Naujausios
(Romėniška Šiaulių žemės mistika?)
Sudeginti Gitariai įkūrė Šiaulius?
Lingvistiniais sparnais vėl nuskriskime į anais priešistoriniais laikais gyvavusią, vėliau žuvusią ir nebeprisikėlusią gyvenvietę. Jos pavadinimo nežinome. Viskas atsistotų į loginę eilę, jei šią gyvenvietę pavadintume SAGITARIJAIS (liet. šauliais), militaristinį pavadinimą nesunkiai radę kariškoje Palemono flotilijos struktūroje.
Numetę pirmąjį skiemenį, turėsime... GITARIUS. Tai – natūralus lingvistinis procesas. Kalbininkai žino, kad vietovardžių laipsniška adaptacija laike vyksta pagal taisyklę: tapęs beprasmiu, žodis palaipsniui suprastėja nubyrant skiemenims. Ne priaugant.
Su kariška sagitarijų gyvenviete istorija pasielgė kariškai. Užpuolikai ugnimi ją sunaikino VIII mūsų eros amžiuje. Dviem kaimyniniams žemės lopinėliams liko tiedu lotyniškos kilmės vietovardžiai – Lieporiai ir Gitariai šalia karklais apaugusios Vijolos.
Užsimiršo, šimtmečiais palaipsniui geso romėniškos auros likučiai, nes lituanizacija lotyniškų vietovardžių neglostė. Be to virš mūsų tėvynės sklendėjo ir lenkiškos, ir vokiškos, ir švediškos, ir rusiškos epochos. Įdomu, kad pastaroji per XIX ir XX a. Šiauliuose gimdė Kaukazą, Karpatus, Sachaliną, Kamčiatką, Čkalovką, Mandžiūriją, Besarabiją, net Šanchajų ir daug panašaus žargonizmo, kurį savaime sunaikins raštvedyba.
Grįžkime prie romėnų palikimo. Jie – žodinės tradicijos paveldas, užfiksuotas pirmųjų metraščių.
Svajokime toliau: žuvusios gyvenvietės degėsiuose liko gyvenvietės pavadinimo tradicija, kuri sužemaitėjusiems sagitarijų palikuonims šauliams parodė Talšos ežero pakrantę, rekomendavo ten persikraustyti? Karingieji šauliai priešistorinį ozą pavertė piliakalniu, ant jo pastatė pilaitę su gyvenviete žemaitišku vertiniu SOULE (šaulia – šiauliai), kuri 1236 m. pateko į Livonijos kroniką. Istoriniai šaltiniai paminėjo ir anuometinių Šiaulių žemės valdovo, bajoro Buliaus (lot. bull) sūnų-vyčių Bulevičių – Edivilo, Vismanto ir Sprūdeikos – vardus.
Daugiskaitos-vienaskaitos. Jei pažvelgtume matematiko žvilgsniu į vietovardžius ir hidronimus, visi kaip vienas patvirtinsime dar vieną krašto dėsningumą. Šiaulių gyvenviečių draugija yra daugiskaitinė, nesvarbu lotyniškoji ar lietuviškoji: Žuvininkai, Šiauliai, Lieporiai, Gitariai, Meškuičiai, Kirnaičiai, Šapnagiai ar Bubiai (ne bubys, gi!). Hidronimų bendrijos dauguma – vienetinė: Vijolė, Rūdė, Talša, Rėkyva, Šimšė, Kulpė, Dubysa ar pan. Kiekviena jų – ambicinga asmenybė, sklidina orumo ir, savaime suprantama, vandens. Juk kiekvienas matome šį dėsningumą, bet nepastebime tol, kol jo kas nors neparodo.
Mistiniai šauliai – astrologinis ir heraldinis
Apie senovės Romos karius sagitarijus, rudarijus ar legionierius nesiplėsime. Tai – grubūs saldofonai, ištyrinėti dar Naujojo Testamento, prieš jį ir po jo. Apie juos prikurta filmų, knygų, paskalų. Žvelkime dvasingiau.
Astrologinis Sagitarijus. Šis žvaigždynų kentauras, ištempęs lanką strėle, šauna į patį mūsų Galaktikos centrą. Tokio šaunaus įvaizdžio pavydėtų bet kuris ufonautas, todėl kuklesniai žmonijos padermei belieka patylėti. Žinoma, išskyrus mus, šiauliečius, teisėtus Šaulio-Sagitarijaus vardo paveldėtojus. Paviešinkime šį astrologinį ženklą, nes jis įdomus ir Galaktikos tuščiagarbiams, ir turistams mūsų mieste.
Heraldinis Hipokentauras. Kalbėsime apie pačią kilniausią lotyniškojo Šaulio atmainą. Hipokentauras – vyriškos lyties mistinė būtybė su lanku. Visi jį esame matę paveiksliukuose ir Lietuvos aristokratų herbyne – auksinį, raudoname lauke.
Jei į jį pažvelgtume heraldiniu žvilgsniu, žagtelėtume. Vėl sutapimai!? Dauguma viduramžių heraldikų (A. Vijūkas-Kojelavičius, B. Paprockis, kiti) mūsų Vyčio genealogiją sieja būtent su palemoniečių atsineštu heraldiniu Hipokentauru – „sagitarijumi-šauliu“, šaunančiu atgal. Jo siluetas – žirgo kūnas ir vyro torsas – vėliau transformavosi raitelio-vyčio pavidalu.
Kilniosios simbolikos užuomazgos?
Apie valstybinio Vyčio biografiją, ikonografiją, istoriją ir priešistoriją rašyta, tyrinėta. Medžiagos gausiai rasime, jei ieškosime. Belieka prie gausių istorinių žinių pridėti ir astrologiškai-šiaulietišką Vyčio priešistorę, labai tinkamą deklaruoti, diskutuoti, leisti istorikams ramiai miegoti.
Viduramžių heraldiniai medžiai teigia, kad Hipokentauro ženklu žymėjosi Daumantas (Mindaugo žudikas), kurio vardas ir tėviškė susišauktų su mūsų Kryžių kalnu – Domantų piliakalniu. Legendos tikina, kad palemoniečio Dausprungo giminės herbą Hipokentaurą pakeitė Vytis, kurį, kaip nuosavybės ženklą, pirmasis „pasisavino“ kunigaikštis Vytenis. Lietuviškieji vyčiai vijo kitataučius iš Lietuvos, slavai ėmė savintis lietuviško vyčio priesagą „-vič“ savo pavardėse, o rusų žodį „vytiazj“ (imk ir kelis kartus pakartok tą pavadinimą!), juk tai – tai neverčiamas lietuvių VYTIS (!).
Į šią heraldinę problemą žvilgtelėję per Gitarių-Sagitarių vietovardžio genezę, mes, XXI a. atstovai, neabejotinai viduramžių heraldikams suteikėme paspirties. Logiškai ir nelogiškai mąstant išeitų, kad romėniškos hipotezės sparnais virš Šiaulių sklendėja dvi lituanistinės vertybės, du proseneliai: valstybės Vyčio ir Šiaulių vardo proseneliai. Tai bent!
Ką jūs į tai, gerbiami mokslininkai, istorikai, kalbininkai..? Siūlau viešai suabejoti šia hipoteze, prisidengus rytietiška patarle, kad „vienas asilas gali užduoti tokių klausimų, į kuriuos šimtas išminčių nesugebės atsakyti“, kad galėčiau būti tuo „keturkoju“ ir dėl lotyniškai-lietuviškų sutapimų gausos Šiaulių žemėje, ir dėl lingvistinės priedermės, akivaizdžiai įrodančios Palemono atkeliavimą į lietuviškas žemes.
Mokslas neklysta, kai mokslininkai klysta. Primenu, kad mokslinis ateizmas, buvęs netikėjimo mokslu, prasidėjo abejonėmis ir baigėsi bankrotu.
Astrologinis Šaulys – Sagitarijus. Iš autoriaus rinkinių.
Hipokentauras. Vijūko Kojelavičiaus veikalo „Historia Litvana“ titulinio puslapio fragmentas, 1650 m.
Vytis. Vijūko Kojelavičiaus veikalo „Historia Litvana“ titulinio puslapio fragmentas, 1650 m.