Naujausios
Nuotykis išaugo į rimtą užsiėmimą
Jei pavyktų apsirūpinti kirpyklos įranga, kuri būtų pritaikyta aptarnauti neįgalius žmones, Danutės salonas darbą pradėtų greičiau – šeima prie Auksinio berniuko įsigijusi patalpas ir būtent jose galvoja įrengti kirpyklą. Bet įranga – speciali kirpimo kėdė su klientą prilaikančiais diržais, pritaikyta kriauklė, specializuoti baldai – kainuoja nepigiai, užtat kol kas tenka pataupyti.
Kol taupo, išsinuomojusi laikinas patalpas pietiniame mikrorajone, D. Jakubkienė dirba kas antrą darbo savaitės vakarą ir kas antrą savaitgalį.
„Sakau tiesiai, jei pati neturėčiau vaiko su Dauno sindromu, net nežinočiau, kad esama problemos, kur tokį žmogų apkirpti“, – sako pareigūnė.
Sūnaus Justo plaukus paprastai pati nukirpdavusi mašinėle namuose. Juokiasi, nuskutusi dažniausiai pagaudavo save pagalvojant, kad toks „stiliukas“ – kaip „iš zonos“.
Dėl to vieną dieną atėjo mintis susirasti plaukų kirpimo kursus pradedantiesiems, sužinojo, kad tokį kursą galėtų praeiti Šiaulių darbo rinkos mokymo centre.
Pirmi kartai, šypsosi ponia Danutė, buvo „ne kažką“...
„Atėjo kartą ukrainietis vilkiko vairuotojas į Darbo rinkos mokymo centro kirpyklą pasigražinti. Sako, tą pataisyk, aną. Parodžiau plakatą: mokykla, todėl, kaip išeis, taip ir nukirpsiu“, – prisimena D.Jakubkienė praktinius plaukų kirpimo užsiėmimus.
Paskui, sako, „pasiaukojo“ kolegė, tiksliau, paaukojo savo plaukus, leisdama juos nudažyti sruogelėmis. Klientu tapo ir komisariato vadovas – dėl koronaviruso uždarius kirpyklas, radęs išeiti apsikirpti pas besipraktikuojančią pavaldinę.
Iš pradžių, sako, kursai buvo lyg nuotykis pandemijos laiku praskaidrinti nuotaiką ir tuo pačiu išmokti apkirpti artimuosius. Bet tas „nuotykis“ D. Jakubkienei po truputį pradėjo patikti, pakišdamas mintį apie užsiėmimą pagelbėti sveikatos problemų turintiems žmonėms.
Visi būdai priimtini
Kirpykloje ji laukia ne tik įvairias negalias turinčių žmonių, kuriems apsilankymas tradiciniame grožio salone – misija beveik neįmanoma dėl fizinės ar psichinės sveikatos. Arba dėl to, kad sveikus klientus aptarnaujančios kirpėjos labai dažnai nesiryžta priimti, D.Jakubkienės žodžiais, neretai diskomfortą grožio paslaugos atvykusiems aplinkiniams keliančių „nepatogių“ žmonių, kuriems reikia skirti daugiau laiko, daugiau kantrybės, daugiau žinių, neretai ir medicininių.
Ponia Danutė mielai aptarnauja ir žmones, turinčius kompleksų dėl, pavyzdžiui, odos žvynelinės, galvos deformacijos ir kitų.
„Mano klientų emocijos būna įvairios: nuo garsaus juoko iki klykimo, nuo šokimo iš kėdės ir vaikščiojimo po patalpą iki grubaus kategoriško atsisakymo kirptis tik įpusėjus darbą. Pastebėjau, kad daugumą autistų neigiamai veikia kirpimo mašinėlė, tada jiems į rankas paduodu įjungtą plaukų džiovintuvą, kurio ūžimas užslopina mašinėlės garsą“.
Būna, kad klientas atsisako sėsti į kirpėjo kėdę, nori vaikščioti, tada tenka kirpti vaikštant iš paskos arba tiesiog stovintį, o mažesnįjį užkėlus ant kėdės.
„Pastatau ant taburetės, paleidžiu muziką. Klientas šoka, o aš jį kerpu“, – toks procesas su pasekmėmis – netyčia sukarpytais pirštais.
Sunkesni psichikos ligoniai dėmesį gali sutelkti vos 15–20 minučių – tai laikas, per kurį kirpėja turi baigti darbą.
Buvo, kad vieną močiutę po insulto teko apkirpti iš abiejų pusių prilaikant jos artimiesiems.
Klientus kartais tenka „jaukintis“ ir pagyrimais, ir vaišėmis – štai vienas mėgsta šokoladinius saldainius, o kitas jų pakęsti negali, užtat noriai ima guminukus. Kiekvieną, ne pirmą kartą apsilankantį, Danutė įsimena ir stengiasi pamaloninti.
„Kai per keletą kartų pavyksta prisipratinti, rasti kontaktą, mano klientai manęs nebebijo, o kerpant mažiau muistosi, mažiau blaškosi“, – sako pareigūnė, paslaugą ligoniams teikianti už simbolinį mokestį.
Yra dėkinga ligonių artimiesiems, kurie kartais užsirašo pas ją grožio paslaugoms.
„Aš gi nekvaila, suprantu, kad jie tai daro norėdami man šiek tiek kompensuoti už pagalbą, o tikrai ne todėl, kad būčiau didelė meistrė“, – sako moteris.
Darbas nei psichologiškai, nei fiziškai nelengvas. Bet, anot pašnekovės, teikiantis pasitenkinimą gavus rezultatą ir pamačius palengvėjimą ligonį atlydėjusio artimojo akyse.
„Kai po darbo policijoje baterija būna net raudona nuo įtampos, atėjus į saloną, organizmas tiesiog nusiramina ir pasikrauna teigiama emocija: kas tie mano rūpesčiai palyginus su mano klientų ir jų artimųjų problemomis“, – sako 25 metus policijoje dirbanti bendruomenės pareigūnė.
Šiuo metu Danutė jau turi netoli trijų dešimčių pastovių klientų su Dauno sindromu ir jį lydinčiomis ligomis, su šizofrenija, su autizmu, su raidos sutrikimais. Keli klientai į Šiaulius, į D.Jakubkienės kėdę, atvyksta net iš Klaipėdos. Tai, pasak pašnekovės, parodo, kad grožio paslaugų sfera sunkiems ligoniams yra uždara. Problema, įsitikinusi, egzistuoja valstybiniu lygiu.
„Žinau, kad tokius ligonius kerpa patys artimieji. Kaip moka, taip kerpa, pati taip darydavau. Bet ar tokie žmonės nenusipelnė būti gražūs ir tvarkingi?“, – svarsto D. Jakubkienė.
Sako, neketinanti sustoti. Jei viskas klostysis, kaip sumanyta, nuosavą kirpyklą per artimiausius penkerius metus tikrai turės – užsibrėžė tikslą ir jo laikysis.
„Kai kerpi sveiką, tik judrų, išdykusį vaiką, gali jo paprašyti pasėdėti ramiai, gali net subarti. O kai kerpi ligonį, žinai, kad jis elgsis, kaip pats norės, ir kitaip nebus. Kodėl aš tai darau? Nežinau, negaliu pasakyti. Gal dėl to, kad žmonėms to reikia“.
Gamta padarė savo
Šiaulių rajone, Daunorų kaime, naujame name įsikūrusioje policijos pareigūnės Danutės ir matininko Egidijaus Jakubkų šeimoje – du vaikai. Dvylikametė Luka puiki mokinė, sportininkė.
21-erių Justas lanko Šiaulių specialiojo ugdymo centrą „Spindulys“, yra dalinai savarankiškas, namuose turi pareigų nupjauti žolę, pasirūpinti avių ūkiu ir numylėtine keturkoje Smala, kuriai vardą pats išrinko dėl juodos šuns kailio spalvos, atlikti kitus nesudėtingus darbus.
D.Jakubkienei buvo vos 20 metų, kuomet iš medikų išgirdo diagnozę: sūnus gimė turėdamas Dauno ligą.
„Po gimdymo niekas nepaaiškino, kodėl naujagimį iškart išnešė net neparodę. Suvokiau, kad kažkas yra negerai, niekas iš pradžių nesakė, kad liga – genetinė, minėjo tik, kad nesveika širdis“.
Galiausiai iš gydytojo A. Domarko išgirdo: „Gamta padarė savo...“
„Vaikams su Dauno sindromu būdinga turėti ir dar vieną ligą, maniškis gimė su širdies yda“, – atvirai apie šeimos patirtį kalba Danutė.
Vilniaus medikai nedramatizavo – patarė širdies operacijai atvažiuoti po septynių mėnesių, vaikui pastiprėjus.
„Aš labiau buvau pikta negu liūdna dėl to, kas įvyko. Sunku susivokti, daug klausimų – mažai atsakymų. Po Justo širdelės operacijos pirmąkart pravirkau. Iš laimės. Vaiko negalia mums buvo antrame plane, svarbiausia, kad gyventų“.
Operacija pavyko. Šeimos gyvenimas pamažu stojo į vėžes. Žinoma, tos vėžės buvo kiek kitokios negu įprastose šeimose, kuriose auga sveiki vaikai.
Dabar visa Jakubkų šeima daug keliauja. Justas, kaip ir Luka, labai mėgsta sportuoti, ypač gerai jaučiasi vandenyje.
„Mūsų ruonis“, – sako D. Jakubkienė.
Džiaugiasi, kad Justas neatsitvėręs tyla, nors Dauno sindromu sergantys žmonės linkę tylėti – už tai šeima dėkinga visada palaikiusiems draugams, pagalbą teikusiems specialistams.
