Naujausios
Siuvinėtas net šunelio paveikslas
Kepalių kaime nuošalioje gatvelėje – paskutinis namas, kieme stovi automobilis, kurį vairuoja garbaus amžiaus šeimininkas, linguoja po egle plačios sūpynės, – jose vėliau abu su žmona susės nuotraukai, – amsi keturkojis sargas Rikis, prieš aštuonerius metus parsivežtas iš Joniškio mažutis kamuoliukas, užaugęs ir jau vidutinio amžiaus sulaukęs nedidelis mišrūnas. Jis – poros numylėtinis, šeriamas, nepagailint kąsnio nuo stalo. Jonas nuo lentynos dar atneš išraiškingą tarsi nuotrauka siuvinėtą kito šuns, anksčiau turėto vokiečių aviganio, kuris katinus gainioja ir paukštelius dabar jau gano dausose, paveikslą. Keturkojo portretą kryželiu išsiuvinėjo Eugenija. Ir daugiau apsidairius po namus – arba šeimos fotografijos, arba jos rankdarbiai: rudenėjančiame gamtos fone elnių, atėjusių atsigerti vandens, lekiančių žirgų, dailiakamienių berželių pulko, žydinčių gėlių, medžių ir krūmų apsupto namo vaizdeliai. Yra išsiuvinėjusi ir anūko portretą. Visa tai – šeimininkės rankomis valandų valandas dygsniuota siūlu ir adata.
Yra ir kitokių darbelių – įvairių lipdinių, kabo laukinių gyvūnų ilgys ir ragai. Šiuos pora parsinešė iš miškų, kuriuose prabėgo didelė gyvenimo dalis, mat Eugenija dirbo miškininke, jos pėdomis vėliau pasekė ir vyras Jonas.
Susipažino Gruzdžiuose
80-ies metų Eugenija ir 79-erių Jonas Stulginskai susipažino prieš šešis dešimtmečius. Iš Rokiškio rajono, Pandėlio seniūnijos Kazliškio kaimo kilusi 18-metė Eugenija, baigusi Vilniaus miškų technikumą, pagal paskyrimą pradėjo dirbti girininko pavaduotoja Gruzdžiuose (Šiaulių rajonas).
„Net nežinau, kodėl tokią profesiją pasirinkau ir po to viską gyvenimą po miškus braidžiojau. Juk stojau vos po 8 klasių, 15 metų, – juokiasi pašnekovė. – Mano pusbrolis tame technikume mokėsi, tad atrodė drąsiau, kada kažką pažįstamo turi. Be to, iš mūsų klasės net aštuonios merginos sugalvojo ten pat mokytis, tačiau iš visų priėmė tik dvi. Baigusi technikumą tikėjausi grįžti į savą kraštą, bet gavau paskyrimą į Gruzdžius.“
Jonui – Gruzdžiai gimtasis miestas. Jo sesuo, dirbusi virėja specialiojoje mokykloje, bičiuliavosi su girininko žmona, – turbūt gerą žodį šnibžtelėjo broliui apie matytą girininkijoje apsigyvenusią jauną merginą. Vėliau ir jis pats pro šalį eidamas vis akį užmesdavo, pastebėjęs: „Daili panelė, reikia nežiopsoti!“
Nuotykis su dovanotu kumpiu
Taip po neilgos draugystės, jauni – vos 20-ies ir 19-os metų – susituokė. Abu buvo iš gana sunkiai besivertusių šeimų: Jonas pasakoja, kad mama pokariu užaugino juos, penkis vaikus, viena, tad jam teko toliau nebesimokius po septynių klasių pradėti dirbti, kad padėtų šeimai išsilaikyti; Eugeniją su broliu irgi augino viena pati mama. Ji neišgalėjo net į vestuves, vykusias Gruzdžiuose, iš toli atvykti. Bet iš paskutiniųjų besituokiančiai dukrai kaip dovaną įdėjo siuntinį – šviežią kumpį.
„Mes sugalvojome, kad reikia tą kumpį išrūkyti, tai ėmėme ir pakabinome „ant šeimanto“ (krosnies šildomoji sienelė – aut. past). Tiek to proto tebuvo: nors aš kaime augusi, bet nepagalvojome... O kai jau nukabinome ir prapjovėme, viduje kirminai raitėsi“, – dabar šypseną keliančią, o tada graudulį dėl prarasto gardaus maisto, istoriją pasakoja Eugenija.
Tuoktuvės buvo paprastos: Metrikacijos skyriuje Šiauliuose dalyvavo keturiese – jaunieji ir liudininkai – jaunikio sesuo su pusseserės vyru. Jaunoji vilkėjo šviesia balta suknele, marginta gėlytėmis, Jonas pasipuošė turėtu kostiumu.
Tuoktuvių ceremonijoje Gruzdžių bažnyčioje jau susirinko didesnis būrelis.
„Vedę bendrą gyvenimą pradėjome nuo šakutės ir šaukšto, nes nieko neturėjome, o šeimos padėti negalėjo. Bet gal ir gerai, užtat niekada niekam nesijautėme skolingi“, – sako J. Stulginskas. Vėliau, nors ir iš nedidelių atlyginimų – vieno 110, kito – 80 rublių – pamažu susipirko baldus, kurių nedaug tereikėjo, nes butas girininkijoje buvo vieno kambario su virtuve.
Svarbiausia – pagarba ir parama vienas kitam
Šeima ne kartą dėl darbo miškininkystėje keitė gyvenamąją vietą: Rozalimas (Pakruojo rajonas), Beržininkai, Skaistgirys, Žadeikiai, pagaliau Juodeikiai, kuriuose apsistota ilgiausiai. Tiesa, iki darbų miške Jonas buvo ir krovėju, ir melioracijoje, statybose dirbo.
„Juodeikių girininkijoje išgyvenome 28-erius metus. Laikydavome 10 kiaulių, 4 karves. Nugriebdavau grietinę, traukindavau varškę, spausdavau sūrius, mušdavau sviestą ir veždavome į Naująją Akmenę, nes ji gerokai arčiau nei Joniškis, parduoti. O kiek reikėdavo šieno gyvuliams žiemai priruošti! Juodeikiuose aplink miškai, pelkė, bimbalų pilna... Jei dabar taip reiktų, baisu pagalvoti“, – prisimena sunkių darbų išbandymus moteris.
Eugenija taip pat mėgo pelkėje spanguoliauti. Buvo ranką taip įtaisiusi, kad per valandą sugebėdavo 15 litrų priskinti. Gal jau tada, gyvenant gamtos apsupty, kilo mintis žymėtis orus, dienos darbus. Taip pradėjo vesti registracijos sąsiuvinį. Žymisi viską iki šių dienų.
Kepaliai E. ir J. Stulginskams nauja vieta, atsikėlė į šį kaimą prieš devynerius metus. Netoliese, tame pačiame Joniškio rajone įsikūrusios abi dukros – Gintarė ir Ina. Iš keturių vaikaičių trys gyvenimą kuria Londone, auga penki provaikaičiai.
Savo deimantinę 60 bendro gyvenimo metų sukaktį pora švęs Pakruojo dvare.
Paklausus, ką patartų kitiems, kaip kartu tiek išgyventi, Eugenija atsako: „Svarbiausia tarpusavio pagarba, užuojauta, meilė, parama vienas kitam.“ O Jonas priduria: „Saugom vienas kitą.“
