Paveldėta meilė žirgams

Pa­vel­dė­ta mei­lė žir­gams

Kel­mės ra­jo­ne, Lu­pi­kų kai­me, gy­ve­nan­ti Ade­lė Le­vic­kie­nė lai­ko še­še­tą žir­gų. Be­veik vi­si že­mai­tu­kų veis­lės. Jais jo­di­nė­ja, lei­džia­si į žy­gius, žir­gu nu­kan­ka net į miš­ką pa­gry­bau­ti. Po­niai Ade­lei žir­gai – ge­riau­si drau­gai, pro­tin­giau­si gy­vū­nai, tei­kian­tys džiaugs­mą. Drau­gys­tė su žir­gais – tai ir jos ma­mos, ku­ri jo­di­nė­da­vo ir da­ly­vau­da­vo var­žy­bo­se, at­mi­ni­mo pa­ger­bi­mas.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Šven­čiau­sias žmo­gus

„Tai ma­no šven­čiau­sias žmo­gus“, – pa­duo­da­ma įrė­min­tą mo­ters ant žir­go nuo­trau­ką sa­ko Ade­lė Le­vic­kie­nė.

Gra­ži juo­dap­lau­kė mo­te­ris ant žir­go – jos ma­ma Sta­sė Če­pu­lie­nė. Ji gy­ve­no to­je pa­čio­je Ku­ke­čių se­niū­ni­jo­je, Kum­piš­kės kai­me. Bu­vo ži­no­ma kaip žir­gų lenk­ty­nių lai­mė­to­ja.

Di­džią­ją gy­ve­ni­mo da­lį Ade­lės ma­ma pra­lei­do va­do­vau­da­ma ark­lių fer­mai. Ge­rai pa­ži­no­jo ir su­pras­da­vo šiuos gy­vū­nus. Mo­kė­jo jais pa­si­rū­pin­ti.

Ade­lė pri­si­me­na, kaip vai­kys­tė­je iš sa­vo dar­ži­nės su ma­ma slap­čia ne­šda­vo šie­ną ko­lū­kio ark­liams. Jie bū­da­vo gra­žūs, kaip nu­lie­ti.

Mei­lę ark­liams Ade­lės ma­ma bu­vo pa­vel­dė­ju­si iš sa­vo tė­čio. Jis dir­bo dva­re vy­riau­siuo­ju ark­li­nin­ku.

At­ro­do, jog ark­lys – di­džiu­lis gy­vū­nas. Ne mo­ters jė­goms jį su­val­dy­ti. Sta­sė Če­pu­lie­nė su­val­dy­da­vo. Ne tik žir­gą. Mėg­da­vo va­ži­nė­ti mo­to­cik­lu. Vai­ra­vo trak­to­rių ir kom­bai­ną.

Ade­lė pa­vel­dė­jo šiuos bruo­žus iš ma­mos. Jo­di­nė­ja, ne tik lai­ko žir­gus, jais rū­pi­na­si. Pa­ti sė­da į trak­to­rių, pjau­na pie­vas, rū­pi­na­si pa­ša­ru sa­vo au­gin­ti­niams.

Da­bar žir­gų lenk­ty­nių kai­muo­se nie­kas ne­ren­gia. O to­liau vyks­tan­čias lenk­ty­nes po­nia Ade­lė lai­ko eli­to spor­tu. Bai­mi­na­si, jog ji, pa­pras­ta kai­mo mo­te­ris, prie eli­to ne­pri­tap­tų, to­dėl lai­ko žir­gus tik sa­vo ma­lo­nu­mui.

Mi­rus tė­vams, Ade­lė jau­čia­si kiek vie­ni­ša. „Tu­rė­jau pa­čią ge­riau­sią ma­mą pa­sau­ly­je, – da­li­ja­si pri­si­mi­ni­mais. – Su anks­ti Am­ži­ny­bėn išė­ju­sia ma­ma sie­jo vie­nas po­mė­gis, mei­lė ark­liams. Tė­ve­lis bu­vo kai­mo auk­sa­ran­kis. Daug bui­čiai ir ūkiui rei­ka­lin­gų da­ly­kų pa­si­da­ry­da­vo pa­ts. Man pa­li­ko sa­vo že­mę ir ūkiui rei­ka­lin­gus pa­dar­gus. Da­bar ne­tu­riu su kuo pa­si­tar­ti. Tė­ve­lis man bu­vo at­ra­ma.“

Ve­ne­ra ir pen­ki že­mai­tu­kai

Va­žiuo­ja­me į pie­vas. Lu­pi­kų gy­ven­vie­tės pa­bai­go­je, ne­to­li ke­lio, ga­no­si dvi že­mai­tu­kų veis­lės ku­me­lės su ku­me­liu­kais. Ade­lė, pra­da­riu­si au­to­mo­bi­lio du­re­les, su­švil­pia. Ark­liai pa­sta­to au­sis ir pa­si­lei­džia prie šei­mi­nin­kės. Ji at­si­ve­žė pus­ki­bi­rį avi­žų. Žir­gai ki­ša gal­vas į ki­bi­rą, šlamš­čia avi­žas.

Že­mai­tu­kų veis­lės ku­me­lės Trei­sė ir Afi­ša at­si­ra­do Ade­lės ūky­je ne­se­niai. Jas iš­si­mai­nė.

Apg­los­čiu­si sa­vo au­gin­ti­nius, mo­te­ris pa­mo­ja ran­ka. Trei­sė ir Afi­ša su sa­vo „vai­kais“ žin­gi­ne pa­trau­kia į ga­nyk­los gi­lu­mą.

Va­žiuo­ja­me to­liau. Ga­nyk­la gy­ven­vie­tės vi­du­ry­je. Čia ga­no­si nu­my­lė­ti­nė bal­ta ku­me­lė Ve­ne­ra ir jos ka­va­lie­rius Al­ta­jus, šiek tiek ma­žes­nis už gra­žuo­lę Ve­ne­rą. Kai ši ei­na prie­ky­je, vi­siš­kai už­sto­ja sa­vo drau­gą. Tik­ra pran­cū­ziš­ka po­ra.

Ve­ne­ra – miš­rū­nė, to­dėl ge­ro­kai aukš­tes­nė už že­mai­tu­kus. Ga­nyk­lo­je jai pa­sta­ty­ta pa­sto­gė. Ku­me­lė net žie­mą ne­no­ri bū­ti tvar­te. To­dėl vaikš­to lais­va. Kai pa­ti no­ri, įlen­da į pa­sto­gę.

„Ve­ne­ra – prie­rai­ši kaip ka­ti­nas. Su ja ga­li jo­ti į tu­ris­ti­nius žy­gius, kin­ky­ti į plū­gą ir ve­ži­mą. Kar­tą už­ve­džiau net į dar­ži­nės pa­lė­pę, kad su­min­tų šie­ną“, – su mei­le apie sa­vo gy­vu­lį pa­sa­ko­ja po­nia Ade­lė, vai­šin­da­ma Ve­ne­rą ir Al­ta­jų avi­žo­mis.

Be­je, kai at­si­ra­do Al­ta­jus, Ve­ne­ra mie­liau bend­rau­ja su juo ne­gu su šei­mi­nin­ke. Bet ir šei­mi­nin­kei mei­lės pa­kan­ka.

Ve­ne­rą po­nia Ade­lė tu­ri jau sep­ty­ne­ri me­tai. Kai nu­pir­ko, jai bu­vo še­še­ri. Al­ta­jus už ją me­tais jau­nes­nis.

Že­mai­tu­kai – taip pat la­bai ra­mūs ark­liai. Nors mo­te­ris pa­sa­ko­ja daug kar­tų yra nu­kri­tu­si nuo ark­lio, tu­rė­ju­si trau­mų, ta­čiau nie­kuo­met ne­kal­ti­no ark­lio. Ark­liai – tik­ri drau­gai, nie­kuo­met ne­ken­kia ty­čia. Jie, mo­ters įsi­ti­ki­ni­mu, pro­tin­ges­ni už žmo­gų.

A. Le­vic­kie­nė yra lai­kiu­si ir spor­ti­nių žir­gų, ta­čiau sun­ku bu­vo su­val­dy­ti spor­ti­nio žir­go tem­pe­ra­men­tą.

Sva­jo­ja veis­ti žir­gus

A. Le­vic­kie­nė – zoo­tech­ni­kė. 16 me­tų va­ži­nė­jo į Vo­kie­ti­ją, dir­bo pas ūki­nin­kus. Vie­nos šei­mos ūky­je dar­ba­vo­si ket­ve­rius, ki­tos – aš­tuo­ne­rius me­tus. Pas­kui slau­gė ser­gan­čią mo­te­rį. Iš Vo­kie­ti­jo­je už­dirb­tų pi­ni­gų nu­si­pir­ko so­dy­bą Lu­pi­kuo­se.

Kai gi­mė ma­žo­ji duk­ra, po­nia Ade­lė bai­gė sa­vo ke­lio­nes į Vo­kie­ti­ją, nors ten jau­tė­si la­bai ge­rai. Duk­rai rei­kia na­mų ir pa­sto­vu­mo.

Bet net tuo­met, kai va­ži­nė­da­vo į Vo­kie­ti­ją, lai­ky­da­vo ark­lių. Juos pri­žiū­rė­ti pra­šy­da­vo bro­lio.

Šiuo me­tu su vy­ru ir dviem vai­kais iš ne­di­de­lio ūke­lio – ke­lių žin­de­nių kar­vių su prieaug­liu ir 20 hek­ta­rų že­mės – gy­ve­nan­ti Ade­lė sva­jo­ja veis­ti že­mai­tu­kus. Gal­būt įkur­ti jo­di­nė­ji­mo mo­kyk­lė­lę.

Šiuo me­tu že­mai­tu­kų jau­nik­lio kai­na sie­kia 1 000–1 500 eu­rų. Var­žy­boms pa­ruoš­tas žir­gas ga­li kai­nuo­ti ir 5 000 eu­rų.

Lai­ky­ti žir­gus vien dėl po­mė­gio tam­pa per bran­gu.

Dėl per­ne­lyg di­de­lių rei­ka­la­vi­mų Le­vic­kių šei­ma jau ne­be­ga­li lai­ky­ti kiau­lių. Nė­ra vie­tos įreng­ti du­šą. Šią ni­šą ga­lė­tų už­pil­dy­ti že­mai­tu­kų vei­si­mas. Po­niai Ade­lei tai bū­tų ne vien dar­bas, bet ir ma­lo­nus už­siė­mi­mas.

Au­to­rės nuo­tr.

Ade­lė Le­vic­kie­nė ša­lia sa­vo žir­gų bal­tos Ve­ne­ros ir že­mai­tu­ko Al­ta­jaus at­ran­da džiaugs­mą.

Ade­lė Le­vic­kie­nė sva­jo­ja veis­ti že­mai­tu­kus. Da­bar jų tu­ri pen­ke­tą. Dvi ku­me­les su ku­me­liu­kais ir ki­to­je ga­nyk­lo­je be­si­ga­nan­tį er­ži­lą Al­ta­jų.

Žir­gai Ade­lei Le­vic­kie­nei at­ne­ša ne­ma­žai rū­pes­čių. Ta­čiau šie rū­pes­čiai mo­te­riai – ma­lo­nūs.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Ade­lės Le­vic­kie­nės ma­mą Sta­sę Če­pu­lie­nę bu­vo įpras­ta ma­ty­ti ant žir­go.