Papročius diktuoja komercija

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Kraš­to­ty­ri­nin­kei Aud­ro­nei Kir­ši­nai­tei gai­la, kad lai­do­tu­vių pa­pro­čiai taip greit pa­si­kei­tė.
Šių me­tų Mi­ke­lio pri­zo lau­rea­tė, Šiau­lių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios bib­lio­te­kos vy­riau­sio­ji me­to­di­nin­kė Aud­ro­nė Kir­ši­nai­tė du de­šimt­me­čius sky­rė lai­do­tu­vių pa­pro­čiams. Se­ną lai­do­tu­vių nuo­trau­ką ji ga­li per­skai­ty­ti kaip do­ku­men­tą, nors už­ra­šo ir ne­bus iš­li­kę. Pa­sak A. Kir­ši­nai­tės, se­no­sios lai­do­ji­mo tra­di­ci­jos spar­čiai nyks­ta: šių die­nų pa­pro­čius dik­tuo­ja lai­do­ji­mo na­mai, gė­li­nin­kai, ko­mer­ci­ja.

Lem­tin­gas pa­si­rin­ki­mas

Pir­muo­sius kraš­to­ty­ros dar­bus A. Kir­ši­nai­tė at­li­ko maž­daug prieš 30 me­tų, bū­da­ma ket­vir­to­je-penk­to­je kla­sė­je. Pri­si­me­na: Kur­tu­vė­nų mo­kyk­lo­je mo­ky­to­ja ku­ra­vo kraš­to­ty­ri­nin­kų bū­re­lį, o moks­lei­vė už­ra­ši­nė­jo in­for­ma­ci­ją apie vais­ta­žo­les, vais­ta­žo­lių nau­do­ji­mą.

Ir dip­lo­mi­nis A. Kir­ši­nai­tės dar­bas bu­vo su­sie­tas su kraš­to­ty­ra: bib­liog­ra­fi­nis žo­dy­nas "Žy­miau­sios Šiau­lių mo­te­rys".

Kraš­to­ty­ri­nin­kė da­ly­va­vo dvi­de­šim­ty­je res­pub­li­ki­nių komp­lek­si­nių kraš­to­ty­ros eks­pe­di­ci­jų vi­so­je Lie­tu­vo­je, su­kau­pė daug kraš­to­ty­ri­nės me­džia­gos apie Šiau­lių ra­jo­no nyks­tan­čius kai­mus, iš­ki­lius Šiau­lių kraš­to žmo­nes, krikš­to var­dų su­tei­ki­mo tra­di­ci­jas. Da­bar ren­ka Šiau­lių ra­jo­no bib­lio­te­kos is­to­ri­ją, me­džia­gą apie Sta­sio But­kaus ir Jo­no Spu­du­lio gy­ve­ni­mą, dar­bus, veik­lą.

Dvi­de­šimt me­tų A. Kir­ši­nai­tė sky­rė lai­do­ji­mo pa­pro­čiams.

– Pag­rin­di­nė jū­sų kraš­to­ty­ros dar­bų te­ma – lai­do­tu­vės, jos ne­la­bai kas no­ri im­tis. Ko­dėl jūs ją pa­si­rin­ko­te?

– Dėl as­me­ni­nių da­ly­kų, bu­vo lai­kas, kai te­ko pa­lai­do­ti la­bai ar­ti­mą žmo­gų. Taip pa­si­su­ko – gal­būt lem­tin­gai.

– Ar lai­do­tu­vė­se dar yra iš­li­kę kas nors ar­cha­jiš­ko?

– Dar lai­ko­ma­si pa­mi­nė­ji­mo: de­vy­nios die­nos po mir­ties, mė­nuo, me­tai. Dau­giau atei­na­ma į ju­bi­lie­jus: pen­ke­rių, de­šim­ties, pen­kio­li­kos me­tų.

Kar­tais gi­mi­nės mi­ni sep­ty­nias ir de­vy­nias die­nas. Mi­šios – taip, li­ko, bet kad su­si­rink­tų na­muo­se, mels­tų­si, to tik­ro­jo no­ro, kad mi­ru­sia­jam bū­tų leng­viau, kad bū­tų leng­ves­nis at­si­sky­ri­mas, ke­lio­nė – lyg ne­bė­ra. Da­bar vis­kas yra grei­tai: mi­šios, pa­val­gy­ti ir – vi­si tu­ri rei­ka­lų.

Iš ar­cha­jiš­kų da­ly­kų, vie­nin­te­lis, ką man yra te­kę už­ra­šy­ti, bu­vo Griš­ka­bū­dy­je – ka­muo­li­nė žva­kė. Tai su­vy­nio­ta il­ga plo­na žva­kė, ji prie kars­to de­ga vie­na. Prie jos vi­sa­da rei­kia bu­dė­ti, ka­muo­lį at­vy­nio­ti. Ji bū­da­vo taip pa­da­ro­ma, kad už­tek­tų, iki kol iš­neš lai­do­ti. Vi­sas gy­ve­ni­mo ke­lias: kaž­kas sė­di prie mi­ru­sio­jo ir tą ka­muo­lį vy­nio­ja.

– Ko­kios bū­da­vo įka­pės?

– Se­nų­jų įka­pių spal­vos, šar­vo­ji­mas pri­klau­so nuo šei­mi­nės pa­dė­ties: iš­te­kė­ju­si ar neiš­te­kė­ju­si mo­te­ris.

Iš­te­kė­ju­si vy­res­nė mo­te­ris daž­niau­siai bu­vo ren­gia­ma tam­siais rū­bais, ar­čiau Lat­vi­jos pa­sie­nio do­mi­nuo­ja tam­siai ru­da spal­va.

Prik­lau­sė ir nuo fi­nan­si­nio bū­vio. Jei yra pi­ni­gų, ga­li rink­tis, jei nė­ra – ką tu­ri, ar­ba ką kai­my­nai at­ne­šė.

Yra te­kę už­ra­šy­ti at­si­mi­ni­mus ma­čiu­sių, kad žmo­gus bu­vo pa­šar­vo­tas apau­tas tik su ko­ji­nė­mis. Anks­čiau taip lai­do­da­vo. Vy­ras ga­lė­jo bū­ti su kos­tiu­mu, bet be ba­tų ar­ba pa­siū­tais me­džia­gi­niais ba­tu­kais.

Vie­ną iš įdo­mes­nių nuo­trau­kų esu ra­du­si Gruz­džių apy­lin­kė­se, kur ne­te­kė­ju­si mo­te­ris, vy­res­nio am­žiaus, pa­šar­vo­ta tam­sia su­kne­le, švie­sia gė­lė­ta ska­re­le, o ant ska­re­lės už­dė­tas di­džiu­lis rū­tų vai­ni­kas. Taip iš­reikš­ta ne­kal­ty­bė.

Iš­te­kė­ju­si mo­te­ris, jau­na, jei tu­rė­jo, ga­lė­jo bū­ti lai­do­ja­ma su ves­tu­vi­ne su­kne­le ir net su ve­liu­mu. Jau­nas, ypač ne­te­kė­ju­sias, lai­do­da­vo su ves­tu­vi­niais rū­bais, puoš­da­vo rū­to­mis. Iš nuo­trau­kos ga­li­ma ma­ty­ti, kas ir kaip.

Man at­ro­do, Griš­ka­bū­dy­je, Se­me­liš­kė­se mo­te­rys eks­pe­di­ci­jos me­tu po tre­jas įka­pes tu­rė­jo. Klau­siu, tai kiek kar­tų mir­si­te, kad tiek įka­pių? Paaiš­ki­no: tos ne­be­ma­din­gos. Pa­lin­kė­jau ir ket­vir­tas tu­rė­ti – kad il­giau gy­ven­tų.

Nuo po­diu­mo nuė­ju­sias įka­pes ar­ba ati­duo­da var­gin­ges­nei mo­te­riai, ar­ba vi­sas su­de­da į kars­tą.

Įka­pės įka­pė­mis – į kars­tą daug ko dė­da­vo. Vai­kų nuo­trau­kos, vy­rams – ci­ga­re­tės, aki­niai, ju­bi­lie­ji­nės laz­dos. Duob­ka­sys yra pa­sa­ko­jęs: ka­sė duo­bę, ra­do su­trū­ni­ju­sį kars­tą ir bu­te­lį. Ką su juo da­ry­ti – iš­ger­ti. Ge­ras, sa­kė, bu­vo "šnap­sas". Pap­ras­tai duob­ka­siai links­mi žmo­nės, jie ne­bi­jo mi­ru­sių.

Mo­ters, ku­ri reng­da­vo nu­mi­rė­lius, vy­ras daž­niau­sia bū­da­vo sta­lius. Mo­te­ris, ku­ri regz­da­vo mi­ru­sius, daž­niau­siai priim­da­vo ir vai­kus.

– Kaip pa­si­kei­tė šar­vo­ji­mo, bu­dė­ji­mo prie mi­ru­sio­jo lai­kas?

– Že­mai­ti­jo­je dar yra lai­ko­ma­si lai­do­ji­mo į tre­čią die­ną. Jei ar­čiau Aukš­tai­ti­jos lai­do­ja į tre­čią die­ną, ga­li ži­no­ti, kad yra že­mai­tis. Že­mai­čiuo­se li­kęs bu­dė­ji­mas nak­tį.

Da­bar šar­vo­ja vie­nai nak­čiai ir sku­ba pa­lai­do­ti, ko sa­ky­ki­me, prieš de­šimt me­tų ne­bu­vau gir­dė­ju­si. Net tei­siš­kai tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je ne­bu­vo ga­li­ma taip da­ry­ti – tik į tre­čią pa­rą. Sa­ko, kad bu­vęs at­si­ti­ki­mas, kai žmo­gus at­si­kė­lė.

Da­bar vis­kas da­ro­ma, kaip pa­to­giau, gy­ve­ni­mas įgau­na ki­tą pa­grei­tį.

Anks­čiau ti­kė­ji­mas tu­rė­jo slė­pi­nio. Juk ir sap­nų reikš­mių yra įvai­riau­sių. Svar­biau­sia bu­vo ži­no­ti, kad kaž­kas mirs ir sau­go­tis to: dan­tų trau­ki­mas, krau­jas ir dar dau­gy­bė da­ly­kų įspė­da­vo apie mir­tį.

Kai ku­rios reikš­mės, kad ir ne­tie­sio­giai, su­sie­tos su pa­go­ny­be: paukš­čių at­si­mu­ši­mas į stik­lą – ži­nios ne­ši­mas. Ar­ba – nie­ko neim­ti iš ka­pi­nių, net ne­nu­lauž­ti jo­kio au­ga­lo, nes tai sa­vai­mi­nis pe­rė­ji­mas mi­ru­sio­jo į au­ga­lą. Krikš­čio­ny­bė­je pa­sa­ko­ma "ne­vok". Bet da­bar jau nie­kas ne­be­ga­lio­ja...

Tra­di­ci­jos nyks­ta

– Ka­da lai­do­tu­vės pra­dė­tos fo­tog­ra­fuo­ti?

– Vie­na se­niau­sių nuo­trau­kų, ku­rios ori­gi­na­lą man te­ko ma­ty­ti, bu­vo maž­daug 1911–1913 me­tų. Esu ma­čiu­si ir se­nes­nę, XIX am­žiaus pa­bai­gos. To­kių re­tai ga­li­ma ras­ti, rei­kė­jo tur­tin­gos šei­mos. Apie 1930 me­tus, jei žmo­gus tu­rė­jo bent 20 hek­ta­rų že­mės, jau ga­li ti­kė­tis, kad bus nuo­trau­kų.

Fo­tog­ra­fuo­da­vo­si bū­ti­nai prie at­vi­ro kars­to. Na­muo­se, prie baž­ny­čios ati­deng­da­vo, daž­nai – ir ka­puo­se, kad su­tvar­ky­tų ko­kią klos­tę.

Da­bar la­bai ma­žai fo­tog­ra­fi­jų, nors dar prieš 10 me­tų fo­tog­ra­fuo­da­vo. Jei anks­čiau iš nuo­trau­kų bū­da­vo ga­li­ma spręs­ti apie vai­ni­kų ma­das, da­bar tu­ri ei­ti į gė­lių par­duo­tu­vę fo­tog­ra­fuo­ti.

– Kaip kei­tė­si gė­lės lai­do­tu­vė­se?

– Tar­pu­ka­rio lai­do­tu­vė­se gė­lės pri­klau­so nuo to, ko­kio tur­tin­gu­mo žmo­gus. Jau­nam – gė­lės, il­gie­ji vai­ni­kai, ku­rie pa­skui bu­vo ne­ša­mi pa­ly­dint prie kars­to. Il­gi, pi­na­mi ant va­džių, ant vir­vių.

Vy­res­niam žmo­gui – jei­gu tur­tin­gas, bus vai­ni­kai. Pap­ras­tam žmo­gui – be gė­lių. Jei va­sa­ra, ga­li bū­ti skin­tos dar­že­lio gė­lės.

Tar­pu­ka­riu žmo­nės daž­niau­siai ne­šda­vo mais­tą, ži­no­ma, ne­ly­gu re­gio­nui. Vie­nur bu­vo priim­ta bū­ti­nai ne­šti, o ki­tur, pa­vyz­džiui, za­na­vy­kai, bū­tų priė­mę kaip įžei­di­mą, tad ne­šda­vo tik žva­kes.

Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, ma­tyt, pa­si­žiū­rė­jus, kaip lai­do­ja ka­riš­kius, at­si­ra­do vai­ni­kai: dar iš sa­vo vai­kys­tės pri­si­me­nu vaš­kuo­to kar­to­no, me­ta­li­nius, ema­liuo­tus.

Da­bar vis­kas yra grei­tai: mi­šios, pa­val­gy­ti ir – vi­si tu­ri rei­ka­lų.

Me­ta­li­nius vai­ni­kus at­vež­da­vo ir iš Klai­pė­dos kraš­to, Vo­kie­ti­jos – jau ir tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je to­kių bu­vo, juos la­bai sau­go­da­vo, pri­žiū­rė­da­vo, pa­skui su­neš­da­vo į baž­ny­čią. Ar­ba per­ma­to­mo­je dė­žė­je pa­dė­da­vo ant ka­po.

Sep­tin­to de­šimt­me­čio pabaiga–aštuntas de­šimt­me­tis – gy­vos spal­vo­tos gė­lės, spal­vo­tų gė­lių vai­ni­kai, kuo mar­ges­ni. Spal­vo­mis bū­tų ga­li­ma ly­gin­ti su Len­ki­ja. Taip pat – la­bai gra­žios li­ni­nės juos­tos, rankš­luos­čiai. At­si­me­nu, ma­ma bu­vo net iš­siu­vi­nė­ju­si už­ra­šą.

Da­bar išim­ti­nai švie­su: bal­tos gė­lės ir kar­tais tru­pu­tis spal­vos.

– Ar juo­da vi­sa­da bu­vo ge­du­lo spal­va?

– Ne. Aukš­tai­ti­jo­je – bal­ta spal­va, ar­čiau Že­mai­ti­jos jau yra juo­da spal­va. Mi­rus vai­kui, ge­du­las ne­bu­vo ne­šio­ja­mas. Esu ana­li­za­vu­si daug mir­ties prie­žas­čių tar­pu­ka­riu: vi­du­ti­niš­kai 25 pro­cen­tai vi­sų mi­ru­sių­jų yra vai­kai iki vie­ne­rių me­tų. Tai yra ne­kal­tas vai­kas, už to­kį ma­žą neau­ko­ja­mos mi­šios, tik už mi­ru­sias gi­mi­nes. Vai­kas dar nie­ko ne­pra­si­kal­tęs.

Šmaikš­tuo­liai juo­kau­ja, kad už vy­rą ir žmo­ną iš­vis ne­rei­kia ge­dė­ti – ne gi­mi­nė. Įp­ras­tai už vy­rą ir žmo­ną lai­ko­mas pu­sės me­tų ge­du­las, bet su­kur­ti nau­ją šei­mą jau ga­lė­da­vo po mė­ne­sio, ypač, jei lik­da­vo vy­ras su vai­kais.

Ma­ma mi­ru­sių vai­kų ge­di vi­są gy­ve­ni­mą, ska­re­lė jau nie­ko ne­be­reiš­kia.

– Ar pa­si­kei­tė ir lai­do­tu­vė­se gie­da­mos gies­mės?

– Il­gie­ji kal­nai trun­ka 3,5 va­lan­dos ir il­gė­liau, trum­pie­ji – 2,5 va­lan­dos. Yra ir ki­tos kan­tič­ki­nės gies­mės.

Da­bar – est­ra­di­nės gies­mės. Jos grau­džios, bet ir pa­tys gies­mi­nin­kai sa­ko: est­ra­di­nes pa­gie­do­jo­me.

Gra­žu, kur gie­da au­ten­tiš­kai tik­ruo­sius kal­nus, že­mais bal­sais. Bet rei­kia bū­ti tru­pu­čiu že­mai­čiu, kad gra­žu bū­tų.

– Kaip ki­to lai­do­tu­vių pro­ce­si­ja?

– Pro­ce­si­ja iš es­mės ne­si­kei­tė, prie­ky­je ne­ša­mos gė­lės.

Skir­tu­mas bū­da­vo tarp "bied­no" ir tur­tin­go pro­ce­si­jų. "Bied­no" ga­li bū­ti ke­li žmo­ge­liai. Jei tur­tin­gas, ger­bia­mas žmo­gus, prie kars­to ei­na lik­to­riai. Ga­li ei­ti žir­gai su lik­to­riais. Dau­giau vė­lia­vų. Baž­ny­čio­je pa­šar­vo­jus – krū­va žva­kių ap­link kars­tą, vai­ni­kai.

Iš pa­skos kars­to ei­na ar­ti­mie­ji. Dzū­ki­jos pu­sė­je baž­ny­čio­je kė­dės ar­ba suo­lai de­da­mi iš­kart už kars­to, su­sė­da ar­ti­mie­ji. Mū­sų kraš­te ar­ti­mie­ji sė­da į pir­mus suo­lus baž­ny­čio­je.

Ma­žų ber­niu­kų kars­te­lius ne­šda­vo jau­nos mer­gi­nos, mer­gai­čių – vai­ki­nai, daž­nai su tau­ti­niais rū­bais. Kū­di­kių daž­nai ne­šda­vo krikš­ta­tė­vis.

Nėš­čia mo­te­ris steng­da­vo­si nei­šei­ti iš pa­skos kars­to, kas ne­pa­kenk­tų kū­di­kiui.

Sa­ky­ta, kad vė­lė sto­vi ir sau­go ka­pi­nių var­tus.

Rei­kia pu­siaus­vy­ros

– Vai­šės – neat­sie­ja­ma lai­do­tu­vių da­lis?

– Vai­šės la­bai svar­bu. Dzū­ki­jo­je, Za­na­vy­kuo­se, ne­svar­bu, kad atė­jai per kie­mą, tu­ri tuoj pat bū­ti so­di­na­mas, vai­ši­na­mas. Pri­va­lai, ki­taip ne­ge­rai.

Ir Gruz­džiuo­se, ir Kriu­kuo­se, Jo­niš­kio ra­jo­ne, kar­tais ne­duo­da­vo "že­lau­nų" pie­tų, bet duo­da­vo val­gy­ti prieš iš­ve­žant kars­tą. Apie Kriu­kus, jei duo­da­vo pus­ry­čius, sku­bė­da­vo vis­ką su­val­gy­ti, ti­kė­da­vo, kad mi­ru­sy­sis ga­li pri­si­gre­tin­ti, įvai­rių niuan­sų bū­da­vo. Pa­val­gy­da­vo pus­ry­čius ir iš­va­žiuo­da­vo lai­do­ti. Lai­do­tu­vės anks­ti bū­da­vo: kol nu­va­žiuo­ji, pa­si­mel­di, pa­lai­do­ji.

Įdo­mu, kad Kriu­kų pu­sė­je bu­vo la­bai di­de­lė pa­gar­ba duob­ka­siams. Pas dau­gy­bę kriu­kie­čių yra nuo­trau­kos duob­ka­sių ar­ba su duob­ka­siais.

Jie tu­rė­jo bū­ti tvar­kin­gai ap­si­ren­gę, nes fo­tog­ra­fuo­sis, bu­vo kvie­čia­mi ge­du­lin­gų pie­tų. Duob­ka­siai ten la­bai svar­būs.

La­bai gra­žus bu­vo pa­pro­tys lai­do­ti ne­tur­tin­gus. Jei atė­jo el­ge­ta į kai­mą, rei­kia jį mai­tin­ti. Sa­vai­tę nak­vo­ja pas vie­ną, tas su lo­va ne­ša pas ki­tą. Per sa­vai­tę ne­nu­mi­rė, ne­ša pas tre­čią. Kai nu­mir­da­vo, bend­ruo­me­nė su­neš­da­vo po len­tą, su­kal­da­vo gra­be­lį ir pa­lai­do­da­vo. Bū­ti­nai už­sa­ky­da­vo mi­šias, pa­da­ry­da­vo "že­lau­nus" pie­tus, su­si­neš­da­vo mais­tą, kad bū­tų pa­lai­do­tas kaip pa­do­rus žmo­gus. Die­vas siun­tė tau – kaip kar­ve­lį – tą žmo­gų.

– Ar, mi­rus žmo­gui, te­bes­kam­bi­na­ma var­pais?

– Anks­čiau bū­ti­nai skam­bin­da­vo, ir da­bar kai­muo­se skam­bi­na. Ir vi­si var­pai tu­rė­jo sa­vo skam­be­sį, tik ne vi­si žmo­nės tai ži­no. Pa­vyz­džiui, Gruz­džių var­pas, sa­ky­da­vo, kad skam­ba "dū­šia dan­gui, kūns ant že­mės".

– Ko­kio iš­ny­ku­sio pa­pro­čio jums gai­la?

– Apsk­ri­tai gai­la, kad vis­kas taip greit pa­si­kei­tė. Žmo­nės ieš­ko in­ter­ne­te, su­si­ra­ši­nė­ji­muo­se, kaip rei­kė­tų elg­tis ei­nant į sa­vo mo­čiu­tės lai­do­tu­ves: mes net to jau ne­be­ži­no­me. Klau­sia: kiek man rei­kia sto­vė­ti prie vy­ro kars­to? Ar šie da­ly­kai yra sa­ko­mi?!

Ar­ba – ar­ti­mas žmo­gus ser­ga, aš ne­no­riu ei­ti, nes man ne­ma­lo­nu. Mes ne­su­ge­ba­me su­si­tai­ky­ti, priim­ti to, kas yra neiš­ven­gia­ma. Juk ne vis­kas pa­sau­ly­je yra tik ma­lo­nu, tei­gia­ma.

Esa­me var­to­to­jai: vis­kas grei­tai, vis­kas tuoj. Lyg ir sten­gia­mės pa­sau­lį pa­da­ry­ti to­kį, ko­kio mes no­ri­me, bet tai juk ne mū­sų va­lio­je. Kai nė­ra su­si­tai­ky­mo, ba­lan­so, vis­kas pa­skui da­ro­si su­dė­tin­giau.

Anks­čiau bu­vo ei­na­ma at­si­svei­kin­ti, ver­kia­ma, ge­di­ma. Tas lai­kas yra toks, koks tu­ri bū­ti. Da­bar ir gy­ve­ni­mas sa­vo dik­tuo­ja. Lyg jei ne­ma­ty­si­me, ne­pa­jau­si­me, neiš­jau­si­me, to ne­bus. Bet jei ne­nu­sip­rau­sei, šva­rus ne­bū­si.

Gai­la – taip, grau­du – taip. Bet, kaip cuk­rų ir drus­ką, tu­ri vis­ką tu­rė­ti, tik ta­da yra pu­siaus­vy­ra.

Lai­do­tu­vių tra­di­ci­jų virs­mas įvy­ko la­bai greit. Džiau­giuo­si, kad dar spė­jau už­ka­bin­ti tą lai­ką, kai jų bu­vo lai­ko­ma­si – dar 1980–1990 me­tais.

Mir­ties, ma­ri­ni­mo, lai­do­ji­mo pa­pro­čiai bu­vo il­giau­siai iš­li­kę. Jei ves­tu­vių, krikš­ty­nų (var­dy­nų) pa­pro­čius ban­dė pa­keis­ti ta­ry­bi­niais me­tais, lai­do­ji­mo pa­pro­čiai ne­si­kei­tė. Pir­mie­ji lai­do­ji­mo na­mai at­si­ra­do apie 1970 me­tus ir tai – tik di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se.

O juk anks­čiau bu­vo ir ka­pi­nių pa­va­di­ni­mai: nu­si­žu­džiu­sių, ne­krikš­tų, ne­lai­min­gų­jų, ne­lai­mė­lių, naš­lai­tė­lių ka­pai. La­biau Že­mai­ti­jo­je, apie Skuo­dą, Yla­kius, sa­ky­da­vo "mu­zi­kon­tų" ka­pai. Šiems ka­pams yra ar­ba ati­tver­tas ka­pi­nių kam­pas, ar­ba lai­do­ja­ma už ka­pi­nių tvo­ros.

Jei bu­vo lai­do­ja­ma ati­tver­ta­me kam­pe, dar apie 1950–1960 me­tus kars­to ne­neš­da­vo per var­tus. Žmo­nės per var­tus suei­na, o prie kam­po sto­vi ko­pe­tė­lės, per jas kars­tą įke­lia.

– Mi­ru­sio­jo va­lia – jos klau­so­ma nea­be­jo­ti­nai?

– Pri­si­me­nu, ar ne Pa­pi­lė­je ma­čiau tes­ta­men­tą: tur­tin­ga mo­te­ris vy­rui vis­ką pa­li­ko, bet ko už­pra­šė! Ar ne pen­ke­rius me­tus gri­go­ri­nių mi­šių (mi­šios kie­vie­ną die­ną), eg­zek­vi­jų prie at­lai­dų ir dar dau­giau. Per tą lai­ką iš tur­to ne kaž­kas lie­ka.

Jei ir be tes­ta­men­to, bu­vo griež­tai lai­ko­ma­si mi­ru­sio­jo va­lios. Bu­vo ti­ki­ma, tik­rai sap­nuo­sis, rei­ka­laus, jei pa­lai­do­jo ne tais rū­bais, ne taip. Tai ne­dis­ku­tuo­ti­na. Lyg ir pa­gar­ba: taip sa­kė, taip ir tu­ri bū­ti.

– Ar tę­sia­te šią te­mą?

– Taip, nes dar tu­riu me­džia­gos iš ke­lių eks­pe­di­ci­jų. Są­ži­nė grau­žia: dau­gy­bę vie­tų iš­va­ži­nė­jau, o Kur­tu­vė­nų neap­ra­šiau. Kriau­čius pli­kas.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.