Patrulių kasdienybė – ir muštynės, ir padėkos

Pat­ru­lių kas­die­ny­bė – ir muš­ty­nės, ir pa­dė­kos

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Pat­ru­lių rink­ti­nė mi­ni 20-ies me­tų įkū­ri­mo ju­bi­lie­jų, pa­gerb­ti ne vie­ną de­šim­tmetį iš­dir­bę pa­rei­gū­nai.

„Šiau­lių kraš­tas“ kal­bė­jo­si su ke­tu­riais Pat­ru­lių rink­ti­nės ve­te­ra­nais. Vy­rai ne­sle­pia: bu­vo aki­mir­kų, kai dar­be pa­tir­tas stre­sas tie­siog grau­žė, bu­vo, kai at­kiš­tas gink­las kė­lė pa­vo­jų gy­vy­bei, bu­vo, kai ant ran­kų mi­rė žmo­gus, bu­vo... Bet jie sa­ko ne­sud­ve­jo­ję pro­fe­si­jos ža­ve­siu ir iki šiol ne­pa­mirš­ta iš­gel­bė­tų žmo­nių pa­dė­kos.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Re­for­ma pa­da­rė uni­ver­sa­liais

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­ja 1998 me­tų ko­vo 1 die­ną pra­dė­jo dirb­ti nau­ju, iki tol Lie­tu­vos po­li­ci­jo­je dar nie­kur ne­tai­ky­tu mo­de­liu: į vie­ną pa­da­li­nį bu­vo su­jung­ti vi­sų po­li­ci­jos tar­ny­bų pa­tru­liai. Taip Pat­ru­lių kuo­po­je, Ke­lių po­li­ci­jo­je ir še­šio­se nuo­va­do­se dir­bę bu­dė­to­jų pa­dė­jė­jai pra­dė­jo dirb­ti įkur­to­je Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Pat­ru­lių rink­ti­nė­je. Dar­bą Pat­ru­lių rink­ti­nės pa­rei­gū­nams pa­ti­kė­ta at­lik­ti nuo – iki.

Da­bar­ti­nis Pat­ru­lių rink­ti­nės va­das vi­daus tar­ny­bos ko­mi­sa­ras Au­re­li­jus Kos­kus tar­ny­bą pra­dė­jo 1994-ųjų sau­sį. Šyp­so­si, net jei ir bū­tų ži­no­jęs, kiek įtam­pos pa­tru­lio dar­be, vis tiek rink­tų­si tą pa­tį.

„Kiek­vie­nas po­li­ci­jos pa­rei­gū­nas pri­va­lo pa­dir­bė­ti pa­tru­liu, pa­bū­ti ar­čiau­siai žmo­gaus, ar­čiau­siai jo ne­lai­mės, jo įnir­šio, skaus­mo. Tik iš­gy­ve­nęs to­kią pa­tir­tį, jau­nas po­li­ci­nin­kas su­voks, ar jo pa­si­rin­ki­mas yra tik­ras“, – įsi­ti­ki­nęs va­do­vas.

A. Kos­kui sma­gu, kad vis dau­giau jau­nų žmo­nių ren­ka­si pa­tru­lio dar­bą, va­di­na­si, ši pro­fe­si­ja tam­pa pa­trauk­les­nė.

Ko­mi­sa­rui ant­ri­na ir Pat­ru­lių rink­ti­nės vy­res­ny­sis spe­cia­lis­tas Vi­gan­tas Mas­ko­len­ko. 34 me­tai – toks šio pa­tru­lio dar­bo sta­žas, o pra­džia – mi­li­ci­ja ir pa­tru­lia­vi­mas gat­vė­se.

Pa­rei­gū­no žo­džiais, net pa­ly­gin­ti neį­ma­no­ma, ko­kia prieš dau­giau nei tris de­šimt­me­čius bu­vo tei­sė­sau­ga ir ko­kie po­li­ci­jos pa­tru­liai yra da­bar. V. Mas­ko­len­ko kal­ba ne tik dar­bą pa­leng­vi­nan­čias in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas, bet ir pa­rei­gū­nų ren­gi­mo ly­gį.

Anks­čiau, pa­sak pa­rei­gū­no, bū­da­vo mo­ko­ma dirb­ti pa­gal prin­ci­pą: iš pra­džių – į gal­vą, o tik pa­skui kal­bė­tis. Da­bar tak­ti­ka ki­to­kia: net ir su ag­re­sy­viau­siais pir­miau mė­gi­na­ma su­si­tar­ti. Jė­gos pa­nau­do­ji­mas – kraš­tu­ti­nė prie­mo­nė.

Gin­ti ir gin­tis

Apie at­min­ty­je įstri­gu­sias aki­mir­kas V. Mas­ko­len­ko, A. Kos­kus, I-osios kuo­pos va­das Ai­va­ras Na­vic­kas, II-osios kuo­pos va­das Val­das Rakš­tys kal­bė­tų iš­ti­sas va­lan­das. Ta­čiau ne vis­ką, kas pa­tir­ta, sma­gu pri­si­min­ti, daug ko iki šiol ne­ži­no ir ar­ti­miau­si žmo­nės.

V. Mas­ko­len­ko ryš­kiau­siai at­si­me­na be­ne tri­jų de­šimt­me­čių įvy­kį, kai iš ru­sų ka­ri­nio da­li­nio su gink­lais pa­spru­ko ka­riš­kis. Mies­te už­gro­bė tak­si, su­si­ruo­šė į Vil­nių „iš­šau­dy­ti są­jū­die­čių“.

V. Mas­ko­len­ko su ko­le­ga įsa­ky­ta tą ma­jo­rą su­ras­ti ir „nu­kenks­min­ti“. Pa­rei­gū­nai pra­dė­jo gau­dy­nes.

Du­bi­jos gat­vė­je su­stab­džius au­to­mo­bi­lį, ka­riš­kis iš­li­po, nu­si­tai­kė į pa­tru­lius ir šo­vė. Kul­ka smi­go į au­to­mo­bi­lį, už ku­rio slė­pė­si abu pa­rei­gū­nai. Kul­ką į ka­riš­kį pa­lei­do V. Mas­ko­len­ko. Pa­tir­to gal­vos su­ža­lo­ji­mo vy­ras neiš­gy­ve­no.

V. Mas­ko­len­ko žmo­na apie tą įvy­kį su­ži­no­jo tik per ra­di­ją.

I-osios pa­tru­lių kuo­pos va­dui Ai­va­rui Na­vic­kui ir­gi te­ko nu­kreip­ti gink­lą į žmo­gų ir pa­rei­ka­lau­ti, kad jis pa­dė­tų sa­va­dar­bį šau­tu­vą. Tai 2001 me­tais nu­ti­ko Nu­me­rių gat­vė­je, Kal­niu­ko mik­ro­ra­jo­ne. Vy­ras per­šo­vė žmo­ną. At­lė­kę ke­li po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų eki­pa­žai dar ban­dė krau­juo­jan­čią mo­te­rį gai­vin­ti. Ji mi­rė ant po­li­ci­nin­kų ran­kų.

Gink­luo­tą žu­di­ką pa­tru­liai su­ra­do gat­vė­je. Pa­rei­ka­la­vus pa­dė­ti gink­lą ir per­spė­jus, kad ki­taip bus pa­šau­tas, vy­ras ne­pak­lu­so, pa­sa­kė: „Šauk“.

„Lai­mei, iš­šau­ti ne­pri­rei­kė, pa­rei­ka­la­vus gal ke­tu­ris kar­tus, vy­ras nu­me­tė gink­lą“, – pri­si­me­na A. Na­vic­kas.

O ko­mi­sa­rui R. Rakš­čiui te­ko gin­tis nuo kir­viu gink­luo­to vy­ro ata­kos. Įvy­kis – J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės bend­ra­bu­ty­je.

Pir­miau­sia smur­tau­to­jas tuo kir­viu su­nio­ko­jo grei­to­sios au­to­mo­bi­lį, o pa­skui puo­lė pa­tru­lius. Gy­nė­si per­spė­ja­mai­siais šū­viais. Be­šau­dant bai­gė­si šo­vi­niai. Ga­lop dviem šū­viais te­ko per­šau­ti už­puo­li­ko ko­jas.

Tra­kų gat­vė­je į šei­mos konf­lik­tą iš­kvies­ti pa­rei­gū­nai tam­sia­me bu­to ko­ri­do­riu­je bu­vo už­pul­ti yla. Vie­nas pa­tru­lis su­ba­dy­tas 15 dū­rių. Vė­liau su­ži­no­jo, kad ža­lo­to­jas – turintis psi­chi­nę ne­ga­lią, bet po­li­ci­ją siau­tė­jan­čiam sū­nui kvie­tu­si mo­ti­na pa­tru­lių apie tai ne­pers­pė­jo.

Apie šū­vius, pa­leis­tus per­se­kio­jant au­to­mo­bi­lius, ir­gi iš­ti­sos is­to­ri­jos. Pri­si­me­na, vi­ję­si vog­tą au­to­mo­bi­lį. Va­gis ne­rea­ga­vo nei į šū­vius, nei į „ežius“ ant ke­lio. Au­to­mo­bi­lis iki su­stab­dant jį su­var­py­tas taip, kad ma­ši­ną at­ga­vęs šei­mi­nin­kas net nu­stė­ro. Pa­rei­gū­nai da­bar šyp­so­si: ka­žin ar į rė­tį pa­na­šes­nė ma­ši­na jam pra­ver­tė.

Li­gų grės­mės

Pat­ru­liams ne­sve­ti­ma ir he­pa­ti­to C bai­mė. Sa­ko, grės­mė už­si­krės­ti yra bet ka­da, nes po bu­dė­ji­mo kar­tais ten­ka plau­ti ne tik iki al­kū­nių krau­juo­tas ran­kas, bet ir uni­for­mas.

V. Rakš­tys pri­si­me­na vy­rą, he­pa­ti­to C ne­šio­to­ją pie­ti­nia­me ra­jo­ne. Vy­ras bu­vo „įsi­gud­ri­nęs“ pjaus­ty­tis ve­nas. Ban­dant su­teik­ti pa­gal­bą, šauk­da­vo: „Tik priei­ki­te, už­krė­siu!“

„O mes pri­va­lo­me to­kius žmo­nes su­lai­ky­ti, teik­ti jiems pa­gal­bą, kad ne­nuk­rau­juo­tų, pa­skui nuo ag­re­si­jos sau­go­ti me­di­kus, lai­ky­ti ran­kas chi­rur­gams, kol su­siūs ve­nas“, – pa­sa­ko­ja ko­mi­sa­ras.

Vie­nas šiuo me­tu po­li­ci­jo­je jau ne­be­dir­ban­tis pa­rei­gū­nas bu­vo per­dur­tas ŽIV in­fe­kuo­tu su­lai­ko­mo­jo švirkš­tu. An­ti­bio­ti­kais, ap­si­drau­džiant, pa­tru­lis gy­dy­tas dau­giau nei pus­me­tį. Lai­mei, li­ga „ne­pri­li­po“.

Sy­kį pa­tru­liai iš­kvies­ti į gir­ta­vu­sių ak­lo tė­vo ir sū­naus muš­ty­nes. In­for­muo­ti, kad yra per­dur­tas žmo­gus. Bu­to du­ris ati­da­rė sū­nus. Kaž­ką rau­do­no abiem ran­koms lai­kė ties pil­vu, tar­si sku­du­rą. Paaiš­kė­jo, kad tai jo pa­ties žar­nos. O vir­tu­vė­je – vi­si in­dai iš­mė­ty­ti, lėkš­tės su­dau­žy­tos. Pa­si­tei­ra­vus, ku­ris iš jud­vie­jų čia taip siau­tė­jo, tė­vas paaiš­ki­no, kad tai jų dep­re­si­ja ser­gan­čio ka­ti­no dar­bas.

Su šyp­se­na ir aša­ro­mis

Pat­ru­lių dar­be gau­su ir neįp­ras­tų si­tua­ci­jų.

V. Mas­ko­len­ko pri­si­me­na kvie­ti­mą dėl triukš­mo Tie­sos gat­vės bu­te. Nu­vy­kus paaiš­kė­jo, kad or­gi­jas ke­lia ro­mai. Jie at­si­pra­šė už triukš­mą, bet ba­lius esą neiš­ven­gia­mas – tė­vy­nai­nį pa­lai­do­jo.

V. Rakš­tys šyp­so­si: ge­rai, jei ro­mai ge­rai nu­si­tei­kę, bet jei rei­kia juos ra­min­ti – pa­lei­džia gra­si­ni­mų ti­ra­das, pra­keiks­mus.

Pa­si­tai­ko ir ko­miš­kų si­tua­ci­jų. Įvy­kis prie Prū­de­lio: pa­mai­ną bai­gę pa­rei­gū­nai sto­vi, šne­ku­čiuo­ja­si, ki­tas eki­pa­žas per­se­kio­ja ne­sto­ju­sį au­to­mo­bi­lį. Ir stai­ga vie­nas iš bėg­lių šo­ka iš ma­ši­nos ir, pri­puo­lęs, mal­dau­ja pa­gal­bos, nes jį „men­tai“ gau­do.

Bū­na ir jaut­rių aki­mir­kų.

„Da­bar tas vai­kas jau užau­gęs... Gy­ve­no Eže­ro gat­vė­je. Tė­vai pi­jo­kai. Sū­nų siųs­da­vo vog­ti. Kar­tą ra­dom jį prie oro uos­to nu­kly­du­sį. Su­sis­tab­dėm, klau­siam, ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą val­gė. Aš­tuon­me­tis at­sa­kė val­gęs va­kar. Gu­mos“, – sa­ko V. Rakš­tys.

Su­jau­din­ti pa­rei­gū­nai tą­kart nu­ve­žė ber­niu­ką į ka­vi­nę, pa­mai­ti­no.

Skau­du pa­tru­liams ma­ty­ti žmo­nių skaus­mą, su­ži­no­jus apie ar­ti­muo­sius iš­ti­ku­sias tra­ge­di­jas: nu­sken­du­sį vai­ką, ava­ri­jo­je žu­vu­sį sū­nų, mo­ti­ną, vy­rą.

„Ne­ma­lo­niau­sia už­duo­tis bū­da­vo va­žiuo­ti apie tai pra­neš­ti ar­ti­mie­siems. Min­dži­kuo­ji prie bu­to du­rų, gal­vo­je ren­ki žo­džius, ne­ri­mau­ji dėl šo­ko ir ga­li­mų emo­ci­jų“, – pa­sa­ko­ja A. Kos­kus.

Da­bar daž­niau to­kios ži­nios pra­ne­ša­mos te­le­fo­nu. Te­le­fo­nu, sa­ko pa­rei­gū­nai, kiek leng­viau, nes kal­bant ne­ma­to žmo­gaus akių.

„Ne­sa­me me­ta­li­niai, ki­bor­gai. Bū­na, kad ava­ri­jos, ki­tų ne­lai­mių vie­to­se pa­rei­gū­nai ve­mia. Bū­na, kad, pa­ma­tę krau­ją, alps­ta“, – sa­ko V. Kos­kus.

Vy­rai pri­pa­žįs­ta, jų dar­bas ku­pi­nas stre­so. Nuo jo li­gos: spau­di­mas, cho­les­te­ro­lis, in­sul­tai, in­fark­tai. Ne­se­niai vie­ną pa­tru­lį smū­gis iš­ti­ko dar­bo vie­to­je – dė­kui ko­le­goms, ku­rie su­ge­bė­jo lai­ku su­teik­ti pa­gal­bą.

Di­džiau­sia do­va­na – pa­dė­ka

Koks šio dar­bo ža­ve­sys? Pat­ru­lio dar­be nė­ra ru­ti­nos, tik, šyp­so­si V. Kos­kus, ad­re­na­li­nas ir nuo­ty­kiai.

„Kol čia dir­bu, aš jau­nas. Ir kol dirb­siu čia, aš bū­siu jau­nas“, – sa­ko 34 me­tus pa­tru­lio dar­bui ati­da­vęs V. Mas­ko­len­ko.

A. Na­vic­kas pri­si­me­na jau­nys­tė­je net ne­lauk­da­vęs ato­sto­gų – ne­si­no­rė­da­vo at­si­trauk­ti nuo pa­tru­lia­vi­mo, lais­va­lai­kis bū­da­vo nuo­bo­dus. Ly­giai kaip ir ko­le­goms.

Ir šian­dien, ne­tgi po ke­lių de­šimt­me­čių tar­ny­bo­je, sa­ko, di­džiau­sias įver­ti­ni­mas ir do­va­na – žmo­nių pa­dė­ka.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Pat­ru­lių rink­ti­nės ve­te­ra­nai (iš kai­rės): ko­mi­sa­ras Val­das Rakš­tys, Pat­ru­lių rink­ti­nės va­das Au­re­li­jus Kos­kus, vy­res­ny­sis ins­pek­to­rius Vi­gan­tas Mas­ko­len­ko, ko­mi­sa­ras Ai­va­ras Na­vic­kas. Il­ga­me­čiai pa­tru­liai sa­ko, kad, ne­pai­sant nuo­la­ti­nio stre­so, jų dar­bas yra vie­nas įdo­miau­sių.

Pat­ru­lių rink­ti­nės va­das Au­re­li­jus Kos­kus: „Ne­pa­dir­bęs pa­tru­liu, ne­bū­si ge­ru pa­rei­gū­nu. Pri­va­lu tu­rė­ti su­vo­ki­mą, kaip žmo­nės gy­ve­na, kuo jie kvė­puo­ja. Ir jei de­šimt me­tu čia iš­tvė­rei, lik­si po­li­ci­jo­je vi­są gy­ve­ni­mą.

I pa­tru­lių kuo­pos va­das Ai­va­ras Na­vic­kas, rink­ti­nės va­das Au­re­li­jus Kos­kus, II kuo­pos va­das Val­das Rakš­tys ir vy­res­ny­sis spe­cia­lis­tas Vi­gan­tas Mas­ko­len­ko apie pa­tir­tis il­ga­me­tė­je tar­ny­bo­je ga­lė­tų pa­ra­šy­ti ne vie­ną kny­gą.