Naujausios
Paskutiniai pasiruošimo darbai
Jaukioje bemaž 40 kvadratų patalpoje daugiabučio pusrūsio patalpoje J. Gedminė jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Vos nusileidus laiptais, į akis krenta pačios iš senovinio itališkų smulkių (biserio) karoliukų suvertų papuošalų ekspozicija. Čia pat – gausybė žvakių nedideliuose senoviniuose stikliukuose, kurių pasakoja įsigyjanti sendaikčių parduotuvėse. Kampe – kabykla su Justinos sukurtais drabužiais ir aksesuarais. Šalia – nedidelis darbo stalas studijos šeimininkei, prie kurio užsiims karoliukų vėrimu.
Prie kitos studijos sienos stovi siuvimo mašina. Netoliese ir kirpyklos kėdė – prieš pat Kalėdas įsigijo kirpėjos pažymėjimą. Neišeidama iš savo studijos Justina turi planą išbandyti ir šį amatą. Kol kas kirps tik savus žmones – reikalinga praktika. Jos semsis ir vykdama į kirpėjų kursus.
Mokytis kirpti, prasitaria, sugalvojusi ne dėl to, kad nėra ką veikti ir reikia kažkokio darbo. Tai sena svajonė.
Iki vasario pradžios, kada numatytas Justinos vardu pavadintos studijos Just.in atidarymas, likusi viena kita savaitė, tad dar spės pakabinti lentynas, atvežti sekciją, pastatyti didelį stalą su daug kėdžių, ant kurių, įsivaizduoja, sėdės čia vyksiančių žvakių liejimo, papuošalų gamybos ir kitokių praktinių užsiėmimų dalyviai. Svajoja, kad tai bus erdvė, į kurią žmonės ateis ne tik įsigyti vieno kito daikto, bet ir pabendrauti.
Idėjų, kaip efektyviai panaudoti nuomojamas patalpas, Justina turi begales. Kai kurias veiklas numačiusi bandyti įgyvendinti jau atidariusi studiją.
„Svarbu, kad erdvė būtų tokia, kokią įsivaizdavai“, – pasakoja jauna moteris, prieš persikraustymą į patalpas Vasario 16-osios gatvėje, dar turėjusi studiją buvusio batų fabriko „Elnias“ buhalterijos patalpose.
Nuo odinio rankinuko iki papuošalų, drabužių ir žvakių
33 metų J. Gedminė pasakoja, niekada neturėjusi meno gyslelės. Juokiasi, jei ką nors siūdavo, tai siūlė būtinai išeidavo kreiva, nesėkmingi bandymai būdavo ir kažką tiesiai nukirpti arba nubrėžti. Mokydamasi 12 klasėje sugalvojo iš senos odinės striukės pasisiūti rankinuką. Kad jis nebūtų kreivas, odą sukirpti prašė mamos.
„Man svarbiausia buvo originalumas, išskirtinumas, idėja. Bet tai neturėjo nieko bendra su teisingu įgyvendinimu. Niekada nelankiau dailės mokyklos ir neturėjau polinkio į dailę“, – šypsosi Justina.
Baigus S. Šalkauskio mokyklą, sako, galvoje buvo tuščia – jokių rimtų planų, ką veikti toliau. Justinos mama paskatino nueiti ir pabandyti įstoti į Šiaulių universiteto Taikomąją dailę ir verslą su odos specializacija. Iki šiol nesupranta, kaip pavyko įstoti. Bet pavyko.
Po magistro studijų, anot Justinos, nebuvo daug pinigų, todėl odinių striukių rankinėms vėl įsigydavo padėvėtų drabužių parduotuvėse. Sukosi, kaip sugalvodama.
Rankines J. Gedminė siuva iki šiol, tik sumažino veiklos apimtis. Fiziškai nelengvą užsiėmimą dabar dažniau keičia papuošalų gamyba. Pradėjusi nuo auskarų iš odos, paskui – odinių delninių ir apyrankių, kurių akcentas – didžiulis kaspinas, klienčių mieliau pavadintas „bantuliu“.
Tokių „bantulių“, juokiasi, per kelerius metus sukūrė gal tūkstantį – tokie jie buvo populiarūs.
Galiausiai trenkė mintis pabandyti verti karoliukus. Pirmieji karoliukai buvo gerokai stambesni už tuos, su kuriais šiuo metu dirba.
Labiausiai J. Gedminę žavėjo minimalistiniai itališki smulkūs karoliukai, kurių gamyba – daugiausiai rankų darbo. Sužinojo, kad italai jų gaminimą, pradėjus masinę gamybą Kinijoje, Čekijoje, Japonijoje, nutraukė dar 1920 metais. Tačiau tokio smulkumo karoliukų, kokius rankomis gamino italai, nesugebėjo pagaminti jokia mašina.
„Ilgai ieškojau būtent itališko biserio. Radau pas Amerikos kolekcionierius. Man imponuoja, kad jis senas, sėkmingai galima kurti papuošalus iš turimų resursų, negaminant nieko naujo“, – tvarumo idėjomis dalijasi J. Gedminė.
O paskui į Justinos gyvenimą atėjo drabužių kūrimo idėjos. Sugalvojo, iš kur pigiau gauti audinių, apvažiavo bankrutuojančius siuvimo cechus, audinių parduotuves – vienose įsigijo medžiagos ne vienam kostiumui, o kitose tik kelis metrus.
„Aišku, rizikuoju, nes antro tokio drabužio nepadarysiu, jei audinio tik vienas kitas metras. Bet man labai patinka siūti iš likučių, iš atraižų, iš nieko sukurti kažką naujo. Milijono iš tokios kūrybos neuždirbsiu, bet aš niekada tokio plano ir neturėjau.“
Pasakoja, drabužius kurianti, atsižvelgdama į metų tendencijas ir būtinai tai, ką pati drąsiai galėtų vilkėti. Juos mėgsta pristatyti įvairiose mugėse – būtinai bendrauja su lankytojais, klauso, ką šneka, kokie pastebėjimai.
O visai neseniai į išradingos moters gyvenimą atėjo sojų žvakių gamyba. Daug metų sendaikčių parduotuvėse perka vintažinius stikliukus, jų sukauptos pilnos dėžės. Idėjos, kaip stikliukus panaudoti, pirkdama neturėjo ir apie vaško liejimą tada net negalvojo. Todėl dešimtmečius menančios stiklo taurelės ramiai sau ilsėjosi dėžėse.
Mintis mėgstamus stikliukus pripildyti sojų vaško gimė visai neseniai. Tiesa, tada moteris sulaukė įvairių pastebėjimų, kad plono stiklo taurelės neatlaikys karščio ir suskils.
„Iš 150 stikliukų, deginant žvakę, suskilo tik du. Ir aš jau žinau, kodėl jie suskilo. Tokios klaidos nebekartosiu“, – šypsosi Just.in studijos savininkė.
Ragina išdrįsti
Pasakoja, anksčiau viską darydavusi pati. Paskui Justinai ėmė talkinti siuvėja, atsirado pagalbininkas dirbti su oda, susirado, kas suveria papuošalus. Padedama talkininkų, rankdarbius sėkmingai pardavinėja internete. Su džiaugsmu vyksta į Jūros šventę. Dalyvauja „Šiaulių dienose“ – jas itin mėgsta.
„Per vieną dieną sutinku daugybę žmonių, kurie iš manęs perka arba pirko. Ir grįžtu tokia motyvuota, nes suprantu, kiek žmonių mano darbus mėgsta ir kiek daug aš jų padariau.“
J. Gedminė iš savo patirties pataria žmonėms, turintiems svajonių, nelaukti, nedvejoti.
„Gyvenime reikia eiti ten, kur einasi lengvai. Jei einasi sunkiai ir reikalauja daug pastangų, reikia suprasti, kad ta veikla ne tavo, taigi, uždarai duris ir viso gero. Dabar man einasi lengvai, dėl to jaučiuosi laiminga, išsilaisvinusi“, – sako žavi moteris, ne vienus metus dirbusi darbe, kaip pati sako, už stabilų atlyginimą.
Šiauliuose, įsitikinusi, galima svajones įgyvendinti, nors žmonių čia ir nėra daug, ir miestas nėra labai aktyvus.
„Bet žmonių ratą reikia ir įmanoma kaupti, padovanoti jiems pokalbį, užmegzti kontaktą. Žmonės nori bendravimo. Ir kiek žmonės turi baimių. Antai dirba mokykloje, svajoja apie kūrybą, bet nedrįsta žengti žingsnio, nes įkalina stabilus atlyginimas. Saugumas įkalina žmones. Galvoju, ir su manimi būtų tas pats, ir aš imčiau bijoti. Bet kartu, pradėjus dirbti „nuo aštuonių iki penkių“ už stabilų atlyginimą, nutrūktų mano kūrybinis srautas. O nebelikus jo, atsikėlusi ryte tiesiog nebeturėčiau prasmės. Ir kam įgyvendinti kito svajonę, jei galima įgyvendinti savo?“ – sako J. Gedminė.
Ji turi specialų sąsiuvinį, kuriame kiekvienais metais surašo savo svajones.
„Po metų atsiverčiu tą sąsiuvinį: o Dieve, tiek svajonių išsipildė. Aš kiekvieną dieną darau tai, kas man teikia malonumą! Kasdien sutinku naujų žmonių ir suprantu, kad tas svetimas nepažįstamas žmogus – mano žmogus. Suprantu, kad nereikia laukti, atidėlioti laiko: šiandien, dabar yra kaip tik tas laikas, kada reikia veikti. Nes rytoj gali nebebūti „vaibo“ daryti.“
