Naujausios
Nuo amato link verslo
Irmantas gamina putėsinius pyragaičius, keksus, tartaleles, pavlovas ir kitus skanumynus. Komponuoja įvairius skonius – klasikinius ir mėgstantiems netikėtus derinius. Pyragaičiuose dera serbentai ir ananasai, pistacijos ir avietės, mangai ir pasiflorai. „Jie minkštučiai, lengvi, gražūs: estetika – vienas iš svarbiausių dalykų“, – sako konditeris.
Irmantui – 29-eri. „Galvojau, kokį susukti verslo planą, ką pradėti pačiam daryti, o ne dirbti samdomą darbą. Norėjau daryti tai, kas man patinka. Galvojau, ką aš mėgstu – visą gyvenimą labai mėgstu saldumynus!“ – apie desertinės idėją pasakoja konditeris.
Iš pradžių gamino namuose, įstojo mokytis į „Takoskyros“ suaugusiųjų mokymo centrą, baigė konditerio specialybę. Lygiagrečiai mokėsi ir privačiai – metų konditerio kursuose Klaipėdoje. Nors kursai jau buvo prasidėję, Irmantas paskambino kuratorei ir įsiprašė, kad priimtų – padėjo didelis noras ir entuziazmas. Nors pradžioje abejojo, kiek bus naudingi nuotoliniai kursai, bet rezultatas pranoko visus lūkesčius. Jau po pirmojo mėnesio suprato: viskas bus labai gerai!
„Kursai buvo tokie geri, kad, kol baigiau mokslus, jau turėjau pasitikėjimo savimi ir atidariau „Desertų dirbtuves“, – šypsosi Irmantas. – Esu toks žmogus: imu ir darau, nelaukiu, kol kažkas bus geriau.“
Kursų pabaigtuvių nuotraukose Irmantas – vienintelis vaikinas.
„Pavyzdžiui, Italijoje su šokoladu dirba beveik vien vyrai, o Lietuvoje desertus labiau gamina moterys. Bet Vilniuje, Kaune jau niekas nebesistebi, kad vyras daro desertus“, – sako šiaulietis.
„Desertų dirbtuvės“ atvertos birželio 24 dieną. Beveik per Irmanto gimtadienį – gimęs birželio 19 dieną.
Patalpas Aušros alėjoje įsirengė per maždaug porą mėnesių, viską darė pats. Džiugina ir vaizdas pro langą – kitapus gatvės yra Zubovų rūmai ir parkas.
„Anksčiau čia buvo pigūs rūbai ir nykūs rusų laikai. Įėjus jausdavosi senovės kvapas, įsigėręs į sienas, seni, nušiurę tapetai“, – prisimena Irmantas, pamažu nykiai vietai įpūtęs paryžietiškos dvasios.
„Paryžius mano mėgstamas miestas, ten ne kartą esu buvęs. Patinka ir prancūziška konditerija. Taip sutapo, kad pradėjęs ieškoti interjero detalių pamaniau: Paryžiaus tema bus gera.“
Desertinė po truputį pildosi akcentų, susijusių su Paryžiumi. Irmantas šypsosi prisiminęs, kaip norėjo dirstelėti į klientų vartomą knygą apie Paryžių, bet nenorėjęs trukdyti. O galiausiai išgirdo, jog knygą jam dovanoja!
Iš pradžių desertinę Irmantas galvojo pavadinti „Desertų ateljė“, bet nusprendė rinktis lietuvišką žodį. „Desertų dirbtuvės“, šypsosi, turi ir potekstę – juk vyrai dažnai sukasi dirbtuvėse. Dėl pavadinimo ne iš vieno kliento sulaukė komplimentų.
„Pradėjau nuo amato, o dabar bandysiu amatą paversti į verslą. Atsirado daug naujų pažinčių, pasikeitė ir požiūris į šiauliečius. Matau, kad klientai nori naujienų, įdomesnių vietelių. Yra ir ateinančių atsigerti kavos, pasikalbėti, pasidžiaugti.“
Ateityje Irmantas norėtų rengti edukacijas, bet kol kas desertinėje per mažai vietos. Nors kartą vyko kavos degustacija, suplanuota ir arbatos degustacija.
„Man patinka tobulėti, mokytis kažko naujo, bendrauti su žmonėmis. Jei nėra klientų, jau liūdna, kai ateina, pasikalbame – smagu. Turėjau mokinį: mama atėjo ir paprašė priimti sūnų, kad prisiliestų prie gamybos, išgirstų apie technologiją, kad būtų aiškiau, kokią profesiją rinktis, nes dar nežino, ar nori gaminti desertus, ar mokytis ekonomikos. Gaminome kartu desertus, dar pati pradžia, bet jam gerai sekėsi, padirbėjus, manau, išeitų geras konditeris“, – mokinį įvertina Irmantas.
Desertai čia ir dabar
Dabar konditeris išeiginių neturi. Šventiniu laikotarpiu klientų netrūksta, bet Irmantui jau rūpi, koks bus pošventinis laikas, naujų metų pradžia. Po švenčių vyks išsvajotų atostogų, o paskui, tikisi, vėl bus nauja Valentino dienos banga. Kitąmet galvoja priimti pagalbininkę.
„Viską darau pats. Manau, sudėtingiausia yra surinkti kolektyvą ir išlaikyti lygį. O kai darai pats, už viską pats atsakai. Esu vienas darbuotojas, skaičiavau savo pareigybes, gal septynios, gal aštuonios išeina.“
Irmantas jau galvoja apie ateitį: norėtų didesnių patalpų, profesionalesnės įrangos, tikisi, kad bėgant laikui ir žinomumas, ir lygis pakils.
O pradžia džiaugiasi. Skaičiuoja, kad mieste yra pora kavinių, kuriose parduodami prancūziški pyragaičiai, o moterų, gaminančių namie ar turinčių savo virtuvėles, bet neturinčių vitrinų, net per šimtą. Bet visi turi savo klientūrą.
„Iki šiol nebuvo vietos, kur galima tiesiog ateiti nusipirkti ir išeiti be jokių įsipareigojimų, kur desertai būtų čia ir dabar“, – apie savo idėją sako konditeris.
Irmantas gamina desertus ir pagal užsakymus. Pastebėjo, jog dažnai klientai, paragavę pyragaitį, užsisako ir tokį pat tortą. Būna ir eksperimentų, kai atėjęs žmogus pasako, kokio skonio norėtų.
Vasarą gamino kokteilius iš vaisių, uogų. Norėjo gaminti ir ledus, bet nebespėjo, galvoja, gal šią idėją įgyvendins kitą vasarą. Turi ir kitų vizijų – gal būtų įmanoma įrengti terasą atnaujintame parke?
Kulinaras nesibaimina dalytis receptais. Pats jų nekuria, perdaro pagal save.
„Konditeriai juokauja: pakeisk kelis gramus ir jau bus tavo receptūra. Žinau bazes, technologiją. Eksperimentams dabar daug laiko neturiu, stengiuosi, kad atėję žmonės visada vitrinoje rastų desertų, kad visi užsakymai būtų padaryti. Kalėdoms turiu naujų formų, vis turi kažką naujo galvoti. Dabar, mano galva, nebe receptūrose esmė, informacijos pilna, reikia mokėti ja naudotis. Bet reikia kažko įdomesnio, savotiškesnio.“
Esminis dalykas, mano Irmantas, kokybiška žaliava. Gamindamas naudoja kokybiškus produktus, tad savikaina yra didesnė.
Nori kurti miesto ateitį
„Mano mama kulinarė, aš konditeris. Man nuo mažens buvo įprasta gaminti, pačiam valgyti pasidaryti. Pas mane visi gamina: ir mama, ir draugė, ir uošvė“, – juokiasi Irmantas.
Vaikinas sako visur savęs ieškojęs, buvo užsienyje, bet galiausiai nusprendė: namie geriausia.
„Čia tavo kalba, tavo miestas, artimieji. Užsienyje reikia visko iš naujo išmokti, o savame mieste viskas paprasčiau.“
Šiaulietis drąsina ir kitus, kurie turi idėjų, nelaukti, o imti jas įgyvendinti. Skatins ir jaunimą – kitąmet dalyvaus Savivaldybės projekte „Pasimatuok profesiją“, Šiaulių moksleiviams desertinėje pasakos apie konditerio profesiją.
„Noriu edukuoti jaunimą ir kurti savo miesto ateitį, kad būtų „fainiau“ Šiauliuose. Noriu, kad Šiauliai aktyvėtų. Miestas susitvarkęs, viskas nauja, infrastruktūra sutvarkyta, bet žmonių atžvilgiu gerokai apmiręs. Per šventes kiek gyvybės mieste būna, norėtųsi, kad ir paprastomis dienomis tos gyvybės būtų daugiau. Mažai jaunimo, kuris liktų savo mieste, kurtų, generuotų idėjas. Gal pavyks paskatinti?“ – viliasi I. Norkus.
Morkų kekso receptas
Reikės: 70 g kiaušinių, 65 g rudojo cukraus, 55 g baltojo cukraus, 95 g aliejaus, 80 g kvietinių miltų, 20 g migdolų miltų, 2,5 g kepimo miltelių, 2,5 g cinamono, 0,5 g sodos, 1 g druskos, 95 g trintų morkų, 50 g pekano (arba graikinių) riešutų.
Kiaušinius išplakti su paprastu ir ruduoju cukrumi. Įmaišyti kambario temperatūros aliejų. Visus sausus ingredientus gerai persijoti. Įmaišyti į kiaušinių ir aliejaus masę. Tada įmaišyti smulkiai tarkuotas morkas ir kapotus riešutus.
Tešlą supilti į formą, išklotą kepimo popieriumi. Naudojama 25x9xH6 kekso forma.
Kepti 10 minučių 180 laipsnių temperatūroje ir 30–40 minučių 140 (145) laipsnių temperatūroje.
