Naujausios
Sugrįžimas į gimtinę
Šiauliuose tenoras L. Navickas surengs pirmąjį solinį koncertą. Koncertinėje programoje pasirodys koncertmeisterė Elvyra Knižnikovaitė-Būrė (fortepijonas), Simonas Strazdas (bosas), Evelina Gancevska (sopranas) ir Danielius Gancevski (smuikas). Vakarą ves Justina Stankevič, Gdansko muzikos akademijos absolventė.
„Populiarioji klasika, neapolietiškos dainos, žymių kompozitorių arijos – apie programą sako L. Navickas. – Žmonės pervargę nuo pandemijos, skausmų, ligų, vargų, norisi suteikti optimizmo. Tai programa, kuri pagauna žmogaus sielą, įkvepia, skleidžia šilumą – skambios ir mielos melodijos.“
Pastarąjį kartą Šiauliuose dainininkas koncertavo 2009 ir 2011 metais – privačiuose vakaruose.
„Daug teko važinėti užsienyje ir jaučiu skolą Šiaulių klausytojui, savo gimtajam miestui. Daugiausia koncertavau užsienyje, didžiuosiuose miestuose, o gimtas miestas liko užmirštas. Savo žemiečiams norisi atiduoti skolą.“
L. Navickas gimė Šiauliuose, 1979 metais baigė Šiaulių 5-ąją vidurinę mokyklą, įstojo į tuometinę konservatoriją Vilniuje. 1987 metais pradėjo dirbti konservatorijos operos studijos solistu, o nuo 1994 metų tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) solistu. Pirmas vaidmuo – Artūro G. Donizetti operoje „Lucia di Lamermoor“. Scenoje susitiko su korifėjumi Virgilijumi Noreika, dainavusiu Edgarą. „Pabendraudavome kaip abu šiauliečiai. Teko ne kartą konsultuotis, dainuoti bendruose pastatymuose“, – prisimena L. Navickas.
Toliau laukė Pollionės vaidmuo Vincenso Belini operoje „Norma“, Barinkajaus vaidmuo Johano Strauss operoje „Čigonų baronas“ bei Jozepho vaidmuo J. Strauss operetėje „Vienos kraujas“.
Koncertuose ir operos spektakliuose L. Navickas dainavo su tokiais operos grandais kaip minėtas V. Noreika, Nijolė Ambrazaitytė, Irena Milkevičiūtė, Vladimiras Prudnikovas, Eduardas Kaniava. Kūrinius atliko diriguojant maestro Jonui Aleksai, Vytautui Viržoniui.
Nuo Australijos iki JAV
Didysis L. Navicko koncertų bagažas – užsienyje. Pirmoji tolima kelionė buvo į Australiją, kur 1990 metų gruodį skrido koncertuoti vietos lietuviams. Būdamas Australijoje, išgyveno ir 1991 metų sausio įvykius – su nerimu stebėdamas televizoriaus ekrane.
„Labai stipriai išgyvenome, nes matėme, kaip sovietiniai kariai muša žmones, matėme vaizdus, nežinojome, kaip mūsų namiškiai, galvojome, visi bus kraujyje paskandinti, tikros informacijos neturėjome. Paskui pavyko susiekti su saviškiais, – prisimena L. Navickas. – Skrydžiai buvo pirkti per Maskvą, Maskva uždarė skrydžius, buvo didelis stresas ir problema, namo grįžau tik vasarį.“
Tais pačiais metais tarptautiniame dainininkų konkurse Vervje (Belgija) L. Navickas tapo diplomantu, kiek vėliau – Julijano Gayare vardo tarptautinio vokalistų konkurso (Ispanija) diplomantu ir tarptautinio vokalistų konkurso Paryžiuje Operalia-94, Fr. Vinas tarptautinio vokalistų konkurso Barselonoje diplomantu. Pastarųjų konkursų organizatoriai buvo žymieji pasaulio tenorai Jose Carreras ir Placido Domingo.
1996 metais, po konkurso Barselonoje, L. Navicką stažuotei pas Franšesko Lazzaro, žymųjį Ispanijos tenorą, rekomendavo Jose Carrero vadybininkas. Tai buvo pirmoji profesionali tenoro iš Lietuvos stažuotė. 2000–2006 metais buvo pakviestas stažuotis į Italiją pas pasaulio operos grandus – Mirella Freni, Luciano Pavarotti, Nikolai Ghiaurov. Florencijoje legendinis dirigentas Zubin Mehta konsultavo ruošiant Hercogo partiją iš G. Verdi operos „Rigoletto“ bei Cavaradossi partiją iš G. Puccini operos „Tosca“.
L. Navickas daug koncertavo Vokietijoje – Mendene, Dortmunde, Duseldorfe, dalyvavo koncertuose Paryžiuje, Kopenhagoje, Barselonoje, Florencijoje.
2007 metais kartu su LNOBT solistais skrido į JAV – Čikagoje atliko Josepho vaidmenį J. Strauss operoje „Vienos kraujas“. Į Čikagą dainuoti soliniame koncerte tenoras sugrįžo po poros metų, o 2010 metais vėl koncertavo Australijoje – Sidnėjuje bei Melburne.
Nuo 2006 metų L. Navickas yra J. Tallat-Kelpšos konservatorijos Dainavimo skyriaus vadovas. Jo mokiniai – tarptautinių bei respublikinių konkursų laureatai, Lietuvos operos solistai, dainuojantys ir tarptautinėje arenoje: Edgaras Davidovičius, Kšištofas Bondarenko, Agnė Buškevičiūtė, Simonas Strazdas.
„Taip susiklostė gyvenime, kad 2018 metais mano žmona išėjo iš gyvenimo, buvo tragiškas laikotarpis, kova su liga, man rūpėjo ne savo karjera ar pasiekimai, o kaip padėti žmogui. Balsas yra labai jautrus instrumentas, reaguoja stipriai į skausmą, netektis, kokie treji metai buvo aptemdyti, niekur nedalyvavau. Dabar vėl norisi parodyti, ko dar neparodžiau, padainuoti, ko nepadainavau.“
Tėvo istorija
Šiauliai operos solistui – vaikystė, jaunystės pradžia, gražiausi polėkiai ir svajonės. Į gimtąjį miestą grįždavo, kol čia gyveno tėvai. Tėvas Anapilin išėjo 1991 metais, po poros metų mama persikėlė gyventi į Vilnių.
„Galvojau, kad tėvo kapas bus Šiauliuose, bet paprašė, kad palaidotume gimtinėje Nemakščiuose – paukščiai grįžta namo į savo lizdą, iš kur kilę.“
Dainininko tėvų gyvenimų ir susitikimo istorija – ypatinga. Partizanų ryšininkė Apolonija Liekytė-Navickienė (Lu-Lu, Šaka) ir partinis darbuotojas, pasipriešinęs tarybų valdžiai, Petras Navickas susipažino lageryje Vorkutoje, Komijoje. Į Lietuvą grįžo 1956 metais, apsigyventi Vilniuje leidimo negavo, grįžo į Šiaulius. Čia gimė pirmagimė dukra, o už kelerių metų – Liutauras.
P. Navickas buvo kilęs iš Nemakščių prie Kryžkalnio. Anksti tapo našlaičiu. Mokėsi Klaipėdoje komercijos mokykloje. Patraukė komunistuojantys būreliai, gražios idėjos, pažadai „už šviesų rytojų“.
„Šventai tikėjo Stalino saule, buvo jaunas, nepatyręs žmogus, augo be tėvų, susiviliojo gražiais pažadais, vilionėmis. Buvo partinis darbuotojas ir 1944 metais tapo laikraščio „Raudonoji vėliava“ redaktoriumi. Paskui, pamatęs visą tikrovę, pamatęs, kaip jo artimus žmones, mokytojus veža į Sibirą, suiminėja, įsijungė slapčia į pasipriešinimo kovą kartu su Lietuvos partizanais, padėjo medikamentais, ginklais. Buvo nuteistas ir gavo 25 metus „atostogų“ į Vorkutą“, – tėvo biografiją papasakoja L. Navickas.
P. Navickas suimtas 1945 metais.
„Įdomus faktas, kad nuteisime dalyvavo pats pilkasis kardinolas, politbiuro narys M. Suslovas, vietininkas Lietuvoje nuo TSRS komunistų partijos. Mano tėvas, kaip partinis darbuotojas, buvo iškviestas į partijos komitetą, šalia buvo M. Šumauskas, A. Sniečkus, visa partinė grietinėlė. Iškviestas buvo dėl skundo ar įtarimo. M. Suslovas jo paklausė, kiek vokiečių užmušė kaip kovotojas už tarybų valdžią? Tėvas atsakė, kad nežudė, kad yra partinis darbuotojas. M. Suslovas raudonu pieštuku kažką užrašė ant popieriaus – per akinių viršų tik pasižiūrėjo“, – tėvo pasakojimą prisimena P. Navickas.
Dar viena atmintin įstrigusi istorija – apie Stalino mirtį.
1953 metais kovo 5-ąją, lageryje atsibudęs šalto prakaito išpiltas, P. Navickas staiga vienu mostu sukūrė eilėraštį „Stalino mirtis“.
„Kad Stalinas mirė, tėvas sužinojo vėliau, bet prie eilėraščio užrašė valandą ir dieną, kada parašė eilėraštį – būtent tada, kai mirė Stalinas. Įdomi mistika. Tą eilėraštį dar tarybiniais metais savame rate padeklamuodavau, dar pagalvodavau, ar kas neįskųs, nepraneš KGB“, – sako L. Navickas ir padeklamuoja:
Ir vėl karališkos didybės genijus
Susmuko gabalu švankios mėsos
Ir vėl mirtis nemirštančia galia virš jos
Triumfališkai karūną kelia
Ir vėl vergai keliaklupsčia suklupo
Prieš galią mirusio tirono
Net neżinodami, kad jų kolonos
Kaip ir tironas – kartu pūva…
Jau nepriklausomybės metais šis eilėraštis buvo išspaudintas laikraštyje.
Pasak L. Navicko, sovietmečiu lyg toje pačioje „Raudonoje vėliavoje“ buvo publikuotas straipsnis apie tėvą: kad P. Navickas susidėjo su buržuaziniais nacionalistais ir pradėjo slapčia kovą prieš tarybų valdžią.
P. Navickas sulaukė nepriklausomybės, buvo reabilituotas.
„Pas jį vėliavėlė jau stovėjo ant stalo, jautė, sakydavo, bus dideli įvykiai, upė pralaužė užtvanką, ateina laisvė, ateina nepriklausomybė“, – prisimena sūnus.
Mama tebedainuoja
L. Navicko mama Apolonija Liekytė-Navickienė kilusi iš Tauragės rajono, Užšešuvio kaimo. Iš ten ir buvo išvežta į Vorkutos lagerį – kartu su broliu suimta 1950 metais. Tėvai buvo ištremti metais anksčiau –1949-aisiais.
Ryšininkė Šaka, sako L. Navickas, išgelbėjo ne vieną partizaną iš mirties, pristatinėdavo maistą, šiltus rūbus, perduodavo žinias, spaudą.
„Mama aktyvi, dalyvavo tremtinių chore (gal tik pusmetis, kaip nelanko), Genocido centro yra kviečiama į posėdžius, tik pastaraisiais metais, pandemijos metu, sušlubavo sveikata. Jai eina 95-ti metai, ji aistringa ir tikra kovotoja už Lietuvos nepriklausomybę, sakė kalbą prie J. Basanavičiaus paminklo su V. Landsbergiu“, – sako L. Navickas.
Sūnus ir dabar padainuoja kartu su mama – mėgsta „Vai ko nusižvengei, bėrasai žirgeli“, „Mažam kambarėly“.
Šventinis linkėjimas
– Skaitytojams ir klausytojams palinkėčiau nenusivilti gyvenimu, o ryžtingai eiti į priekį, tikėti šviesesne diena, kai labai sunku, kai pandemija, ligos. Ateis šviesus laikas mūsų Lietuvai, mūsų žmonėms, nebus visą laiką taip, kaip yra. Norėčiau palinkėti, kad žmonės neprarastų tikėjimo savo jėgomis, kad mokytųsi, siektų. Diena ir nuotaika pagerės, bus geriau. Visiems palinkėčiau geros sveikatos, pirmiausia – sveikatos – ir labai geros nuotaikos, vilties, tikėjimo ir meilės.
