Paminklas tėvui - Lietuvos partizanui

Iš Kur­šė­nų - su dai­no­mis, pa­gar­ba ir pa­gal­ba

Al­do­na Moc­ke­vi­čie­nė iki pa­sku­ti­nės mi­nu­tės ne­ri­ma­vo – ar vis­kas pa­vyks taip, kaip ji pla­na­vo, kaip no­rė­jo, kaip pri­de­ra?.. Ar vi­siems at­lai­kys svei­ka­ta?...

Šią svar­bią gy­ve­ni­mo va­lan­dą su Al­do­na Dak­na­vi­čiū­te Moc­ke­vi­čie­ne bu­vo jos pa­tys bran­giau­si žmo­nės – ar­ti­mie­ji, pa­gal­bi­nin­kai ir bū­rys li­ki­mo ir sie­los bro­lių ir se­se­rų iš Kur­šė­nų.

Al­do­nai Moc­ke­vi­čie­nei šią kil­nią die­ną įpras­min­ti, bū­ti ša­lia, pa­drą­sin­ti ir pa­dė­ti, pa­si­mels­ti ir pa­dai­nuo­ti at­va­žia­vo pil­nas au­to­bu­sas Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Kur­šė­nų fi­lia­lo žmo­nių, tarp ku­rių- fi­lia­lo pir­mi­nin­kė Ma­ri­ja Šad­laus­kie­nė, Eu­ge­ni­ja Dra­gū­nie­nė, Do­na­ta Sa­vic­kie­nė, Ka­zi­mie­ras Ju­cas, Ele­na Tri­po­kie­nė, Že­mai­ti­jos skau­tų or­ga­ni­za­ci­jos Kur­šė­nų Per­kū­no drau­go­vės skau­tės, Re­mi­gi­jus Če­pas, dar ke­le­tas jai bran­gių žmo­nių ir ke­le­tas vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mų. Vie­nas to­kių – Al­fon­sas De­gu­tis nuo Viekš­nių. Al­do­na iki pa­sku­ti­nės mi­nu­tės ne­ži­no­jo, kas jis ir ko at­va­žia­vo. Tik kai bu­vo pra­neš­ta, jog jos tė­vo, Lie­tu­vos par­ti­za­nų ir trem­ti­nių gar­bei bus iš­šau­tos trys sal­vės, vi­sų akys nu­kry­po į Al­fon­są ir jo at­si­vež­tą pa­tran­kė­lę.

Dar Al­do­nai bu­vo ne­pap­ras­tai ge­ra, kad jai la­bai svar­bią die­ną skam­bė­jo daug dai­nų. Kai į to­kias iš­vy­kas va­žiuo­ja bu­vu­si il­ga­me­tė da­bar jau re­tai be­kon­cer­tuo­jan­čio kur­šė­niš­kių cho­ro „Trem­ties var­pai“ va­do­vė Bi­ru­tė Ja­ro­šie­nė – kaip be dai­nos?!... Nuo Kur­šė­nų iki Ven­tos meis­te­lio – ne­to­li­mas ke­lias, už­tru­ko ly­giai pen­kias dai­nas, kol au­to­bu­sas kur­šė­niš­kius at­ve­žė pas Al­do­ną. Kai au­to­bu­sas stab­te­lė­jo prie Ven­tos baž­ny­čios, Kur­šė­nų mo­te­rys, pa­si­da­bi­nu­sios tau­ti­niais kos­tiu­mais, už­si­dė­jo tau­ti­nes ka­rū­na, sa­vo „drau­ges“ laz­de­les dau­ge­lis pa­li­ku­sios au­to­bu­se, žen­gė ap­ka­bin­ti ir pa­svei­kin­ti Al­do­nos.

Eu­ge­ni­ja Dra­gū­nie­nė Al­do­nai pa­da­vė ir krep­še­lį su ska­nės­tais ir, ži­no­ma, Kur­šė­nų vy­nio­ti­niu. Ki­taip nė bū­ti ne­ga­lė­jo, juk Eu­ge­ni­ja – gar­sio­jo Kur­šė­nų vy­nio­ti­nio kū­rė­ja!

Ven­tos Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ne­kal­to­jo Pra­si­dė­ji­mo baž­ny­čią už­tvin­dė var­go­nų gar­sai, pa­ky­lė­jan­tys, nu­ra­mi­nan­tys, guo­džian­tys. Įneš­tos vė­lia­vos. Sto­vi gar­bės sar­gy­ba. Ven­tos baž­ny­čios kle­bo­nas And­rius Ei­din­tas iš­klau­sė ti­kin­čių­jų iš­pa­žin­tis ir Šven­tas Mi­šias pra­dė­jo mal­da už Juo­za­pą Dak­na­vi­čių, Lie­tu­vos par­ti­za­ną, nu­žu­dy­tą prieš 65-eris me­tus Pa­pi­lės apy­lin­kė­se.

Obe­lis, ap­glė­bu­si at­min­tį

Po šv. Mi­šių au­to­bu­sas, ke­li leng­vie­ji au­to­mo­bi­liai iš Ven­tos pa­su­ko link Pa­pi­lės. Pro mies­te­lio cent­rą link Dau­biš­kių su­kan­čią pro­ce­si­ją tar­si sim­bo­liš­kai pa­ly­dė­jo Si­mo­no Dau­kan­to, Lie­tu­vos is­to­ri­ko, ra­šy­to­jo ir švie­tė­jo, vie­no iš pir­mų­jų tau­ti­nio at­gi­mi­mo ideo­lo­gų, skulp­tū­ra.

Po­sū­kis de­ši­nėn – į lau­kų vieš­ke­lį. Au­to­bu­sas stab­te­li – per ra­žie­nas ne­ri­zi­kuos va­žiuo­ti, čia ūki­nin­ko lau­kai. Ūki­nin­kų šei­ma ge­ra­no­riš­kai lei­do Al­do­nai Moc­ke­vi­čie­nei čia sta­ty­ti pa­mink­lą sa­vo tė­vo – Lie­tu­vos par­ti­za­no at­mi­ni­mui, kaip ki­taip ga­lė­jo pa­sielg­ti gar­bin­gi ūki­nin­kai – jie pa­tys iš trem­ti­nių šei­mos.

Per ra­žie­nas link to­lu­mo­je sto­vin­čios obels, ap­glė­bu­sios nau­jai pa­sta­ty­tą pa­mink­lą su kry­žiu­mi, vi­si ei­na šyp­so­da­mie­si. Ran­ko­se gė­lės, vė­lia­vos, vei­duo­se – dė­kin­gu­mo, ra­my­bės ir pa­gar­bos nuo­tai­kos.

Obe­lis – ne­la­bai se­na, lau­ki­nė, au­ga iš­sklei­du­si ša­kas į ša­lis to­je vie­to­je, kur bū­ta kai­mo, Rep­šių so­dy­bos. O pla­čiai iš­skleis­tos obels ša­kos – ap­glė­bu­sios ak­mens pa­mink­lą, ant ku­rio am­žiams iš­kal­ti žo­džiai: „Už Lie­tu­vos lais­vę. Juo­za­pas Dak­na­vi­čius, žu­vęs 1954 06 02 Rim­šių km,. kau­ty­nė­se su so­vie­ti­ne ka­riuo­me­ne“.

Mo­te­rys tai­so gė­les pa­mink­lo pa­pė­dė­je, vy­rai su­si­mąs­tę lai­ko vė­jy­je ple­vė­suo­jan­čias vė­lia­vas – tris­pal­vę, Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Kur­šė­nų fi­lia­lo vė­lia­vą bei Že­mai­ti­jos skau­tų or­ga­ni­za­ci­jos vė­lia­vą, ant ku­rios už­ra­šy­tas šū­kis „Bu­dėk!“

Pa­ma­tę ei­nan­čius su vė­lia­vo­mis ir tau­ti­niais dra­bu­žiais per lau­kus, to­lu­mo­je stab­te­li vieš­ke­liu va­žiuo­jan­tys trak­to­riai, au­to­mo­bi­liai.

Kle­bo­nas And­rius Ei­din­tas, at­ly­dė­jęs pro­ce­si­ją prie pa­mink­lo Lie­tu­vos par­ti­za­nui Juo­za­pui Dak­na­vi­čiui, pa­šven­ti­no jį dė­ko­da­mas Juo­za­pui ir vi­siems Lie­tu­vos par­ti­za­nams, ku­rie ko­vė­si už Lie­tu­vos lais­vę drą­siai, at­kak­liai, bet skaus­min­gai ži­no­da­mi, kad ši ko­va ga­li kai­nuo­ti jiems gy­ve­ni­mą.

Rim­šių kai­mo lau­kais, ne­ša­mi vė­jo, nu­skrie­jo „Tė­ve mū­sų“, „Lie­tu­va bran­gi“.

At­min­tis su daug ne­ži­no­mų­jų

Tvir­ta, tie­si, iš­di­di Al­do­na Moc­ke­vi­čie­nė pa­dė­ko­jo su­si­rin­ku­siems pa­gerb­ti jos tė­vo Lie­tu­vos par­ti­za­no Juo­za­po Dak­na­vi­čiaus at­mi­ni­mo. Jai li­kęs tik at­mi­ni­mas ir ši vie­ta lau­kuo­se, bet tai jo žū­ties vie­ta, o tė­vo ka­po ji ne­tu­ri. Apie tė­vą Al­do­nai iš­li­kę tik šil­ti pri­si­mi­ni­mai, ta­čiau pa­čių pri­si­mi­ni­mų ne tiek ir daug, dar ma­žiau – už­ra­šy­tų is­to­ri­nių fak­tų, daug jų su­gė­rė lai­kas ir že­mė.

Al­do­na au­go pas se­ne­lius, nes ma­ma mi­rė, kai jai bu­vo ke­lios sa­vai­tės, o tė­vas išė­jo gin­ti Lie­tu­vos – ki­taip ne­ga­lė­jo. Pri­si­me­na, kai, ap­lan­ky­ti jos atė­jęs, tė­ve­lis il­gai ją ne­šio­da­vęs ant ran­kų. Pri­si­me­na tė­vo aša­ras, kai at­si­svei­kin­da­mas ei­da­vo pro du­ris, tik ta­da ne­la­bai su­pra­to, ko tė­vas ver­kia, pa­si­vi­ju­si ma­žais pirš­tu­kais šluos­ty­da­vo jo vei­dą.

Al­do­na Moc­ke­vi­čie­nė prie pa­mink­lo at­si­ne­šė są­siu­vi­nį, į ku­rį jau se­niai yra su­ra­šiu­si vis­ką, ką pri­si­me­na apie sa­vo tė­vą. Eik­lus vė­jas kar­pė jos iš at­si­mi­ni­mų są­siu­vi­nio skai­to­mus žo­džius ir ne­šio­jo po lau­kus.

Kai įvy­ko di­džio­ji tra­ge­di­ja Rim­šių kai­me, jos tė­vui ta­da te­bu­vo 35-eri, Al­du­tei – vos 12 me­te­lių.

Al­do­na iš at­si­mi­ni­mų są­siu­vi­nio prie tė­vui skir­to pa­mink­lo skai­tė: „Kai paau­gau ir jau ėjau į mo­kyk­lą, tė­vas ap­si­lan­ky­da­vo vis re­čiau ir re­čiau. Pas­ku­ti­nį kar­tą ma­tė­mės pa­va­sa­rį prieš jo žu­vi­mą. Pri­si­me­nu, kad tą po­pie­tę, kai įvy­ko kau­ty­nės Rim­šių kai­me, su mo­čiu­te kal­bė­jo kai­my­nas. Iš­gir­dau tik tiek: „Prie Pa­pi­lės vyks­ta su­si­šau­dy­mas – kad tik ne­bū­tų pa­kliu­vęs Juo­zas“. Mo­čiu­tė pa­ma­tė ma­ne, iš­gir­du­sią tuos žo­džius, ir aš bu­vau pa­pra­šy­ta ei­ti į kam­ba­rį. Ry­to­jaus ry­tą, val­gant pus­ry­čius, su­val­gė­me pa­sku­ti­nę duo­ną. Pap­ra­šiau mo­čiu­tės, kad man leis­tų dvi­ra­čiu nu­va­žiuo­ti į Pa­pi­lę duo­nos, nes la­bai man rū­pė­jo, kas vyks­ta Rim­šių kai­me. Va­žiuo­da­ma pro Rep­šių so­dy­bą ma­čiau, kad vis­kas su­de­gę, tik iš po pa­ma­tų rū­ko dū­mai. Ne­be­bu­vo nei tro­bos „ant dvie­jų ga­lų“ bal­to­mis lan­gi­nė­mis, tik li­ku­sios iš mo­lio drėb­to tvar­to sie­nos. Grįž­da­ma už­su­kau į Pa­pi­lės ka­pi­nes ap­lan­ky­ti ma­my­tės ka­po, o grį­žu­si vis­ką pa­pa­sa­ko­jau mo­čiu­tei. To­kie liūd­ni ir ne­gau­sūs ma­no pri­si­mi­ni­mai“.

Ta­da Al­do­na at­si­ver­tė dar vie­ną su­lanks­ty­tą po­pie­riaus la­pą, ku­ria­me dai­lia tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos mo­kyk­los dai­ly­raš­čio ma­nie­ra už­ra­šy­ti jos tė­vo bend­ra­žy­gio-par­ti­za­no Vla­do Stu­pu­ro at­si­mi­ni­mai: „Oku­pa­vus Lie­tu­vą, pra­dė­jo šauk­ti vy­rus į ru­sų ka­riuo­me­nę, bet jis ne­pa­no­ro ei­ti tar­nau­ti so­vie­tams, kaip ir dau­ge­lis to me­to vy­rų, ir pa­si­trau­kėm pas par­ti­za­nus. Tai bu­vo 1948 me­tų ba­lan­džio mė­nuo. Bet Juo­zas Dak­na­vi­čius grei­tai bu­vo suim­tas ir įka­lin­tas Kur­šė­nuo­se, ten pa­bu­vus ke­lias die­nas, jam pa­si­se­kė pa­bėg­ti, o vė­liau jis pri­si­jun­gė prie Že­mai­čių apy­gar­dos „Ven­tos“ da­li­nio par­ti­za­nų. Jo sla­py­var­dis bu­vo „Ko­vas“. Tuo me­tu va­das bu­vo Pra­nas Vit­kaus­kas – „Gra­ni­tas“. Jo drau­gai bu­vo Ste­po­nas Ers­ti­kis – „Pa­ta­šo­nas“ bei Ka­zys Vaiš­no­ras – „Po­cius“. „Ven­tos“ da­li­nio par­ti­za­nai ar­ti­mai bend­ra­vo su „Vinkš­nos“ bū­rio par­ti­za­nais, kur bū­rio va­das bu­vo An­ta­nas Jo­ku­baus­kas, sla­py­var­dis – „An­cius“.

.Al­do­nos Moc­ke­vi­čie­nės skai­ty­tus pri­si­mi­ni­mus vė­jas per lau­kus pa­ly­dė­jo kur­šė­niš­kių at­lie­ka­ma il­ge­sin­gą­ja „...išė­jai su gand­rais ir su la­pais ža­liais...“

Tai be­ne vi­sa ži­no­ma in­for­ma­ci­ja apie Lie­tu­vos par­ti­za­ną Juo­za­pą Dak­na­vi­čių. Taip pat Al­do­na Moc­ke­vi­čie­nė iš Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cent­ro 1999 me­tais yra ga­vu­si do­ku­men­tą – pa­žy­mą apie ka­rio sa­va­no­rio Juo­za­po Dak­na­vi­čiaus žū­tį. Žū­ties da­tos ir vie­tos gra­fo­je yra įra­šy­ta „1954 06 02, Ak­me­nės r. Rim­šių k.“ Žū­ties ap­lin­ky­bių gra­fo­je: „Žu­vo ko­vos lau­ke“.

2006 me­tais ge­gu­žės 31 die­nos Ak­me­nės ra­jo­no laik­raš­tis bu­vo iš­spaus­di­nęs straips­nį „Dar vie­nas neatsk­leis­tas ko­vų met­raš­čio la­pas“, ku­ria­me ra­šo­ma, kad vis ma­žiau me­nan­čių tą die­ną, kai Rim­šių kai­me, Rep­šių so­dy­bo­je „ka­le­no au­to­ma­tai ir žu­vo vie­nas pa­sku­ti­nių Pa­pi­lės apy­lin­kių par­ti­za­nų Juo­za­pas Dak­na­vi­čius. Gink­luo­ta ko­va prieš so­vie­ti­nę val­džią jau bu­vo nu­mal­šin­ta, dau­gu­ma re­zis­ten­ci­jos ko­vo­to­jų su­nai­kin­ti, nu­teis­ti il­giems me­tams la­ge­riuo­se“.

Straips­nio au­to­rius ra­šo, kad ne­daug ži­no­ma apie Juo­za­pą Dak­na­vi­čių, tik tiek, kad „jis bu­vo gi­męs 1919 me­tais Pa­pi­lės vals­čiaus Gry­biš­kių kai­me. Dė­dė, tė­vo bro­lis, sa­ko, bu­vęs ži­no­mas Ma­žei­kiuo­se gy­dy­to­jas. Juo­za­po tė­vas mi­rė hit­le­ri­nės oku­pa­ci­jos me­tais, o bro­lis gy­ve­no tuo­me­ti­nio Kur­šė­nų vals­čiaus Ra­ga­nių kai­me, jo šei­ma 1951 me­tais iš­trem­ta į Ir­kusts­ko sri­ties Tai­še­to ra­jo­ną kar­tu su mo­ti­na. Bū­si­ma­sis par­ti­za­nas Juo­za­pas ta­da gy­ve­nęs tuo­me­ti­nio Kur­šė­nų vals­čiaus Tul­kin­čių kai­me (...) Kas jį pa­ska­ti­no ei­ti į gink­luo­tų­jų ko­vo­to­jų bū­rius, da­bar jau nie­kas ne­pa­sa­kys. Grei­čiau­siai, ne­no­ras tar­nau­ti so­vie­tų ka­riuo­me­nė­je, į ku­rią bu­vo šau­kia­mi oku­puo­tos Lie­tu­vos jau­nuo­liai. 1948 me­tais jis pa­si­trau­kė į miš­ką“.

Dar laik­raš­čio žur­na­lis­tas ra­šė apie Rim­šių kai­me sto­vė­ju­sią „ame­ri­ko­no“, nes bu­vo iš­vy­kęs už­dar­biau­ti į Ame­ri­ką, An­ta­no Rep­šio so­dy­bą. Bū­ta gan­dų, kad kaž­kas ma­tęs už­su­kant čia ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių. Bu­vo at­si­me­nan­čių, kad „so­dy­bos šei­mi­nin­kė An­ta­ni­na Rep­šie­nė glo­bo­ju­si ke­le­tą pa­sku­ti­nių­jų Pa­pi­lės kraš­to par­ti­za­nų. Vie­nas iš jų va­di­nę­sis „Var­go­ni­nin­ku“ ir bu­vo ki­lęs iš Kruo­pių (...) Tą ry­tą An­ta­ni­na Rep­šie­nė išė­ju­si į tur­gų ne­ši­na ke­liais la­ši­nių bry­zais. Ten jai kai­my­nai ir pa­šnibž­dė­jo ma­tę, kaip jų so­dy­bos link nu­va­žia­vu­sios dvi ma­ši­nos ka­rei­vių. Spė­ja­ma, kad apie be­si­slaps­tan­čius ne­pa­žįs­ta­mus žmo­nes ka­riš­kiams Kur­šė­nuo­se pra­ne­šęs bri­ga­di­nin­kas, atė­jęs ra­gin­ti į dar­bą, ar ka­žin koks par­ti­nis ak­ty­vis­tas. (...) Rep­šie­nė dar spė­ju­si pa­rei­ti na­mo, pa­duo­ti par­ti­za­nui dra­bu­žius, o pa­ti ap­si­lais­čiu­si ko­jas ži­ba­lu ir pa­bė­gu­si (...) Pa­sa­ko­ji­mai apie to­les­nius įvy­kius ski­ria­si. Vie­ni tei­gia, kad so­dy­bo­je kar­tu bu­vę ir at­si­šau­dę dar du par­ti­za­nai, ku­rie su­spė­ję per ru­gių lau­ką pa­bėg­ti. Pa­sak ki­tų, po­ra vy­rų jau ry­tą išė­ję ir so­dy­bo­je li­kęs vie­nas J. Dak­na­vi­čius. Vis dėl­to su­si­šau­dy­mo bū­ta smar­kaus, bu­vę su­žeis­tų ir žu­vu­sių ka­riš­kių. Par­ti­za­nas J. Dak­na­vi­čius, ma­tyt, žu­vo vie­to­je, nes ži­nių apie jo gy­dy­mą bei tar­dy­mus nė­ra“.

At­si­mi­ni­mai, mal­dos, dai­nos. Po lau­kus laks­tan­tį vė­ją iš­gąs­di­no Al­fon­so De­gu­čio pa­leis­tos pa­tran­kos sal­vės. Už Lie­tu­vą Tė­vy­nę! Už Juo­za­pą Dak­na­vi­čių ir Lie­tu­vos par­ti­za­nus! Už Lie­tu­vos trem­ti­nius!

Al­do­na Moc­ke­vi­čie­nė bu­vo lai­min­ga, pa­ty­ru­si to­kią nuo­sta­bią die­ną. At­sis­vei­kin­da­ma ji už­si­mi­nė, kad lauks tos die­nos, kai ras tė­vo ka­pą. Paieš­kų ke­liu ji jau ei­na.