Naujausios
Pašaukė Simono Daukanto kelias
Akmenės rajono Papilės Simono Daukanto gimnazijos moksleiviai ir mokytojai nuo šio mėnesio pradžios eina į Vilnių. Nori atkartoti iškilaus XIX amžiaus kultūros šviesuolio Simono Daukanto kelionę, kai jis, būdamas dvidešimtmetis, pėsčiomis patraukė iš savo gimtinės Skuodo rajone mokytis Vilniaus universitete.
Tai – pasiryžimo, šviesos kelias, kuris jau ne pirmus entuziastus subūrė atkartoti kelionę. Papilės Simono Daukanto muziejaus įkūrėjos ir buvusios darbuotojos Danutės Veisienės duomenimis, papilėniškiai tapo trečiąja grupe.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Pirmasis žygis svarba prilyginamas Baltijos keliui
Pirmąkart susiruošta į Vilnių 1975-aisiais. Ypač daug žmonių buvo iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Jonavos.
Pasak D. Veisienės, tai organizavo Vilniaus universitete veikęs „Romuvos“ klubas. Tuomet jis buvo prieš nepilną dešimtmetį susikūręs kaip senovės lietuvių tradicijas puoselėjanti bendruomenė, o dabar yra tapusi senovės baltų religines bendruomenes vienijančia bendrija.
To žygio iniciatoriai Panevėžio žygeiviai šiemet organizuotame miesto renginyje aiškino, kad sumanymas siejamas su jų vėliavoje įrašytu credo „Nė vieno žygio be tikslo“.
Kelionėje domėtasi S. Daukanto gyvenimą ir veiklą menančiomis vietovėmis, o pakeliui aplankyti esantys kultūros paminklai, memorialinės vietos, įdomūs žmonės, piliakalniai, ant kurių giedota „Lietuva brangi“, taip pat lankytos bažnyčios.
Žygeiviai pajuto, kad valdžia ketino nutraukti žygį. Žygio iniciatoriai buvo kviečiami į KGB, gąsdinami.
Tačiau nepavyko nutraukti kelionės, nes valdžia išsigando masiškumo, patriotinio nusiteikimo. Į žygio maršrutą, sudarytą iš 15 etapų, įsijungė šimtai žmonių.
Apie tą žygį jo dalyvė dailininkė Gražina Didelytė parašė knygelę „Simono Daukanto taku“. Jos egzempliorius į Simono Daukanto muziejų yra atsiųstas iš Australijos.
Leidinyje vienas iš žygeivių mena, kad keliautojai bandė suvokti, kokia Lietuva vėrėsi prieš einančio Simono Daukanto akis. Atsakymo ieškojo, kiekvieną šeštadienio vakarą skaitydami jo knygą „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. Dažnai būdavo skaitoma kaimo mokyklose, šventoriuje, ant piliakalnio,
Eidami savaitgaliais, tos knygos egzempliorių kaskart žygeiviai palikdavę – tai bažnyčioje, tai mokykloje ar atsitiktinai sutiktam geram žmogui.
Toje vietoje, kur buvo palikta S. Daukanto knyga, susirinkdavo po savaitės ir keliaudavo toliau.
Panevėžyje nuskambėjo nuomonė: žygis S.Daukanto taku – įvykis, svarba nenusileidžiantis Baltijos keliui, tas žygis buvo XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Europoje analogo neturintis judėjimas.
Išskleidė tautinę vėliavą
D. Veisienės tvirtinimu, antrą kartą Simono Daukanto kelią į Vilnių 1986 metais ėmėsi pakartoti 11 žmonių grupė iš Plungės. Taip pat etapais. Ir baigė per trejus metus.
Žygio pabaigtuves entuziastai paminėjo Papilės Simono Daukanto muziejuje.
„Tas susitikimas rajonui tapo istorinis, – sakė D. Veisienė. – Atvykimo proga 1988-aisiais prie muziejaus suplevėsavo tautinė vėliava – pirmą kartą rajone“.
Iškeliavo relikvija
Trečiąja žygeivių grupe tapusiems papilėniškiams tą vėliavą neštis perdavė D. Veisienė.
„Tai – garbinga relikvija, bet taps dar didesnė, kai nunešite Simono Daukanto keliu ir sugrąžinsite į muziejų“, – pranašavo D. Veisienė.
Ji apgaubė vėliava žygio koordinatorės Kristinos Dorofėjienės pečius ir pasiūlė taip drąsiai eiti per Papilę ir visus kitus miestelius.
Neįprasto reginio sugluminti žygeiviai ir juos palydintys žmonės nuščiuvo ir pradėjo ploti.
Tikimasi doros
Tokie žygiai S. Daukanto keliu yra pavadinti patriotizmo universitetais, tačiau abejojama, ar šiandien jie beįmanomi. Kai į Lietuvą lietuviai žvelgia nevienodai: vieni – kaip į vietą, kurią reikia saugoti, rūpintis gerove, kiti – kaip į žemę, iš kurios skubama išvažiuoti.
Yra manančių, kad tokių pokyčių viena iš priežasčių – visame pasaulyje devalvavosi daugelis vertybių: įsitvirtina ciniškas melas, masiškai materialėjama.
Kita vertus, gal kiekvieno laikmečio istorijoje buvo panašių tendencijų. Antai Justinas Marcinkevičius draminėje apysakoje„ Daukantas“ rašė: „Istorijos savo išsižadam, manydami, kad nereikalinga. Lengviau be atminties. Ne taip skauda. Viešpatie, Viešpatie, į kurį tik tamsų žmogų parodysi pirštu, vis bus lietuvis, vis lietuvis...“
Išeinančių į žygį papilėniškių palydėtuvėse jų kraštietė D. Veisienė išreiškė viltį, kad tai – kvietimas į Lietuvą ateiti dorai ir artimo meilei.
„Juk būtent tokią Lietuvą matė Simonas Daukantas, – sakė D. Veisienė. – Dorą, kultūringą, šviesią ir mylinčią savo artimą, kuris yra šalia tavęs“.
Autoriaus nuotr.
KVIETIMAS: Papilėje prieš du dešimtmečius apie Simoną Daukantą muziejinius eksponatus ėmusi kaupti Danutė Veisienė mano, kad S. Daukantas į savo kelią dabartines kartas kviečia dėl jos pozityvių pokyčių.
VĖLIAVA: Žygeiviai iš Papilės pajudėjo su tautine vėliava, nešama kelionės organizatorės Papilės Simono Daukanto gimnazijos pagrindinio ir neformaliojo ugdymo skyriaus vedėjos Kristinos Dorofėjienės.
PALYDOS: Keliautojus į Vilnių iš Papilės palydėjo būrys vietinių gyventojų.