Naujausios
Gal akmenį pririšti prie kojos?
Zinaidai Rakauskienei – jau daugiau kaip septyniasdešimt metų. Niekas jos nematė sergančios, blogos nuotaikos. Kiekvienam nusišypsos, pakalbins. Ar gatvėje sutiktų, ar kieme šunelį vedžiodama pamatytų.
Prieš Kalėdas Zinos buto langai pasipuošia įstabiais karpiniais. Kiekvienais metais ji lanko Kelmėje vykstančius Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursus. Išmoko beveik visus amatus: pinti iš vytelių, drožti iš medžio švilpynes, pažino karpinių subtilybes, netgi akmenskaldystės mokėsi.
Ką išmokusi Zinaida pritaiko kurdama atvirutes, suvenyrus, dėžutes. Iš nereikalingų skudurų priaudžia kilimėlių, padovanoja vienišiems žmonėms, kuriuos lanko, pasitiesti prie durų, atsigulti šuniukui, atsitūpti kačiukui.
„Aš nieko neišmetu, visus popierius surenku ir viską sunaudoju, – šypsosi moteris. – Iš nereikalingų dalykų galima sukurti tiek grožybių!“
Ji eina ir eina. Skubiu, sparčiu žingsniu. Pašalaičiui, nežinančiam Zinaidos gyvenimo būdo, gal būt atrodo keistai – kur taip dažnai išeina moteris. O ji savanoriauja.
„Iš šono gal atrodau ir kvailai. Man reikėtų akmenį prie kojos pririšti, kad tiek nebėgčiau, – apie save kalba Zina. – Bet kad savanorystė – vien tik pliusai. Juk taip trumpai gyvename. Savanoriavimas suteikia gyvenimui prasmės. Yra tiek žmonių, kuriems reikalingas kitas žmogus. Vienam pakanka tik pakalbinimo, kitam reikia rimtesnės pagalbos. Kai rūpinuosi kitais, aš pati nebūnu surūgusi.“
Jau 35 metai Zina dainuoja ir žemaitiškas istorijas porina Aklųjų ir silpnaregių draugijos „Ramočios“ ansamblyje.
Į tamsiausius gyvenimo užkaborius
Zina augo Šilalės rajone. Baigė Kvėdarnos vidurinę mokyklą. Svajojo tapti žurnaliste, nes turi rašymo ir sklandaus minčių reiškimo dovaną. Tačiau jos tėvas, apkaltintas bendradarbiavimu su partizanais, kalėjo Sibiro lageryje. Universitetas tapo tabu. Baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Kelmės „Ąžuoliuko“ lopšelis-darželis tapo pirmąja ir paskutiniąja jos darboviete. Visus 43 metus čia dirbo.
„Mano tėvai augino dešimt vaikų. Mus auklėjo gamta, tėvų ramybė, šeimos darna. Mama mokėjo iš nieko padaryti viską. Ji verpė, mezgė, siuvo, audė. Rasdavo laiko ir paauklėti: „Nesmerkit kitų žmonių. Jūs nežinote jų gyvenimo.“
Galbūt mamos ir labiausiai prisimenamos mokytojos Birutės Lengvenienės gyvenimo pamokos Zinaidą atvedė prie savanorystės. Laimingiems žmonėms nereikalingas nei savanoris, nei jo pagalba. Savanoris turi eiti ten, kur tamsu, kur kančia ir vienatvė. „Savanoriui reikia pakantumo, kantrybės, mokėti išklausyti, – sako Zina. Ir pakartoja savo mamos žodžius: – Svarbiausia nesmerkti, nes nežinai kokios aplinkybės žmogų į sunkų gyvenimą atvedė.“
Pastebėti kančią
Zinaida sako, jog daugelis žmonių dabar pernelyg susikoncentravę į save, nemato kenčiančių aplinkinių. O gal tiesiog nenori matyti, kad nekiltų neigiamų emocijų?
Po Kelmę vaikšto toks vargingas žmogus. Gyvena iš konteinerių. Ten randa butelių, kuriuos parduoda. Kartais aptinka maisto ar kokių parduoti tinkamų daiktų. Niekas nežino jo pavardės. Vaikai jį praminė Tata Majata.
„Kartą pamačiau jį sėdintį ant suolelio. Kažką godžiai valgė. O paaugliai iš jo šaipėsi ir mėtė po kojomis plastikinius butelius. Jis nepyko, tik šypsodamasis pakeldavo butelį ir įsidėdavo į plastikinį maišelį. Sukrėsta tokio vaizdo, priėjau prie suvargėlio ir paglosčiau jam galvą. Plaukai – sulipę, šiurkštūs lyg vielos. Vyras pravirko: „Manęs dar niekas taip neglostė. Netgi mama“, – pasakoja Zina. – Paklausiau kur jis prausiasi. Atsakė Kražantėje. Kur miega? Po klevu.“
Kitąsyk Zina ėjo pro gimnaziją. Ant šaligatvio nuvirtęs žmogus. Prieš ją pro šalį praėjo gydytojas. Ir nesustojo. „Jeigu jau daktaras praėjo pro nualpusį žmogų, ko benorėti iš kitų!“ – išdrįso sušukti moteris.
Gydytojas sugrįžo. Atsiprašė. Pamanęs, kad girtas. Apžiūrėjo žmogų. Negirtas. Ištiko epilepsijos priepuolis. Pasirausė savo lagaminėlyje. Suteikė pagalbą.
Buvo atvejis, kai bažnyčioje nualpo mergaitė. „Sėdi daugybė Dievą tikinčių žmonių ir visi abejingi, – stebisi Zinaida. – Puoliau kelti, nepanešu, tik pradėjusi reikalauti, sulaukiau pagalbos. Man atrodo, jei esi tikintis, turi matyti kitą žmogų, jo nelaimę. Ne tik matyti, bet ir padėti. Aš kartais net per gatvę degant raudonam šviesoforui einančią močiutę čiumpu už čiuprynos. Eina užsisvajojusi. Gal nemato, gal apie ištikusią bėdą mąsto – nekreipia dėmesio kur eina? Kita padėkoja. O kita dar pamano, kad noriu apvogti. Varo šalin. Bet vis tiek džiaugiuosi, kad padariau gerą darbą.“
Parapijos namai privalo šviesti
Su Zinaida kalbamės Kelmės parapijos namuose. Čia yra maldos kambarys, kur renkasi Marijos legiono Švč. Mergelės Marijos Šeimos Karalienės prezidiumui priklausantys tikintieji. Dažniausia tai vyresnio amžiaus vienišos moterys. Yra ir vienas vyras. Grupės nariai lanko ligonius ir neįgalius žmones, tvarko apleistus kapus, bendrauja su vienišaisiais, tvarko parapijos namų aplinką. Namelio langai išpuošti Zinos sukurtais karpiniais ir vitražais.
Z. Rakauskienė čia įkūrė ir vaikų kampelį. Iš atlikusių kartono gabaliukų, pakuočių, spalvotų žurnalo puslapių padarė dėžučių, namelių, pieštukų dėklų, net traktorių, atviručių ir kitokių dalykų, su kuriais gali žaisti čia atėję vaikai.
Prieš Vėlines čia buvo užsukusios mamos su vaikais. Pabendravo, atsigėrė arbatos. Kartais ir sekmadieniais prieš Mišias čia užsuka šeimų. Su šeimomis pabendrauja vikaras.
„Vaikams čia yra visi patogumai. Kodėl neatėjus, nesusibūrus, nepabendravus? Tėvai čia galėtų palikti vaikus, kol patys dalyvaus Šv. Mišiose, – svarsto savanorė. – Jeigu norime išsiugdyti tikinčiųjų pamainą, vaikus reikia nuo mažens pratinti prie bažnyčios, mokyti juos doro gyvenimo, sąžiningumo. Dabar tėvai vaikus pakrikštija, tikybos mokytojai pasirūpina jų pirmąja Komunija. Toliau viskas paliekama savieigai. Vienkartinės sakramentų injekcijos neišugdys tikinčio žmogaus. Antai Kvėdarnos bažnyčioje įrengtas kampelis vaikams, pridėta minkštų žaislų, spalvinimo knygučių. Kol tėvai meldžiasi, mažyliai žaidžia. Kaune, Palemono bažnyčioje tėvų į Šv. Mišias atsivestus vaikus išsiveda katechetė.“
Zina pasakoja, jog anksčiau parapijos namuose virė intensyvesnis gyvenimas. Buvo daugiau veiklų. Rinkdavosi socialiai remtinų šeimų vaikai, veikė Šeimos centras. Rinkdavosi sutrikusio elgesio vaikai. Čia buvo rengiami vaikai Pirmajai Komunijai. Vykdavo būrelių repeticijos. Dabar pastatas aptuštėjo. Sumažėjo veiklų. Rečiau kas beužsuka. Nesinori, kad jis liktų visiškai apmiręs.
Anksčiau Zinaida svajojo vaikų kampelyje prižiūrėti ir į prekybos centrą, savivaldybę, kirpyklą ar sutvarkyti kokio kito reikalo išsiruošusių tėvų vaikus. Bet dabar, pabrangus elektrai, šios svajonės teks atsisakyti.
Net tomis dienomis, kai nevyksta jokia veikla, Zina į parapijos namus, atkeliauja porą kartų per dieną. Rytą atidaryti langinių, vakare – uždaryti. „Kad parapijos namai neatrodytų kaip mirę ar kaip koks babaužis“, – paaiškina.
Dar vienas reikalas – pašerti namų kieme apsigyvenusią priklydusią ar šeimininkų išmestą katytę.
