
Naujausios
Optimistė – kad ir kaip sunku būtų
Coliukė, „minimukė“ – kartais taip mažybiškai pavadinama 1 metro 30 centimetrų ūgio šeduvė Irmina Beneševičiūtė. Tačiau buvo metas, kai ji jautėsi esanti Kvazimodo kailyje.
Dabar jauna moteris dalyvauja įvairiuose projektuose, diskusijose apie neįgaliųjų socializaciją ir jaučiasi laiminga, galėdama gyventi įdomų gyvenimą ir būti naudinga kitiems.
Laima AGANAUSKIENĖ
alaima@skrastas.lt
Iššūkis – net rūbinių kabyklos
Gana nuošalioje Šeduvos miesto gatvėje kartu su tėvais gyvenanti Irmina vos spėja suktis. Kol tėvai grybauja, ji spėjo iš obuoliais lūžtančio sodo paskinti raudonskruosčių rudens gėrybių, užkaisti kavą. Pasirūpino ir tortuku. Ir dar atsiprašė, kad nebespėjo jo iškepti pati, nors labai mėgsta sukiotis virtuvėje prie saldumynų.
Šiek tiek baugu stebėti, kaip ji, įsikibusi abiem rankom, neša verdantį arbatinuką ir pila vandenį kavai. Tačiau Irmina, lyg skaitydama svetimas mintis, išsitaria: toli gražu ne viskas paklūsta jos trumputėms rankoms. Būna, kad tenka prašyti pardavėjos atsukti mineralinio vandens buteliuką.
Ir įveikti tolimesnį atstumą jai būtų per sunki užduotis – ne vieną operaciją iškentusios 37 metų moters kojos greitai pavargsta, mat viena iš jų nesilanksto.
Irminai sunku įveikti ir kitas mums įprastas kliūtis. Pavyzdžiui, įlipti į autobusą.
„Gerai, kad naujuose autobusuose jau būna įrengti žemesni laiptukai, nes kartą į senesnį mane turėjo įkelti tėtis“, – dabar jau su šypsena pasakoja šeduvė, nors tąkart jai visiškai nebuvo smagu.
Daug kur jai nepasiekiamos ir rūbinių kabyklos, todėl ne kartą yra prašiusi kitų jai padėti arba tiesiog palikdavo paltą nepakabintą.
Kai kur jai nepasiekiami ir elektros jungtukai, kai kur – per aukštai įrengti veidrodžiai, todėl lūpas tenka pasidažyti be jų.
Irminai visada nemenku iššūkiu tampa avalynės paieška. 30-to dydžio batelių jai reikia ieškoti tarp vaikiškų prekių, todėl kartais tenka užsimerkti ir pirkti batelius, pavyzdžiui, su katės atvaizdu.
O visus nusipirktus rūbus Irminai tenka taisytis: siaurinti, trumpinti rankoves arba rūbų ieškoti vaikiškų prekių skyriuose. Bet Lietuvoje jie visi per daug vaikiški.
Štai Anglijoje kartą nusišypsojo laimė ir tada moteris prisipirko kalną jai tikusių ir patikusių drabužių.
Bet su visu tuo I. Beneševičiūtė jau susitaikė ir per daug nesureikšmina. Tačiau kur gali, stengiasi akcentuoti šias aplinkos pritaikymo neįgaliesiems problemas.
Per daugelį metų ji išmoko būti stipri, neapkrauti savęs dalykais, kurie nebus išspręsti čia ir dabar.
Tačiau Irmina įsitikinusi, kad reikia kovoti dėl neįgaliųjų teisių, būtina, kad sveikieji žinotų apie jų problemas, nes daugelis apie jas net nesusimąsto ir neįsivaizduoja, kokios jos. O tai įmanoma tik per abipusį dialogą.
Vaikystė – su Kvazimodo šleifu
Kur kas sunkiau priimti savo negalią ir susidraugauti su ja Irminai buvo vaikystėje.
Gimus dukrai, Irminos mama nė neįtarė, kad jos vienturtė bus kitokia: nedidukė tai nedidukė – ir Irminos mama nebuvo aukštaūgė. Išskirtinumą iš kitų vaikų tėvai pastebėjo, kai mergaitei buvo gal treji – dukra eidama keistai krypavo, neaugo galūnės, buvo trumpesni pirštukai.
Tuomet ir buvo nustatyta diagnozė: kaulų displazija, arba vadinamoji chondrodistrofija – neaugančiais kaulais pasireiškianti liga. Tokie žmonės būna mažo ūgio (suaugusieji – 120–130 centimetrų), dėl trumpų galūnių jų kūno sudėjimas atrodo neproporcingai.
Dėl to žemaūgei mergaitei teko iškęsti ne vieną operaciją. Kai buvo 12-os, trumpesniąją koją jai bandė ištempti Ilizarovo aparatu – koją laikė trys lankai, kurie buvo sutvirtinti per koją perdurtomis vielomis.
„Tokį metalinį svorį teko nešioti ir skausmą kęsti apie metus. Tas vielas kaskart po truputėlį reikėdavo paveržti, kad temptųsi kaulas. Kaip šiandien atsimenu, jog buvo reikalingas 10-to numerio mechaninis raktas.
Keliskart per mėnesį tėvai mane veždavo į Vilnių, kad gydytojai paveržtų varžtus. Mama bijojo ką nors padaryti ne taip, tad nutarė geriau jau mane vežioti pas daktarus“, – skausmingą laikotarpį mena Irmina.
Vėliau reikėjo sutvirtinti sąnarį, teko dėti metalą, kurį tebenešioja iki šiol ir kuris apsunkina Irminos gyvenimą – dėl metalų jai negalima atlikti kai kurių pažangių tyrimų – kad ir magnetinio rezonanso tyrimo.
Dėl negalios Irminą mokytojai lankė namuose – rugsėjo 1-osios šventės jai praeidavo su pavydu žiūrint pro langą į mokyklą su kardeliais skubančius vaikus.
„Nežinau kodėl, bet aš neturėjau nė vienos rugsėjo 1-osios mokykloje. Jei būtų kvietę, tikrai būčiau kaip nors ją pasiekusi“, – iki šiol jaučia apmaudą Irmina. – Lyginau tuometinę save su Kvazimodu, kuris iš aukšto bokšto žiūrėjo į praeivius – bjaurus, kuprotas, šlubas. Ir aš tuomet tokia jaučiausi. Ypač kai išgirsdavau patyčių dėl savo išvaizdos. Yra pavadinę ir kliša, ir lilipute“.
Ko gero, dėl to Irmina iki šiol negali pakęsti cirko pasirodymų – juk juose vaidindavo liliputais vadinami žemaūgiai, cirke atlikdavę juokdarių ir pasityčiojimo objektų vaidmenį.
Sukasi it voverė
Integruotis į visuomenę Irminai labai padėjo jos muzikos mokytojas Kęstutis Meškauskas. Tai jis nuolat pakviesdavo gerą klausą turinčią mergaičiukę į mokyklos renginius pagroti sintezatoriumi. Su juo Irmina iki šiol palaiko draugiškus ryšius.
Internetu ji susirado ir kelias savo buvusias klasiokes, su kuriomis nueina išgerti kavos, moteriškai paplepėti.
Šiandien Irmina jau nebe ta nedrąsi mergaičiukė, tik per langą stebėdavusi į mokyklą skubančius vaikus ir jiems labai pavydėdavusi galimybės kartu mokytis, valgyti bandeles, šokinėti per virvutę, juokauti.
„Mano dienos dabar pakankamai užimtos. Dainuoju Šeduvos neįgaliųjų ansamblyje, dalyvauju neįgaliųjų draugijos veikloje, mezgu, skaitau, rašau mokslinius straipsnius, vykstu į konferencijas, dalyvauju įvairiuose projektuose“, – nesustodama vardija Irmina.
Įveikusi save ir savo baimes, ji išsilaikė vairavimo teises (tiesa, dabar ji nevairuoja, nes, pasirodo, nėra lengva ne itin stipriomis rankomis valdyti automobilį), įstojo ir baigė Šiaulių universitetą, kur įgijo pradinio ugdymo pedagogikos bakalauro ir socialinės pedagogikos magistro diplomus. Mano, jog su įgyta specialybe ji pataikė į dešimtuką – ne veltui vaikystėje mokydavo lėles, būdavo jų mokytoja.
Nors pedagoginio darbo ir nedirba, Irmina įgytų žinių neįdėjo į stalčių. Ji rašo straipsnius rimtiems žurnalams ir mėgina įrodyti sveikajai visuomenei, kad ir neįgalieji yra tokie pat žmonės, tik su kiek didesniais poreikiais dėl savo sveikatos problemų.
„Turiu nuolat tobulintis, šviestis, skaityti, nes suktis akademinėje bendruomenėje nėra paprasta, tai įpareigoja“, – sako moteris.
Trykšta veikla
„Man labai daug davė dalyvavimas Baltijos ugdymo centro veikloje, jo organizuojamuose projektuose. Kad ir projekte „Draugystė veža“, kuris kuo puikiausiai parodė, kad gali draugauti ir bendrauti ir būti lygūs skirtingų pasaulių žmonės.
Viename šių projektų Irmina dalyvavo su savo mokytoju K. Meškausku, kitame – su iki tol tik virtualia drauge socialiniame tinkle buvusia Goda Sasnauskaite.
„Tokios Baltijos ugdymo centro suteiktos pamokos suteikia ryžto ir patiems rengti akcijas, burti žmones, nešti žinią apie negalią kaip galią, kaip vertybę, kaip žmogaus patirtį“, – tuomet sakė I. Beneševičiūtė.
O kai buvo pakviesta dalyvauti projekte „Vasara mums visoms“, kur įvairių nestandartinių figūrų (stambios, liesutės, tatuiruotos, turinčios fizinę negalią, putlią krūtinę ar mažytes krūtis) moterys turėjo pozuoti fotosesijai su bikiniais, sako iš pradžių gerokai išsigandusi.
Jauna moteris baiminosi, kaip ji atrodys su maudymosi kostiumėliu – juk visada privengia rodytis paplūdimiuose. Bet pamačiusi daugiau įvairiausių figūrų moterų, pasimiršo ir netgi trumpam pasijuto fotomodeliu.
Irmina negali pamiršti ir Šeduvoje suburtos akcijos „Aš ir tu – tai mes“, kurios metu jai pavyko suburti pilnutėlę aikštę žmonių, kurie, susikibę rankomis, suformavo neįgaliojo ženklą.
„Jaučiausi lyg pabuvojusi Baltijos kelyje – apėmė toks gerumo ir pasididžiavimo jausmas. Tokiuose renginiuose supranti, kad kiekvienas esame mažytė Lietuvos dalelė ir kiekvienas turime be proto stengtis, kad ta mozaika nesubyrėtų po trupinėlį“, – šypsosi atsiminusi Irmina.
Galbūt todėl ji stengiasi į daug ką žiūrėti optimistiškai, nuolat pagalvodama, jog yra blogiau už ją gyvenančių, blogiau besijaučiančių ir kad labai svarbu išlaikyti savigarbą ir orumą bet kokioje situacijoje. Kad ir kaip sunku būtų.
Autorės nuotr.
Besišypsanti Irmina Beneševičiūtė visada prisimena: yra daug žmonių, besijaučiančių daug blogiau nei ji.
Aukštasis išsilavinimas ir nuolatinis noras gilinti įgytas žinias Irminai suteikia galimybę jomis dalintis su kitais.
Nedidelis ūgis – ne kliūtis groti ar dainuoti.
Laisvalaikiu Irmina mėgsta paimti į rankas vąšelį – nėrimas jai padeda atpalaiduoti galvą.
Asmeninė nuotr.
Tėvai – Irminos ramstis ir didžiausi pagalbininkai.
Projektas „Draugystė veža“ dar labiau sustiprino Irminos draugystę su muzikos mokytoju Kęstučiu Meškausku.