Naujausios
Ežerėliai už miško sienos
Kelionė prasideda Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centre, kuriame interaktyvioje ekspozicijoje vaizdžiai pristatomas apylinkių kraštovaizdis.
Apžiūrėjus dvaro sodybą, įspūdingą medinį svirną, miškinga teritorija riedame link Pustlaukio duobės. Pakeliui S. Paltanavičius apžvelgia Šiaurės Lietuvos gamtovaizdį ir relfeją: pažvelgus iš viršaus drono pagalba nustebtumėte, kiek šiame krašte apie Kurtuvėnus ežerų ežerėlių „akelių“, tik važiuojant keliu vaizdą užstoja neįžvelgiama miško siena.
„Dar labai įdomus faktas – būtent Šiaulių ir Kelmės rajonuose XIX amžiuje buvo iškastas 15 kilometrų ilgio inžinerinis statinys, jungiantis Dubysos ir Ventos aukštupius. Kanalas – dalis didžiulio projekto, kuriuo turėjo vandens keliais susijungti Juodoji jūra ir Baltijos jūra. Dubysos–Ventos perkasu norėta Nemuno baseiną sujungti su Baltijos jūra. Bet planus sutrukdė sukilimai ir karai“, – sako S. Paltanavičius.
Lašo formos duobė ir stebuklingieji šaltiniai
Pustlaukio duobė, kaip pasakoja Kurtuvėnų regioninio parko grupės ekologas Vidmantas Lopeta, unikalios lašo formos darinys, kurio šlaitai siekia 13 metrų aukštį, duobės pietiniame ir rytiniame šlaituose ryški terasa, o šiauriniame gale – kanalas (suriaurėjimas).
„Ten, kur nėra miško, tvyro pelkė, yra akivarų. Tai aukštapelkė – neprataki, uždara duobė. 6,5 metrų durpių sluoksnis rodo 6500 metų durpėjimo procesą, per metus – po milimetrą“, – aiškina specialistas.
Kita svarbi vieta Kurtuvėnų regioniniame parke – Svilės šaltiniai – vieni įspūdingiausių ir didžiausių Lietuvoje. Jų vandenis surenka ir į Ventos–Dubysos kanalą nuveda šaltavandenis upelis Svilė. Jo vandenyje aptinkama labai retų rūšių dumblių ir vandens vabzdžių, išlikusių nuo ledynmečio laikų. Birželio mėnesį čia žydi nykstančios baltijinės gegūnės, pelkinės vingiorykštės.
„Vingiorykštės kvepia medumi ir labai tinka peršalimui gydyti“, – priduria S. Paltanavičius.
Seniau žmonės tikėjo, o kai kurie ir dabar tiki, kad Svilės šaltinių vanduo turi ypatingų galių ir padeda pasveikti.
O kodėl tos versmės verda, ypač, kai vanduo nenusekęs? Pasak legendos, gyvenęs labai piktas, žiaurus ponas, kurį viena močiutė prakeikė ir jis nuskendo su visu savo dvaru. Tačiau vis dar kartais plakdamas rankomis bando išsikapstyti ir makaluodamas rankomis, kojomis sukelia burbulus.
Populiari vestuvių fotosesijų vieta – atragis
Toliau kelias veda link Papilės, Ventos regioninio parko teritorijos, kur pasitinka Ventos regioninio parko grupės patarėjas Ramūnas Dulinskis, žemaitiška šnekta, entuziastingu, gyvu pasakojimu pristatantis vietos istoriją.
Norint pasižvalgyti po Papilės miestelio apylinkes reikia įkopti į 15 metrų aukščio apžvalgos bokštą, nuo kurio atsiveria vaizdas į išraiškingą Ventos upės slėnį, Papilės miestelį bei lankytinus objektus: Jurakalnio geologinę atodangą ir atragį, Papilės I ir II piliakalnius, Šv. Juozapo bažnyčią, penkiolikakamienę liepą.
Pala, pala, o kas gi tas atragis? Regioninio parko specialistas aiškina, vesdamas link šio objekto: Jurakalnio atragis yra tipiška linijinės erozijos suformuota reljefo forma, toks iškilus smaigalys, nuo kurio ne prasčiau viskas matosi, kaip nuo bokšto. O svarbiausia, kad reljefo šlaituose atsidengia linijinės erozijos procesas ir jo padariniai – pats atragis, raguvos bei griovos, kuriose formuojasi šaltiniai. Aplink lengva pasivaikščioti mediniais laiptais ir takais.
„Ant atragio daug vestuvių fotografuojasi“, – patebi R. Dulinskis, parodydamas šalia jo pavasariais tekantį, o dabar išdžiūvusį bevardį upelį, uolieną su moliuskų liekanomis.
Fosilijos ir fitozauro istorija
Toliau laukia Purvių atodanga, unikali tuo, kad joje matomos Nemuno vidurupio kvartero nuosėdos. Pavasarį atodangą dažnai veikia upės procesai ir šoninė erozija.
Lankantis Akmenės rajone būtina užsukti į Ventos regioninio parko lankytojų centrą, kuris pristato, kuo minėtas parkas unikalus. Būtent čia išliko Juros periodo gyvūnų liekanų. Įrengta speciali ekspozicija su dinozaurų laikus primenančiais eksponatais. Vaikščiodami po ją pamatysite įvairių fosilijų – nuo įspūdingų amonitų kriauklių iki kalmarų protėvių kiautų. Lankytojus traukia įdomūs informaciniai terminalai ir interaktyvūs stendai.
Būtent Akmenės rajone Šaltiškių molio karjere 2010 metais tris fitozauro dantis ir dvi žandikaulio liekanas 2010 metų vasarą rado keturi geologijos mokslininkai iš Lenkijos, JAV, Vokietijos. Fitozaurai, kurie labiausiai buvo paplitę triaso periode prieš 205–250 milijonų metų, turėjo ilgą snukį, kūnas galėjo siekti 5 metrus, buvo gerai šarvuoti.
Ledynmetį menanti Žagarė ir mamuto iltys
Paskutinį ledynmetį mena ir Žagarės ozas, esantis Žagarės regioninio parko teritorijoje, prasidedantis Latvijoje, o iš viso besitęsiantis iki 50 kilometrų. Tai ilga, siaura kalva, susidariusi iš smėlio ir žvyro sunešto ledyno plyšiuose ir tuneliuose tirpusio suskilusio ledyno vandens.
Žagarės ozas yra vienas ilgiausių Lietuvoje, o kartu ir vienas įspūdingiausių, nes aplink jį plyti lygumos. Natūralus ozo reljefas sovietmečiu daugelyje vietų buvo sugadintas dėl intensyvios žvyro gavybos, bet jis ne visiškai prarado savo formą, išliko kartu su Žvelgaičio piliakalniu, iškilusiu į maždaug 20 metrų aukštį. Ozo kalvomis aplink Žvelgaičio ežerą vingiuoja Žagarės ozo pažintinis takas.
Beje, čia buvo rastos dvi mamuto iltys. Viena jų 2020 metais naujų Žagarės gyventojų, aptikusių šį radinį dėžėje palėpėje, buvo atiduota regioniniam parkui ir ištirta mokslininkų. Vokietijos Kylio miesto Kristiano Albrechto universiteto Leibnizo amžiaus nustatymo ir izotopų tyrimų laboratorijoje nutatyta, kad Žagarės regioninio parko lankytojų centre eksponuojamos mamuto ilties dalys yra 29–30 tūkstančių metų senumo ir tai vyriausias amžiumi paleontologijos eksponatas Joniškio rajone.
Kodėl nėra dolomitinių namų?..
Apie šiuos ir kitus eksponatus, medžioklės trofėjų parodas dvaro rūmuose, Žagarės regioninio parko lankytojų centrą pasakojo lankytojų centro administratorė Modesta Bielskienė.
Ji taip pat pristatė Žagarės atodangą, geologinį gamtos paveldo objektą – 2,5–3,5 metrų aukščio ir apie 200 metrų ilgio dolomito sieną, žinomą nuo XIX amžiaus.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą karjere dolomitas buvo kasamas rankomis, kad būtų galima degti kalkes, o vėliau – kaip skalda keliams tiesti. Karjere dirbę Žagarės gyventojai pasakojo, kad iškastą dolomitą pildavo į krosnis, kurias kūrendavo malkomis ir kelmais.
Kalkės išdegdavo per 4–5 dienas. Jos buvo vežamos į Joniškio geležinkelio stotį, iš kur pagal užsakymus vagonais buvo siunčiamos daugiausia į Rusiją.
Žagarės atodangoje lankytojai gali pamatyti prie pat žemės paviršiaus esančius dolomito sluoksnius. Dolomite iškalti ir daugelis vietos šulinių. Porą tokių parodė buvusi mokytoja, gidė Alma Kančelskienė.
Dolomitas Šiaurės Lietuvoje yra labai arti žemės paviršiaus, kai kur net vos per kastuvo sluoksnį, o štai kitose vietovėse, pavyzdžiui, apie Dieveniškes, reiktų raustis net iki 300 metrų gylio.
Savitas Žagarės ir apylinkių dirvožemis lėmė, kad čia paplito žagarvyšnės, kurių uogos prieš šimtmetį buvo pardavinėjamos ne tik Rygos, bet net Sankt Peterburgo turguose.
Išvykos dalyviams kilo klausimas: o ar iš dolomito vietos gyventojai statė namus, juk tai tinkama ir gana patvari statybinė medžiaga?
M. Bielskienės duomenimis, iš dolomito statyta Senosios Žagarės bažnyčia, kurios sienos mažiausiai 1,5 metro storio (vėliau į ją taip pat užsukta apžiūrėti Barboros Žagarietės kriptos), tačiau gyventojų namų iš šios medžiagos nėra žinoma. Turbūt nebuvo populiaru, gal atrodė per prasta.S. Paltanavičius papildė: vos ne pusė Europos iš dolomito statyta, o Lietuvoje jis nebuvo populiarus. „Kaip minėjo profesorius A. Bumblauskas, dvi pagrindinės Lietuvos istorijoje bėdos – tai ilga beraštystė ir medinė statyba, nes jos tiesiog neišliko“, – su šypsena pastebėjo jis.
