Pasakų ir istorijų pasakotoja

Pa­sa­kų ir is­to­ri­jų pa­sa­ko­to­ja

Olan­di­jo­je pa­sa­ko­to­jos moks­lus bai­gu­si ir ten gy­ve­nan­ti rad­vi­liš­kie­tė Mil­da Var­naus­kai­tė šian­dien džiau­gia­si ga­lė­da­ma te­nykš­čiams vai­kams sek­ti lie­tu­vių liau­dies pa­sa­kas, o suau­gu­siems – įtai­giai pa­pa­sa­ko­ti apie Sau­sio 13-osios įvy­kius ar Bal­ti­jos ke­lią.

„Ma­no gy­ve­ni­mas la­bai tur­tin­gas, nes aš jį ga­liu ma­ty­ti iš dvie­jų pu­sių. Aš tu­riu dvi šir­dis. Vie­na ma­no šir­dis yra Olan­di­jo­je, ki­ta – Lie­tu­vo­je“, – sa­ko Mil­da.

Lai­ma AGA­NAUS­KIE­NĖ

alaima@skrastas.lt

Ja­po­nų sta­lo teat­ras – bib­lio­te­ko­je

Kai Mil­da Rad­vi­liš­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je mies­to iki­mo­kyk­li­nu­kams ir dar­že­li­nu­kams pa­sa­ko­jo Ka­kės Ma­kės is­to­ri­ją, šie nuo jos nea­tit­rau­kė akių.

Ir ne to­dėl, kad mer­gi­na vai­kams pro­fe­sio­na­liai pri­sta­tė Lie­tu­vo­je ma­žai gir­dė­tą me­no rū­šį – ja­po­nų sta­lo teat­rą Ka­mis­hi­bai.

Pa­sa­ko­to­ja klau­sy­to­jus su­pa­žin­di­no su se­na ja­po­nų tra­di­ci­ja ant dvi­ra­čio ve­žio­tis dė­žę ir, jo­je ro­dant pa­veiks­lė­lius, pa­sa­ko­ti įvai­rias is­to­ri­jas. Kiek­vie­na pa­sa­ko­to­jų is­to­ri­ja pra­si­dė­da­vo su­mu­šus me­di­nė­mis ka­la­dė­lė­mis. Nuo to mo­men­to ap­lin­kui ne­be­bū­da­vo gir­dė­ti nė bal­se­lio.

Nuo me­di­nių ka­la­dė­lių skamb­te­lė­ji­mo Mil­da pra­dė­jo ir sa­vo pa­sa­ko­ja­mą is­to­ri­ją, ku­rią ant pa­gal­vė­lių su­sė­dę vai­kai iš­gy­ve­no kar­tu su ja: čia jie už­kre­čia­mai juo­kė­si ir se­kė dė­žė­je pa­si­ro­dan­čius vis nau­jus pie­ši­nius, čia aky­lai ste­bė­jo, kaip nuo pa­sa­ko­ji­mo pri­ki­mu­si Mil­da gurkš­te­li van­dens, bet gurkš­te­li taip, lyg tą da­ry­tų ne ji, o Ka­kė Ma­kė.

Įran­ga, ku­ri rei­ka­lin­ga Ka­mis­hi­bai sta­lo teat­rui (dai­liai iš­rai­žy­ta me­di­nė dė­žu­tė su už­da­ro­mo­mis lan­gi­nė­mis) – Rad­vi­liš­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos.

Vė­liau Vai­kų li­te­ra­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja Ni­jo­lė Pakš­tie­nė, ku­riai ir ki­lo idė­ja vai­kus su­pa­žin­din­ti su ja­po­nų sta­lo teat­ru, pri­si­pa­žins, kad ne tik vai­kams bu­vo įdo­mu klau­sy­tis Mil­dos – bib­lio­te­ki­nin­kams tai ir­gi bu­vo tei­gia­ma pa­tir­tis, kad pa­sa­ką kur kas įdo­miau ne skai­ty­ti, o įtai­giai ir vaiz­džiai pa­pa­sa­ko­ti.

Pro­fe­si­ja – pa­sa­ko­to­ja

M. Var­naus­kai­tė pro­fe­sio­na­lios pa­sa­ko­to­jos sta­tu­są įgi­jo Ams­ter­da­me, ten bai­gu­si Mez­rab pa­sa­ko­to­jų mo­kyk­lą. Mo­kė­si jo­je dve­jus me­tus su per­trau­kė­lė­mis po pa­baig­tų fi­lo­so­fi­jos ir li­te­ra­tū­ros moks­lų Lie­tu­vo­je ir ke­le­rių me­tų ad­mi­nist­ra­ci­nio dar­bo Vil­niaus uni­ver­si­te­te.

„Tre­jus me­tus ra­šiau pro­jek­tus, vis­kas bu­vo pui­ku, bet po to at­si­bo­do šis dar­bas. Pa­gal­vo­jau, kad no­riu ko nors kū­ry­biš­kes­nio. Kaip tik tuo­met per­skai­čiau apie mo­te­rį, ku­ri ke­liau­ja po In­di­ją ir pa­sa­ko­ja is­to­ri­jas. Vau, pa­gal­vo­jau, ir aš taip no­rė­čiau. Ir štai čia aš at­ra­dau sa­ve“, – sa­ko Mil­da.

Mil­dos mo­ky­to­jais bu­vo pro­fe­sio­na­lūs pa­sa­ko­to­jai iš Ira­no, Iz­rae­lio: „Ten pa­sa­ko­ji­mas – gy­va tra­di­ci­ja. Šis žan­ras gy­vas ir Ang­li­jo­je, Ai­ri­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Skan­di­na­vi­jo­je. Es­tai ir­gi ren­gia fes­ti­va­lius, kvie­čia pa­sa­ko­to­jus iš sve­tur“.

Mer­gi­na pa­ti­ki­na: Olan­di­jo­je pa­sa­ko­to­jams ras­ti dar­bo nė­ra leng­va, ka­dan­gi kon­ku­ren­ci­ja yra di­džiu­lė: „To­dėl man la­bai pa­si­se­kė, kad aš da­ly­vau­ju fes­ti­va­liuo­se, pri­va­čiuo­se ren­gi­niuo­se, dir­bu su vai­kais mo­kyk­lo­je. Bū­na, kad tu­riu po ke­lis dar­bus vie­nu me­tu, bet bū­na ir mo­men­tų, kai ei­nu pa­dir­bė­ti į ka­vi­nę“.

Anot Mil­dos, Ny­der­lan­duo­se pa­sa­ko­da­ma apie Lie­tu­vą, o Lie­tu­vo­je – apie Va­ka­rus, ji sa­vo tik­ro­mis ir iš­gal­vo­to­mis is­to­ri­jo­mis ar­ba jų maišymais sie­kia suar­tin­ti dvi vals­ty­bes.

„Olan­dų vai­kams ang­liš­kai se­ku lie­tu­viš­kas pa­sa­kas, įpin­da­ma po ko­kį lie­tu­viš­ką žo­dį, pa­svei­ki­ni­mą. At­gai­vin­ti lie­tu­viš­kas pa­sa­kas – tai toks ma­lo­nu­mas... Suau­gu­siems pa­sa­ko­ju as­me­ni­nes, tė­vų is­to­ri­jas.

Olan­dai nie­ko ne­ži­no apie mū­sų praei­tį. Kai jiems pa­sa­ko­ji apie Sau­sio 13-ąją ar­ba apie tai, kaip so­viet­me­čiu ma­no tė­tis Če­kos­lo­va­ki­jo­je ba­tų ieš­ko­jo, jie klau­so­si iš­si­žio­ję: ar taip iš tik­ro bu­vo?“, – šyp­so­si mer­gi­na.

Daž­nai jos pa­sa­ko­ji­mai pa­sū­do­mi iro­ni­ja, pa­bars­to­mi juo­kais „iš gy­ve­ni­mo“, pa­puo­šia­mi dai­no­mis: „Per­nai olan­dams pa­sa­ko­jau apie Bal­ti­jos dai­nuo­jan­čią re­vo­liu­ci­ją, ir vi­siems bu­vo la­bai įdo­mu. Teks­tus vi­sa­da ku­riu pa­ti. Rei­kia la­bai daug skai­ty­ti, kad ras­tum me­džia­gos, o pa­skui daug dirb­ti, norint ją pa­da­ry­ti gy­vą“.

Pa­sa­ko­ja ir Lie­tu­vo­je

Į Lie­tu­vą Mil­da ir­gi grįž­ta pa­dir­bė­ti. Šie­met dar­ba­vo­si vai­kų va­sa­ros sto­vyk­lo­je, jai la­bai sma­gu et­nos­to­vyk­lo­se, no­rė­tų ves­ti pa­sa­ko­to­jų dirb­tu­ves, kad kuo dau­giau žmo­nių iš­mok­tų pa­sa­ko­ti.

Šie­met Mil­da da­ly­vaus Anykš­čiuo­se vyk­sian­čia­me pir­ma­ja­me Lie­tu­vo­je tarp­tau­ti­nia­me pa­sa­ko­ji­mo fes­ti­va­ly­je, Vil­niaus M. Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je skai­tys pa­skai­tą apie tai, kas yra pa­sa­ko­ji­mas, tu­rės ir pri­va­čių pa­mo­kų.

Pa­sak M. Var­naus­kai­tės, Lie­tu­vo­je pa­sa­ko­ji­mo žan­ras dar la­bai jau­nas, čia iki šiol la­biau bu­vo po­pu­lia­rūs ren­gi­nių ve­dė­jai. „Mes nuo ren­gi­nių ve­dė­jų ski­ria­mės. Pa­sa­ko­ji­mas – tai gy­vas pa­si­ro­dy­mas. Tu su­ku­ri vaiz­duo­tės bur­bu­lą su vi­sa au­di­to­ri­ja, ir jei­gu tu ma­tai – jie vi­si ir­gi tai ma­to. Dar yra emo­ci­nis spekt­ras. Ta­vo pyk­čio ar džiaugs­mo emo­ci­ja tu­ri bū­ti tik­ra, be dirb­ti­nu­mo, tu pa­ti tu­ri pa­tir­ti tą emo­ci­ją. Pa­sa­ko­ji­mo pra­smė yra ir vaiz­duo­tės la­vi­ni­mas.

Tą pa­čią is­to­ri­ją ga­li pa­teik­ti iš ke­lių per­spek­ty­vų. Vi­sa­da žiū­riu, kas la­biau­siai rū­pi man. Ta­da ir au­di­to­ri­jai tai su­skam­bės, jie pa­jus, kad tai tik­ra“.

Apie tai, ar ne­pa­siilgs­ta Lie­tu­vos, ar ne­no­rė­tų dirb­ti gim­ti­nė­je, Mil­da sa­ko: „Aš gy­ve­nu XXI am­žiu­je ir kur bū­ti, nė­ra svar­bu, ypač ma­no dar­be. Iš pra­džių liū­dė­jau be Lie­tu­vos, bet pa­skui pa­gal­vo­jau: juk aš ga­liu bū­ti ir čia, ir ten, ir man ne­rei­kia kan­kin­tis“.

Au­to­rės nuo­tr.

„Iš pra­džių liū­dė­jau be Lie­tu­vos, bet pa­skui pa­gal­vo­jau: juk aš ga­liu bū­ti ir čia, ir ten, ir man ne­rei­kia kan­kin­tis“.

Rad­vi­liš­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je Mil­da Var­naus­kai­tė pri­sta­tė ja­po­nų sta­lo teat­rą Ka­mis­hi­bai.

M. Var­naus­kai­tė: „Pa­sa­ko­to­jo emo­ci­jos tu­ri bū­ti tik­ros, iš­gy­ven­tos, be dirb­ti­nu­mo“.

Dar­bas su vai­kais – lie­tu­vių ar olan­dų – tik­ras ma­lo­nu­mas.