
Naujausios
Pasakų ir istorijų pasakotoja
Olandijoje pasakotojos mokslus baigusi ir ten gyvenanti radviliškietė Milda Varnauskaitė šiandien džiaugiasi galėdama tenykščiams vaikams sekti lietuvių liaudies pasakas, o suaugusiems – įtaigiai papasakoti apie Sausio 13-osios įvykius ar Baltijos kelią.
„Mano gyvenimas labai turtingas, nes aš jį galiu matyti iš dviejų pusių. Aš turiu dvi širdis. Viena mano širdis yra Olandijoje, kita – Lietuvoje“, – sako Milda.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Japonų stalo teatras – bibliotekoje
Kai Milda Radviliškio viešojoje bibliotekoje miesto ikimokyklinukams ir darželinukams pasakojo Kakės Makės istoriją, šie nuo jos neatitraukė akių.
Ir ne todėl, kad mergina vaikams profesionaliai pristatė Lietuvoje mažai girdėtą meno rūšį – japonų stalo teatrą Kamishibai.
Pasakotoja klausytojus supažindino su sena japonų tradicija ant dviračio vežiotis dėžę ir, joje rodant paveikslėlius, pasakoti įvairias istorijas. Kiekviena pasakotojų istorija prasidėdavo sumušus medinėmis kaladėlėmis. Nuo to momento aplinkui nebebūdavo girdėti nė balselio.
Nuo medinių kaladėlių skambtelėjimo Milda pradėjo ir savo pasakojamą istoriją, kurią ant pagalvėlių susėdę vaikai išgyveno kartu su ja: čia jie užkrečiamai juokėsi ir sekė dėžėje pasirodančius vis naujus piešinius, čia akylai stebėjo, kaip nuo pasakojimo prikimusi Milda gurkšteli vandens, bet gurkšteli taip, lyg tą darytų ne ji, o Kakė Makė.
Įranga, kuri reikalinga Kamishibai stalo teatrui (dailiai išraižyta medinė dėžutė su uždaromomis langinėmis) – Radviliškio viešosios bibliotekos.
Vėliau Vaikų literatūros skyriaus vedėja Nijolė Pakštienė, kuriai ir kilo idėja vaikus supažindinti su japonų stalo teatru, prisipažins, kad ne tik vaikams buvo įdomu klausytis Mildos – bibliotekininkams tai irgi buvo teigiama patirtis, kad pasaką kur kas įdomiau ne skaityti, o įtaigiai ir vaizdžiai papasakoti.
Profesija – pasakotoja
M. Varnauskaitė profesionalios pasakotojos statusą įgijo Amsterdame, ten baigusi Mezrab pasakotojų mokyklą. Mokėsi joje dvejus metus su pertraukėlėmis po pabaigtų filosofijos ir literatūros mokslų Lietuvoje ir kelerių metų administracinio darbo Vilniaus universitete.
„Trejus metus rašiau projektus, viskas buvo puiku, bet po to atsibodo šis darbas. Pagalvojau, kad noriu ko nors kūrybiškesnio. Kaip tik tuomet perskaičiau apie moterį, kuri keliauja po Indiją ir pasakoja istorijas. Vau, pagalvojau, ir aš taip norėčiau. Ir štai čia aš atradau save“, – sako Milda.
Mildos mokytojais buvo profesionalūs pasakotojai iš Irano, Izraelio: „Ten pasakojimas – gyva tradicija. Šis žanras gyvas ir Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje. Estai irgi rengia festivalius, kviečia pasakotojus iš svetur“.
Mergina patikina: Olandijoje pasakotojams rasti darbo nėra lengva, kadangi konkurencija yra didžiulė: „Todėl man labai pasisekė, kad aš dalyvauju festivaliuose, privačiuose renginiuose, dirbu su vaikais mokykloje. Būna, kad turiu po kelis darbus vienu metu, bet būna ir momentų, kai einu padirbėti į kavinę“.
Anot Mildos, Nyderlanduose pasakodama apie Lietuvą, o Lietuvoje – apie Vakarus, ji savo tikromis ir išgalvotomis istorijomis arba jų maišymais siekia suartinti dvi valstybes.
„Olandų vaikams angliškai seku lietuviškas pasakas, įpindama po kokį lietuvišką žodį, pasveikinimą. Atgaivinti lietuviškas pasakas – tai toks malonumas... Suaugusiems pasakoju asmenines, tėvų istorijas.
Olandai nieko nežino apie mūsų praeitį. Kai jiems pasakoji apie Sausio 13-ąją arba apie tai, kaip sovietmečiu mano tėtis Čekoslovakijoje batų ieškojo, jie klausosi išsižioję: ar taip iš tikro buvo?“, – šypsosi mergina.
Dažnai jos pasakojimai pasūdomi ironija, pabarstomi juokais „iš gyvenimo“, papuošiami dainomis: „Pernai olandams pasakojau apie Baltijos dainuojančią revoliuciją, ir visiems buvo labai įdomu. Tekstus visada kuriu pati. Reikia labai daug skaityti, kad rastum medžiagos, o paskui daug dirbti, norint ją padaryti gyvą“.
Pasakoja ir Lietuvoje
Į Lietuvą Milda irgi grįžta padirbėti. Šiemet darbavosi vaikų vasaros stovykloje, jai labai smagu etnostovyklose, norėtų vesti pasakotojų dirbtuves, kad kuo daugiau žmonių išmoktų pasakoti.
Šiemet Milda dalyvaus Anykščiuose vyksiančiame pirmajame Lietuvoje tarptautiniame pasakojimo festivalyje, Vilniaus M. Mažvydo bibliotekoje skaitys paskaitą apie tai, kas yra pasakojimas, turės ir privačių pamokų.
Pasak M. Varnauskaitės, Lietuvoje pasakojimo žanras dar labai jaunas, čia iki šiol labiau buvo populiarūs renginių vedėjai. „Mes nuo renginių vedėjų skiriamės. Pasakojimas – tai gyvas pasirodymas. Tu sukuri vaizduotės burbulą su visa auditorija, ir jeigu tu matai – jie visi irgi tai mato. Dar yra emocinis spektras. Tavo pykčio ar džiaugsmo emocija turi būti tikra, be dirbtinumo, tu pati turi patirti tą emociją. Pasakojimo prasmė yra ir vaizduotės lavinimas.
Tą pačią istoriją gali pateikti iš kelių perspektyvų. Visada žiūriu, kas labiausiai rūpi man. Tada ir auditorijai tai suskambės, jie pajus, kad tai tikra“.
Apie tai, ar nepasiilgsta Lietuvos, ar nenorėtų dirbti gimtinėje, Milda sako: „Aš gyvenu XXI amžiuje ir kur būti, nėra svarbu, ypač mano darbe. Iš pradžių liūdėjau be Lietuvos, bet paskui pagalvojau: juk aš galiu būti ir čia, ir ten, ir man nereikia kankintis“.
Autorės nuotr.
„Iš pradžių liūdėjau be Lietuvos, bet paskui pagalvojau: juk aš galiu būti ir čia, ir ten, ir man nereikia kankintis“.
Radviliškio viešojoje bibliotekoje Milda Varnauskaitė pristatė japonų stalo teatrą Kamishibai.
M. Varnauskaitė: „Pasakotojo emocijos turi būti tikros, išgyventos, be dirbtinumo“.
Darbas su vaikais – lietuvių ar olandų – tikras malonumas.