Pašto ženklai – verti milijonų

EPA-ELTA nuotr.
Taip jau yra priimta, kad ant kiekvieno pašto ženklo atspausdinamas pavadinimas šalies, kurioje tas ženklas buvo išleistas. Bet už ypatingus nuopelnus plėtojant pašto paslaugas viena šalis iš pasaulio bendruomenės gavo privilegiją šio reikalavimo nevykdyti. Ir net klaidos spausdinant ženklus virsdavo sėkme, pašto broko kainą iškeldamos iki neregėtų aukštumų.

Kaip ir kodėl buvo sugalvoti pašto ženklai

Viso pasaulio filatelistai su didžiausiu malonumu tyrinėja šiuos įvairiaspalvius popierinius stačiakampius, ant jų ieškodami ypatingų ženklų ir žymų, medžiodami ženklus, kurie išgarsėjo dėl kokios nors neįtikėtinos istorijos arba tapo retenybėmis. Bet tais laikais, kai pašto ženklai buvo išrasti, jų paskirtis buvo grynai praktinė: užtikrinti, kad korespondencijos siuntimas būtų iš anksto apmokėtas.

Nuo tada, kai žmonės išmoko rašyti, jie pradėjo vieni kitiems siųsti laiškus, tegu iš pradžių ir ne popierinius vokuose, o molines lenteles su įspaustu dantiraščiu. Dažniausiai pranešimą adresatui pristatydavo vergai arba samdomi tarnai. Tiesa, ir pašto tarnybos prototipas atsirado jau seniai. Romos imperijoje buvo organizuota siuntų pristatymo sistema, tiesa, tik valstybės reikmėms. Viešos, oficialios korespondencijos pristatymas buvo suderintas iki smulkmenų, o asmeniniais laiškais imperijos gyventojai turėdavo pasirūpinti patys.

Pagrindinė bet kurios senovės valstybės pašto tarnybos užduotis buvo perduoti pranešimus įvairiems kariniams vienetams. Vėliau, Viduramžiais, intensyviausiai susirašinėdavo dvasininkai, tiek ir bažnyčios viduje, tiek bendraudami su valstybių valdovais ir aristokratais. Todėl laiškus dažnai gabendavo vienuoliai. Dėl karalių interesų buvo sukurtas kurjerių tarnybų tinklas: žygūnai visada būdavo pasirengę lėkti pas adresatą su svarbiu dokumentu ar naujiena. Bet valdiniams, norintiems susirašinėti asmeniškai, naudos iš tų karališkųjų žygūnų nebuvo. Jei prireikdavo siųsti laišką, tekdavo ieškoti pažįstamo, kuris sutiktų jį nugabenti, o paskui jam kaip nors atsilyginti.

Apie kokius pašto ženklus svajoja kolekcininkai

Pašto ženklas laikomas atlikusiu savo funkciją – apmokėti laiško siuntimą, – kai pašto tarnyba ant jo uždeda specialią žymą. Todėl antrą kartą panaudoti tą patį ženklą tampa neįmanoma. Tiesa, lieka jo filatelistinė vertė. Kolekcininkus ypač domina pašto ženklai, antspauduojami tam tikrą dieną, susijusią su svarbiu įvykiu. Brangiausi ir vertingiausi pašto ženklai – tie, kurie buvo išleisti mažu tiražu arba kuriuose yra kokių nors klaidų, netikslumų, broko ir pan. Tai, kas ženklų gamintojams kadaise suteikdavo tik apmaudo, dabar kolekcininkams gali teikti didelį džiaugsmą. Filatelistų pasaulyje vertingiausiais yra laikomi pašto ženklai raritetai – tokie, kurių iš viso yra vos kelios dešimtys, ir unikalūs ženklai, egzistuojantys vieninteliu egzemplioriumi.

1847 m. Mauricijaus saloje buvo išleistas mėlynos spalvos pašto ženklas, ant kurio vietoj žodžių post paid buvo atspausdinta post offfice. Klaida ir faktas, kad tai buvo pirmieji pašto ženklai, išleisti Anglijos kolonijoje, paskatino įspūdingą „mėlynojo Mauricijaus“ kainos augimą tarp filatelistų. Šiuo metu pasaulyje yra 26 tokie ženklai – jie yra retenybė. Vokas su dviem „Mauricijais“ – mėlynu ir rausvu – 1993 m. buvo parduotas už 4 mln. dolerių.

O 1856 m. Britų Gvianos (dabar Gajana) pašto viršininkas, iš metropolijos nesulaukdamas vėluojančios pašto ženklų siuntos, patikėjo savo tarnautojams atspausdinti 1 ir 4 centų nominalo pašto ženklų partiją. Kad apsaugotų juos nuo klastojimo, jis įsakė pašto tarnautojams juos pasirašyti. Aštuonkampė vieno cento vertės „Gviana“, nors ir gana aptrinta, dabar yra unikumas ir brangiausias per visą istoriją pašto ženklas: 2014 m. Sotbio aukcione jis buvo parduotas už 9,5 mln. dolerių.

Būtent Anglija yra pirmoji šalis, kuri įvedė išankstinį pašto siuntų apmokėjimą ir įgijo teisę nespausdinti ant pašto ženklų savo pavadinimo.

Pirmasis pašto ženklas – „juodasis pensas“

Tik XVI a. Europoje buvo pradėtos steigti valstybinės tarnybos gyventojų laiškams gabenti. O 1680 m. Londone atsirado privati pašto tarnyba, pavadinta „Penso paštu“: tokį pavadinimą ji gavo todėl, kad siųsti laišką, kurio svoris neviršijo svaro, tuomet kainuodavo vieną pensą.

Beje, vokų tais laikais nebuvo, jie atsirado gerokai vėliau. Laiškas būdavo tiesiog sulankstomas taip, kad ant išorinės, švariosios pusės būtų galima parašyti gavėjo adresą. O kai kada be adreso laiškai būdavo pažymimi ir dar kokiu nors svarbiu ženklu, pavyzdžiui, „kartuvėmis“. Šio baisaus įrenginio schematiškas atvaizdas kurjeriui primindavo apie būtinybę laišką adresatui pristatyti kuo skubiau.

Nepaisant to, kad pirmosios pašto tarnybos atsirado jau prieš keletą šimtmečių, pirmasis pašto ženklas pasirodė tik 1840 m. Tai įvyko Anglijoje. Tiksliai nustatyti, kas išrado pašto ženklus, nėra įmanoma, bet jų „tėvu“ laikomas seras Roulendas Hilas (Rowland Hill), parengęs ir pasiūlęs Anglijos valdžiai pašto sistemos reformą su vieningais tarifais ir išankstiniu apmokėjimu už laiško siuntimą.

1840 m. išleistas pirmasis pašto ženklas buvo pavadintas „Juoduoju pensu“. Pašto ženklo gerojoje juodos spalvos pusėje buvo pavaizduotas karalienės Viktorijos profilis, o užpakalinė pusė padengta klijų sluoksniu. Ženklas netapo filatelistine retenybe, bet kolekcininkai jį labai vertina.

Po Anglijos savo pašto ženklus pradėjo leisti ir kitos šalys. XX a. pradžioje pašto ženklus leido jau 310 šalių.