Naujausios
Įgyvendinta gausybė projektų
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate palikdamas darbovietę, kurioje prabėgo daugiau nei keturios dešimtys metų?
– Puikiomis nuotaikomis gyvenu. Metų „Šiaulių vandenyse“ prabėgo tikrai labai daug, šį spalį bus 41-eri. Čia kaip antri namai, kitaip net neišeina pasakyti. Per tiek laiko daug nuveikta ir daug patirta. Ne visada juk čia ir vadovas buvau – tik nuo 2007 metų, o prieš tai teko paragauti ir kitokios duonos.
1982 metais čia pradėjau savo veiklą, kaip tais laikais būdavo įprasta, pagal paskyrimą. Tada buvo Teritorinė vandentiekio ir kanalizacijos valdyba, kuriai priklausė ne tik Šiaulių miestas, bet ir Kuršėnai, Joniškis, Pakruojis, Radviliškis, Kelmė. Mane iš karto paskyrė Joniškio cecho viršininku, paskui gamybinio skyriaus technikos vadovu buvau, technikos direktoriumi. Tik tiek praėjęs tapau UAB „Šiaulių vandenys“ generaliniu direktoriumi. Kiekvienos pareigos skirtingos ir krūviai skirtingi, tik vienose esi atsakingas tik už savo sritį, o kada esi vadovas, tampi atsakingas ir už žmones, ir už įmonę.
– Darbų vandentvarkos srityje nuveikta milžiniškų, pradedant nuo vandens kokybės gerinimo, infrastruktūros plėtros iki modernių aplinkosaugos projektų įgyvendinimo. Ką išskirtumėte?
– Būtų galima daug kalbėti, lyginti, kaip buvo ir kaip yra dabar. Bet aš pradėjau darbinę veiklą dar sovietmečiu, todėl lyginti būtų nelogiška, tai visai nelyginami dalykai. Kai atėjau, įmonėje buvo ir arklys, ir vežimas, ir kitokia tų laikų technika. Vyresni šiauliečiai tikrai atsimena, koks tada vanduo buvo – rudas, kvapą turintis. Šeimininkės ateidavo į įmonę su „baltais“ skalbiniais, tiksliau su pretenzija parodyti, kas liko iš baltų skalbinių. Taip buvo.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjom važiuoti pažiūrinėti į užsienius, kaip ten. Vakarų šalyse, Skandinavijoje išsižioję žiūrėdavome, kokia įranga, technologijos. Tik pasvajoti galėdavome. O dabar galiu drąsiai pasakyti: kai kuriais momentais mes užsienius aplenkę žingsniu į priekį.
Proveržis prasidėjo 1996 metais, kada pradėjome dirbti su Pasaulio banku. Buvo toks Šiaulių aplinkosaugos projektas, jo vertė – beveik 23 milijonai dolerių: 6 milijonai buvo UAB „Šiaulių vandenys“ paskola, Skandinavijos šalių (Švedijos, Norvegijos, Suomijos) subsidijos, šalies biudžetas ir Šiaulių savivaldybės lėšos. Didžiulis projektas, kurio metu dėmesys skirtas vandens kokybei gerinti. Įgyvendinus projektą, Birutės vandenvietėje, Šiauliuose, buvo pastatyti vandens gerinimo įrenginiai.
Šiauliai tada buvo įvardijami kaip karštasis taškas, tai yra vienas iš labiausiai teršiančių miestų – daug kas atsimena, kokia Kulpė pro Kryžių kalną tekėdavo – vanduo juodas juodas. Tai iš to projekto dar buvo pastatyti nauji nuotekų valymo įrenginiai, tiesa, jie buvo pradėti statyti sovietmečiu ir sustabdyti, nes nebuvo išspręsti dumblo apdorojimo reikalai. Šios statybos vyko iš projekte dalyvavusių švedų ir suomių subsidijos. Paklota spaudiminė nuotekų linija ir įrengta pagrindinė nuotekų siurblinė.
O pagrindinis ūkio vystymasis prasidėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kada pradėjome gauti 2007–2013 metų finansavimą iš Europos Sąjungos. Tada išplėtota tinklų infrastruktūra Kalniuko, Medelyno, Pabalių mikrorajonuose, Tilžės, Verdulių, Kanapių, Girulių gatvių kvartale, 122 miesto gatvėse ar jų atkarpose bei dalyje Ginkūnų gyvenvietės.
Miesto nuotekų valykloje, Šiaulių rajono Jurgeliškių kaime, pastatyti dumblo apdorojimo įrenginiai. Jų dėka nuotekų dumblas pūdomas, išgaunamos biodujos, kurias deginant gaminama elektra ir šiluma. Energija panaudojama nuotekų valymo bei dumblo apdorojimo technologiniams procesams. Apdorotas dumblas džiovinamas ir atiduodamas „Akmenės cementui“, ten sudeginamas kaip kuras cemento gamybai. Įrenginiai veikia jau gerus dešimt metų ir nė minutei nesustoja.
Kitas etapas – tinklų rekonstrukcija. Senojo tinklo, kalbu apie lietaus, nuotekų ir vandentiekio tinklus, rekonstruota buvo apie 67 kilometrai. Tikriausiai atsimenate iškasinėtą miestą, dėl to keiksnojo gyventojai. Bet iš tikrųjų ir dar daugiau reikėjo kasti, juk jei gatvės tvarkomos, o po žeme lieka netvarka, vis tiek teks paskui kasinėti.
Dar Lepšių vandenvietė rekonstruota, pastatyti vandens gerinimo įrenginiai.
Nuo 2016 metų „Šiaulių vandenys“ pradėjo kloti geriamojo vandens įvadus ir nuotekų išvadus iki gyventojų sklypų ribos. Šiandien nuo 2016-ųjų apie 600 namų ūkių jau yra prijungti.
Tokie pagrindiniai darbai, o, jei smulkintis, jų padaryta kur kas daugiau.
Visus projektus pavyko sėkmingai įgyvendinti, nė vienas nežlugo, nors kai kurie rangovai bankrutavo, pasitraukė ir reikėjo skelbti naujus konkursus – viską padarėme laiku. Ir negavome nė vienos sankcijos, tokių per Lietuvą tikrai buvo ne viena – ir dėl prijungimo, ir dėl rodiklių nepasiekiamumo. Kai kurie kolegos gavo solidžias „premijas“, o kiti iki šiol dar bylinėjasi su Aplinkos ministerija.
Pasigenda pastovumo
– Kaip sekasi „Šiaulių vandenims“ tvarkytis su elektros energijos kainų šuoliais? Ar tai neturės įtakos vandens kainų vartotojams?
– Kad įmonė veiktų kaip laikrodis, jai reikia didelių lėšų. Ir kito uždarbio nėra, tik per kainą. Aišku, ne visada kaina didėja, ji kartais ir mažėja. Bet kas su energetika praėjusiais metais buvo... Kainą už vandenį galima peržiūrėti kartą metuose. Mes pirmoje metų pusėje už elektrą mokėjome 3,8 cento už kilovatvalandę, o rugpjūčio sąskaitoje už kilovatvalandę – 48 centai. „Šiaulių vandenys“ per metus sunaudoja 12 milijonų kilovatvalandžių. Aritmetika paprasta – pernai „uždirbta“ 1,6 milijono eurų nuostolio. Iš tiesų nuostolis būtų buvęs dar didesnis, bet vystome savo saulės energijos parką – valykloje antri metai veikia 500 kilovatų saulės elektrinė, dar 800 kilovatų elektrinę šiuo metu paleidinėjame Birutės vandenvietėje, planuojame ir Lepšių vandenvietėje nepriklausomą energetiką.
Kita vertus, turiu pasakyti, kad planuoti kažką yra rizikinga, nes valstybė tam, ką deklaruoja apie energetiką ir ragina daryti, dėlioti, iš esmės yra nepasiruošusi. Dabar jeigu imi sąlygas iš ESO, tai gali prirašyti tau krūvą reikalų. Pavyzdžiui, jeigu elektrinė kainuos milijoną eurų, tai gali tekti tinklą už du milijonus išvystyti, transformatorines pakeisti ir taip toliau.
Kitas dalykas, kalbant apie atsinaujinančią energetiką, įstatymai ir taisyklės Lietuvoje keičiasi kas pusmetį, kas mėnesį – ilgalaikės, bent penkerių metų strategijos, deja, nėra, kad galėtume planuoti, investuoti ir tikėti, kad tai tikrai atsipirks.
Kitas dalykas – šalto vandens kainos. Vandens kubas šiandien kainuoja, grubiai šnekant, kavos puodelį. Šiauliuose kubas – 3,34 euro (be PVM), kava gerame restorane – apie 3 eurus. Europoje, gal ir negalima to lyginti dėl atlyginimų ir kt., šalto vandens kubas ir nuotekos kainuoja apie 7 eurus. Pasaulio banko rekomendacijomis, išlaidos už vandenį ir nuotekas neturi viršyti 4 procentų šeimos pajamų. Šiauliuose – apie 1,3 procento.
Nepaisant to, ką pasakiau, vanduo Šiauliuose, bent jau kol kas, nebrangs.
– Tai kokia Šiauliuose vandens kokybė ir ar galima gerti vandenį tiesiai iš čiaupo?
– Vienareikšmiškai galiu atsakyti: vanduo pas mus yra kokybiškas. Ir jį drąsiai galima gerti tiesiai iš krano. Neramu, kad kalkėtas? Atrodo, kiek aiškiname, kad kalkės – tai kalcio ir magnio druskos požemyje. Pasaulio sveikatos organizacija ir Lietuvos higienos norma pažymi, kad kietas vanduo, skirtingai negu buitinei technikai, yra sveikas žmogaus organizmui. Daug metų vandens nebechloruojame, tik dvi – tris dienas profilaktiškai pavasarį.
Reziumuojant, tai vandens kokybė Šiauliuose atitinka higienos normas bei reikalavimus ir jokių nukrypimų nėra. Taip pat ir nuotekų išvalymo rodikliai – tai, ką mes išleidžiame į gamtą, rodikliai yra 2–3 kartus geresni, negu numatyti leidime.
– Vis dėlto legioneliozės protrūkis Kauno mieste ir rajone verčia sunerimti...
– Noriu šioje vietoje įmesti akmenuką į žiniasklaidos daržą. Kai sakoma, kad dėl šito protrūkio kaltas „vandens tiekėjas“, tai, aišku, galvojama, kad kalba apie „Kauno vandenis“. Bet kad kas nors pridėtų, kad tai „karšto vandens tiekėjas“. Šaltame vandenyje niekada, pabrėžiu, niekada legionelės nesidaugina. Jos dauginasi temperatūroje nuo 30 iki 50 laipsnių. Šalto vandentiekio vanduo gali būti daugiausiai 12 laipsnių, o iš požemio jis pakeliamas vos 8.
Ateičiai ir sau
– Kas lėmė, kad jūs prieš daugelį metų ėmėte ir sugalvojote tapti vandentvarkos specialistu?
– Atvirai šnekant, po vidurinės ruošiausi tapti gydytoju, bet išėjo santechniku. Pakankamai neblogai mokiausi mokykloje – esu iš Marijampolės, iš Sasnavos – ir galvojau studijuoti sporto mediciną, bet atsitiko, kad dėl tuo laiku didelio konkurso neįstojau. Tada ir atėjo mintys apie kažką tokio apčiuopiamo – statybą, santechniką. Ir įstojau į tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar – KTU) vandentiekio, kanalizacijos specialybę.
Ir ką reikia pasakyti, jei tuo laiku buvo keturios grupės vandentiekininkų bei šilumininkų, kalbu apie inžinierius, to sektoriaus specialistus, tai šiandien nėra nė vienos nei Vilniaus Gedimino technikos, nei Kauno technologijos universitetuose. Niekas neberuošia specialistų, nebėra studentų ir mes jau dabar susiduriame su šios srities profesionalų stygiaus problema. Galvoju, gal profesijos pavadinimas atbaido jaunus žmones. Ateityje šitas sektorius ir, kalbant bendrai apie visos pramonės inžineriją, ar tai energetikai, ar šilumininkai, ar vandentiekininkai patirs didžiulę specialistų stoką. Kažkas tuo klausimu, matyt, nepadaryta, kad jauni žmonės rinktųsi šias specialybes.
– Kas išeinant vis dėlto liko nepadaryta?
– Gal nekuklu sakyti, bet viską, ką planavome, pavyko padaryti. Įgyvendinta daugybė projektų, kažkada skaičiavau finansine išraiška – nuo 1996 metų investuota į šitą ūkį 126 milijonai eurų. Kur, kas, ką siūlė, ėmėmės visko, kad tik vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo ūkis būtų sutvarkytas.
Ko nepadariau? Reikėtų lėšų esamiems tinklams rekonstruoti kai kuriose vietose pietiniame mikrorajone, kitur. Tai dabar medžiagos yra geros, ilgaamžės, o sovietiniais laikais tiesti pilkojo ketaus vamzdynai lūžinėja, tinklus būtina rekonstruoti.
Dar tinklų plėtra. Yra specialieji planai tiek paviršinių vandenų, tiek geriamojo vandens, tiek nuotekų infrastruktūros plėtrai. Tuos planus sėkmingai vykdėme – šiandien centralizuotos paslaugos prieinamos 98–99 procentams Šiaulių miesto gyventojų. Bet darbo liko ir ateičiai.
– Kad UAB „Šiaulių vandenys“ dirba aukščiausiu lygiu, rodo ir gausybė įvertinimų, apdovanojimų. Dėl ko jums labiausiai išdidu?
– Visi apdovanojimai, ar didesni, ar mažesni, paglosto savimeilę, nes įdėta širdies, minčių, darbo. Bet noriu pabrėžti, kad apdovanojimai – ne mano vieno nuopelnas, o viso kolektyvo, kuris tikrai yra geras, kompetentingas ir atsidavęs. Gali būti gudriausias ir išmaniausias vadovas, bet be aplinkos žmonių, be suprantančių ir mylinčių darbą žmonių, kitaip sakant, be rimtos komandos, nieko nebus. Visi kartu tai padarėme. Ir tikrai nesigailiu, kad gyvenimą paskyriau vandentvarkai.
Aš visada vadovavausi paprastu principu – išlikti žmogumi. Juk kaip elgiesi, taip ir su tavimi elgsis. Aš ir su politikais kalbu nemeluodamas, neapgaudinėdamas. Žodis man yra svarbiau net už rašytinę sutartį.
Visokių rangovų buvo, ir visada, būtinai dalyvaudamas pirmame vadybiniame pasitarime, jiems pasakydavau, kad kai abi pusės kalbasi prie stalo ir viena kitą girdi, problemas visada išspręs. Jei daryti, tai reikia gerai padaryti, o ne „tep lep“.
Ir būsimam vadovui linkiu siekti geriausio, mylėti darbą ir išlikti žmogumi – tik taip galima daug padaryti.
– Taigi, ką veiksite „Šiaulių vandenų“ duris užvėręs?
– Tiesa, gegužės 24 dieną uždarysiu duris ir išeisiu. Darbuotojams esu pajuokavęs, kad nevarytų iš kiemo, jei kokį rytą užsimiršęs atvažiuočiau į darbą. Natūralu – čia prabėgo tiek gyvenimo metų! Neslėpsiu, gal kažko ir truks. Nostalgijos kol kas nėra, bet ji greičiausiai bus.
Kita vertus, negali viskas tęstis iki begalybės. Galų gale vasarą sueis 65-eri. Turiu hobių – pamedžiot, pažvejot, reikia pakeliauti, su anūkais pasidžiaugti.
Esu „Kretingos vandenų“ valdybos pirmininkas. Ėjau ten kaip šakos specialistas, o tapau pirmininku. Darbų ten yra: įmonė nemoki, nuo 2019 metų neperžiūrėtos kainos, skolų krūva. Vadovas buvo, bet jis nesugebėjo įrodyti akcininkui – savivaldybei – ir neišaiškino, kas įmonės laukia, tik nuolankiai vykdė valią.