Olando svajonė pildosi Kurtuvėnuose

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Žakas van Schaikas (dešinėje) ir Gintautas Plungė Kurtuvėnuose sename name sukūrė naują istoriją.
„Su Žaku nebūna liūdna“, – šypsosi olandas Žakas van Schaikas, laimę radęs Kurtuvėnuose (Šiaulių r.). Daugiau nei dešimt įvairių studijų diplomų savo šalyje įgijęs olandas galiausiai nusprendė: laikas dirbti sau. Ir šį sumanymą įgyvendina Kurtuvėnuose, drauge su Gintautu Plunge įkūręs „Villa Tulipa“ – vietą, kurioje skoningai persipina lietuviškos ir olandiškos tradicijos bei modernumas. Vila atvira ir kultūrai – savaitgalį čia atidaryta Salomėjos Jastrumskytės tapybos paroda „Sėdintis Euklidas“.

Sudomino senas namas

„Villa Tulipa“ rasti nesunku – jau iš tolo mojuoja dvi Šiaurės Brabanto regiono, iš kurio atvyko Žakas, vėliavos.

Žalio medinio namo siena prisegiota lėkštučių – ne vienam čia knieti nusifotografuoti. Ant senųjų vaismedžių lėtai supasi kriaušės, obuoliai ir porceliano puodeliai – žiemą jie virs lesyklėlėmis. Tai – olandiška tradicija. Olandai ištirpina taukus ir riešutų sviestą, priberia grūdų, supila į puodelius, o kai masė sustingsta, pakabina lauke. Žiemą Kurtuvėnų paukščių laukia puota.

Šeimininkai kviečia užeiti į vidų. Namas – dviejų galų, centre laiptai veda į antrą aukštą, kuriame bus įrengti miegamieji. Dabar tuščios erdvės panaudotos parodai.

Senoji krosnis, laiko mačiusios sienos, olandiško porceliano lėkštės, išraiškingi šviestuvai ir subtilios puokštės name sukuria paslaptingą nuotaiką. Namo saugomos praeities istorijos persipina su tolimos šalies pasakojimais.

„Gezellig“ – šiame olandiškame žodyje telpa daugiau nei jaukumas. Tai – jaukios aplinkos, geros kompanijos, malonaus pašnekesio visuma.

„Olandijoje mes mėgstame šiek tiek kičo, čia kičo detales derinome su modernu, kad patalpos netaptų muziejumi“, – sako Žakas. Bet jei atsirastų senų namo nuotraukų, jas būtinai įrėmintų ir pakabintų.

Žakas su Gintautu prieš trejus metus susipažino Olandijoje. Praėjusių metų rugsėjį, važinėdami dviračiu Kurtuvėnuose, netoli kurių Gintautas turi namus, pamatė parduodamą namą. Nepravažiavo.

Kuo patraukė namas? „Didelis. Jei ateityje planuojame patiekti svečiams pusryčius, reikės daugiau kambarių. Patiko ir vieta, greta gatvė“, – išvardija privalumus. Namas, kiek sužinojo iš kaimynų, statytas jau po karo kelių valdybos darbininkams, jame gyveno ne viena šeima.

Kalėdiniu laikotarpiu Žakas tapo namo savininku. Kartu su pirmąja olandui lietuviška žiema prasidėjo ir didieji kraustymo darbai.

Optimistinius planus netikėtai pakeitė žinia apie karą Ukrainoje. Ką daryti toliau, ar verta investuoti Kurtuvėnuose į seną namą? Grįžo į Olandiją apmąstyti situacijos. Ilgai netruko – kovo mėnesį gyvenimas vėl tęsėsi Kurtuvėnuose.

„Olandijoje yra sakoma, jei pasakai A, reikia pasakyti ir B“, – apie sprendimą tęsti sumanymą sako Žakas. Grįžus darbai greit pajudėjo: namui uždėjo naują stogą, nuvertė į kaimynų pusę pavojingai pakrypusią daržinę, iškirto eglių gyvatvorę, nugriovė tvorą, pasėjo žolę, atvėrė erdves ir pastatė lauko barą.

„Po biškį, po biškį, po biškį“, – lietuviškai sako Žakas. Net nustebo, kaip greit gavo licenciją prekiauti alkoholiu, nes prieš tai susidūrė, kad biurokratijos Lietuvoje netrūksta.

Vasarą terasa „Villa Tulipa“ sulaukė pirmųjų klientų – mėgėjų teatrų festivalio „Kartu“ dalyvių. Žinia sklido – jaukią vietą svečiai netruko atrasti. Lankytojams patinka prisėsti po obelimi ir mėgautis gamtos garsais – muzika čia negroja.

Dabar „Villa Tulipa“ ruošiasi artėjančiai žiemai.

Sumanymų – daug: pakviesti lankytojus vidun karšto vyno, šokolado, galbūt štrudelio, o gal net tradicinės olandų sriubos – žirnių su dešrelėmis. Visko, ko reikia, kad žiemą taptų šilta. Kitas sumanymas – stoginė lauke, kad su gėrimu ar šokoladu ir šaltą dieną būtų galima kvėpuoti grynu oru.

Spalio pabaigoje jau suplanuota kelionė į Olandiją įsigyti kalėdinių dekoracijų – jomis puoš terasą ir lauks švenčių.

„Dar daug ką reikia nuveikti, bet pradėti šią veiklą buvo labai geras sprendimas, nors ir kažkiek impulsyvus, spontaniškas.“

Olandijoje, sako Žakas, kavinių daugybė, bet jei nori būti išskirtinis, reikia ne tik gražios aplinkos, bet būtina mokėti bendrauti su žmonėmis.

„Lietuviai kiek gėdijasi, kuklūs. Kai čia atvyksta, klausiame, iš kur, papasakojame apie vietovę, savo istoriją. Žmonės išvyksta gerai nusiteikę ir nori sugrįžti.“

Olandas atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje, skirtingai nei Olandijoje, padavėjai skuba nunešti tuščius indus. „Villa Tulipa“ laikosi olandiškos manieros – Žakas neabejoja, kad taip lankytojas jaučiasi patogiau, nėra skubinamas išeiti.

Mokosi visą gyvenimą

Žakas – žmogus-orkestras. Skaičiuodamas įgytus mokslo diplomus, pritrūksta abiejų rankų pirštų. Pirmosios studijos buvo sodininkystės, vėliau – kraštovaizdžio specialisto. Paskui – floristika, pažintis su vyno, kavos pasauliu, netgi siuvimas.

„Mokausi visą gyvenimą. Nauji keliai atsiveria ne tik aštuoniolikos. Jei pajuntu, kad darbas kelia nuobodulį, suprantu, atėjo laikas imtis kažko naujo. Nebijau pokyčių.“

Iš pradžių Žakas dirbo valstybinėje įstaigoje, rūpinosi kraštotvarka, įgyvendinant statybos projektus. Kai rutina ėmė pabosti, pamanė: gal būtų galima kažką daryti su gėlėmis? Pradėjo mokytis ir būdamas kiek per trisdešimt atidarė parduotuvę Bredoje.

Kai pradėjo krebždėti mintis, kad jau laikas naujai veiklai, įsidarbino garsiame viešbutyje „Golden Tulip Hotel Central“ Hertogenbose (iš šio miesto kilęs ir jame kūrė žymus Nyderlandų dailininkas Jeronimas Boschas (apie 1450–1516). Pradėjo nuo padavėjo darbo.

Būdamas maždaug 40–45 metų, grįžo mokytis. Nusprendė: jei dirbi viešbutyje, turi mokėti patiekti kavą. „Klasėje sėdėjau su 16–18 metų jaunuoliais, bet aš labai norėjau diplomo.“ Paskui buvo vyno mokykla, kurioje mokėsi vyno subtilybių.

Viešbutyje atkreipė dėmesį, kad trūksta dėmesio gėlių puokštėms. Pamanė, kad norėtų puošti stalus ir kurti jaukią aplinką bei komfortą klientams. Ėmėsi dekoruoti aplinką vestuvėms, vakarienėms. Veikla plėtėsi, bet prasidėjo pandemija ir viskas stabtelėjo. Tuomet olandui ir kilo mintis: o gal sukauptas žinias gali pritaikyti savo verslui, o ne dirbti viršininkui? Apie tai visuomet svajojo. Ir dabar svajonę įgyvendina Kurtuvėnuose.

„Gerai!“ – nė nesuabejoja Žakas, atsakydamas į klausimą, kaip jaučiasi Lietuvoje.

„Prieš kelias savaites važiavome į Palangą, Klaipėdą, Kauną. Galvojau, o Dieve, čia irgi Lietuva? Juk aš gyvenau čia, nedideliame miestelyje, – juokiasi olandas. – Lietuvos miestai modernūs, veikia daug kavinių, puikus jausmas! Olandijoje daug gyventojų, čia žmonės tylesni, uždaresni, reikia laiko, kad pradėtų su tavim bendrauti. Lietuviams pirma reikia atitirpti, o kai tai įvyksta, širdys atsiveria.“

Iki pažinties su Gintautu Žako žinios apie Lietuvą buvo minimalios. Olandijoje dirba daug lietuvių ir lenkų, bet jie atvyksta tik užsidirbti, tad retas keliauja po šalį ir užmezga draugystę su vietiniais. Gintautas buvo kitoks: daug važinėjo dviračiu, domėjosi Olandija. Kai susipažino, Žakas parodė įdomiausias Olandijos vietas. Dabar Gintautas Žaką supažindina su Lietuva.

Žakas mandagiai nusišypso: anksčiau turėjo šiek tiek negatyvių minčių, bet atvykęs į Lietuvą nuomonę pakeitė. Dabar mano, kad olandai Lietuvoje gali puikiai praleisti laiką, nereikia nė Italijos ar Ispanijos – čia daug erdvės, nieko netrūksta, geri paplūdimiai.

„Dieve, ką aš darau?!“

Žakui Kurtuvėnuose nėra kada nuobodžiauti, darbas veja darbą. Jau tapo bendruomenės dalimi, pažįsta vietinius, dalyvauja susiėjimuose. Kartu liūdėjo, kai kaimynė pardavė paskutinę Kurtuvėnų karvę.

„Olandijoje to nebėra, o čia kaimynai pasidalija daržovėmis, gėlėmis, vaišina pyragu ar sriuba“, – sako olandas. Terasos savininkai atsilygina tuo pačiu, populiarina vietinių produkciją. Įrašas ant bare pakabintos lėkštės sufleruoja, kad čia galima įsigyti ir kaimynės vištų padėtų kiaušinių, tik reikia pabelsti į jos langą.

Ar Žakas jaučiasi laimingas Kurtuvėnuose? „Taip. Jaučiuosi ir patogiai, ir atsipalaidavęs, nors darbo labai daug, bet, jei nori kažko pasiekti, turi įdėti pastangų. Pasirodo, gali padaryti daug daugiau, nei manei! Kartais nubundu ir galvoju: „Dieve, ką aš darau?!“ O tada: „Tiesiog daryk!“

Olando nebaugina mintis Lietuvoje likti visam laikui. „Tik pirma pabandysiu pagyventi žiemą“, – juokiasi. Olandijoje liko 92-ejų mama, tad grįžta jos aplankyti ir būtinai nuperka ką nors gražaus senajam namui – naujiesiems namams.

Vienintelis dalykas, ko Lietuvoje ilgisi – pokalbių su draugais terasoje. Bet šią nuotaiką dabar susikuria ir Kurtuvėnuose. Be to, draugai bet kada gali čia atvykti.

Pavasarį prie „Villa Tulipa“ sužydės daugybė olandiškų tulpių – šimtai, o gal tūkstančiai svogūnų jau pakeliui į Lietuvą.

„Gezellig!“.