Nuo didžiosios upės – į taigą

SIBIRO REPORTAŽAI (9)

Nuo didžiosios upės – į taigą

Bolšaja Rečka gyvenvietėje ant Angaros upės kranto gyvena ponia Genovaitė, į Sibirą ištremta vaikystėje. Jos sūnėnas Olegas „uaziku“ nuveža į taigą – lietuvių tremtinių, miško kirtėjų gyvenvietę Kordoną.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Pasimiršę žodžiai

Besikratydamos Pavelo ir Igorio mašinos suka ratus Bolšaja Rečka gyvenvietėje šalia kelio Irkutskas–Listvianka. Vis nepavyksta rasti ponios Genovaitės namo.

Gatvėmis tingiai bindzinėja šunys. Į konteinerį sumestas šakas rupšnoja karvės. Tolumoje, už upės, dunkso Sopkos siluetas.

„Laba diena!“ – lietuviškai sveikinasi pasitempusi moteris.

Ponia Genovaitė jau laukė mūsų. Kiek išgali, renka lietuviškus žodžius, išsibarsčiusius tarp gimtinės ir dabartinių namų.

„Užtektų mėnesio Lietuvoje ir vėl kalbėčiau lietuviškai“, – viliasi.

Namai  kuklūs, bet svetingi. Nakvynei ir vaišėms ji priima vienuolika žmonių.

Liko ten, kur namai

Lietuviška tremtinės biografija  trumpa. 1948 metais į Sibirą ištremti keturiese: mama, brolis, ji su seserimi. Genovaitei dar nebuvo nė dvejų metų.

Mergautinė pavardė – Trumpaitė. Kilusi iš Utenos rajono Vyžuonų. Dabar ji – Genovaitė Ivanovna Novickaja, vietinių vadinama Galina.

Bolšaja Rečka buvo miško pramonės ūkio centras. Tremtiniai visomis išgalėmis kabinosi į gyvenimą.

Jos mama tapo gera veterinarijos gydytoja, žinoma apylinkėse. Tada kaime buvę apie 700 karvių, dabar likę 30–40.

Kodėl nebegrįžo į Lietuvą? „Mama sakydavo: „Ką rasime grįžę – neturime nė namų. O čia turime kur gyventi“, – prisimena Genovaitė. Akyse sublizga ašaros.

„Sunku buvo. Iš pradžių čia buvome priešai, paskui priešai – Lietuvoje“, – tęsia.

Anksčiau ponia Genovaitė gyveno Krasnojarsko krašte, į Bolšaja Rečka grįžo maždaug prieš du dešimtmečius. Buvusi ekonomistė, dabar pensininkė. Našlė.

Genovaitės sesuo gyvena Irkutske. Dukra Lena įsikūrė kaimynystėje.

Ponia Genutė laukia eilėje butui Lietuvoje gauti. Prieš ketverius metus eilėje buvo 288-oji. Eilė, atsidūsta moteris, per tuos metus nepajudėjo.

Ar norėtų likti Lietuvoje visam laikui? „Norėčiau grįžti, pagyventi“, – atsargiai dalijasi noru. Ir vis paprašo grįžus į Lietuvą pasidomėti, ar dar yra vilties.

Butelis su žinia

Senoji Bolšaja Rečka gyvenvietė, pastačius Irkutsko hidroelektrinę, buvo užtvindyta. Ponia Genovaitė mostu į tolį parodo, kur gyveno pirmaisiais tremties metais.

Po vandeniu liko ir senosios kapinės. Dabartinės nuo gyvenvietės yra nutolusios per keletą kilometrų.

Kapinėse aptinkame keturias senas kapavietes. Tręštančios medinės tvorelės ramsto viena kitą. Medinis kryžius primena jaukų lietuvišką peizažą.

Ant mėlyno kryžiaus numušta kryžme pritvirtinta lentelė, papuošta ąžuolo lapų motyvu: „Lietuvos tremtinių Onos Gūrienės ir Adomo Ašmegos palaikai 1990 VII 24 perkelti į Tėvynę.“

Kryžiaus apačioje išraižytas senasis tekstas: „Čia ilsisi Gūrienė Ona 14-VI-1895–31-10–1951. Steniuliškio km Skapiškio vals Rokiškio aps. Ilsėkis ramybėj. Lietuvė tremtinė. 1948.“

Iškirtus kamienus, nupjovus aukštas žoles, ant vieno kapo pasimato žalias butelis – su laišku ir plastikine gėle.

Butelio dugne įspausta 1988 metų data. Viduje turėtų būti žinia apie dar vieną grįžimą į gimtinę.

Netoli senųjų lietuvių kapų – dar dvi kapavietės su lietuviška pavarde „Mažolis“ rusiškomis raidėmis.

„Mažolis Viktor Tomasovič 1949 X 1–2011 X 20.“ Iš spalvotos nuotraukos žvelgia žilas vyras su barzdele.

Greta jo ilsisi „Mažolis Klara Pavlovna 1926 IV 10–2009 V 25.“ Ant kapo padėta nespalvota jaunos moters fotografija. Graži, tarsi iš filmo ar romano.

Pušoko nuotykiai

Kol nuo kapinių pasiekiame kaimo pakraštį, ima temti. Palei gatvę prausęsis vyras krūpteli, pamatęs nepažįstamus, išnyrančius iš miško. Tuo labiau kad mus nuo uodų saugo tinklo apdarai.

„Geologai visokių nesąmonių prisigalvoja, – burnoja. – Aš Jakutijoje dirbau, va ten uodai, bet jokių tinklų nereikėjo!“

Grįžusius iš kapinių pasitinka ponios Galinos šunelis Pušokas.

Tik užkandus išaiškėja, kad mielas šunelis bandė nugvelbti lašinius. Paltis buvo tokia didelė, kad lėkė panarinęs galvą, priekinėmis kojomis beveik žemės nesiekdamas, aukštai uodegą iškėlęs.

Pušokas lašinius atidavė geruoju. Kelią pastojus tvorai, pakako žvilgsnio, kad grobis iškristų iš nasrų.

Nuoširdus rūpestis

Ponios Genovaitės kieme žydi našlaitės, nasturtos, jurginai, medetkos, pumpurus krauna astrai.

Mediniai takai veda į namus, pirtį, naujutėlį, dar medžiu kvepiantį namelį su širdute, šiltnamį, kuriame sirpsta pomidorai. Darže veši krapai, špinatai, petražolės, svogūnai, rangosi agurkų, moliūgų virkštys.

Derlių, sako moteris, sunku užauginti, nes šiltasis periodas neilgas.

Rugpjūčio pradžios temperatūra įnoringa. Dieną kepina 30 laipsnių karštis, naktį temperatūra nukrenta iki 10.

Moteris nakčiai rūpestingai uždengia būsimą derlių – kad nepakenktų temperatūros svyravimas.

Ant stalo kvepia gardūs šeimininkės pyragėliai su bulvėmis ir virtu kiaušiniu bei svogūnų laiškais. Ponia Genovaitė ant stalo ir širdį padėtų. Vakarieniaujant kiekvienu rūpinasi tarsi artimu.

Gilus žvaigždėtas Sibiro dangus priartėja prie Lietuvos. Rytą iškrinta tokia stipri rasa, jog atrodo, ką tik nulijo.

16 kilometrų išbandymas

Iš ryto sutartu laiku sustoja Olego Gedos „uazikas“. Olego močiutė ir ponios Genovaitės mama – seserys.

Olego močiutė gyvena Lietuvoje. Mama Sibire mirė šių metų gegužę. Olegas pasakoja, jog ir ji laukė buto Lietuvoje, bet svajonę grįžti nusinešė į kapus. Bolšaja Rečka kapinėse ilsisi Olego sesuo Oksana Geda (1974–2010).

Olegas veža į Kordoną – lietuvių tremtinių, miško kirtėjų, gyvenvietę taigoje, Talcos upės slėnyje. Olego patirtis sako, kad įveikti 16 kilometrų prireiks maždaug trijų valandų.

Sulipame į dengtą priekabą. Smagus asfaltas baigiasi, mašina ropščiasi per balas, kelią kertančius upelius. Kartais pasvyra. Kartais pristoja. Bet nuolat krato.

Kordoną pasiekiame už 1 valandos 20 minučių. Olegas šypsosi: tokio gero kelio dar nėra matęs.

Kordonas, paaiškina Olegas, yra eigulio namas. Dabartinis statytas prieš 40 metų. Lietuvių tremtinių būstų neliko. 40 kilometrų spinduliu iškirsta taiga ataugusi. Sunkų tremtinių darbą primena apkerpėję, patręšę stori kelmai.

Olegas per petį persimeta šautuvą. Jis – medžiotojas. Įspėja, kad dairytumėmės po kojomis, nes yra gyvačių. „Penkias atsivežėme“, – tikina.

Žydinčią pievą iš visų pusių juosia miškas ir kalnai. Ant akmens baltus sparnus šildo drugeliai. Kvepianti tyla ir tik ledinio upelio čiurlenimo, vabzdžių dūzgimo išjudinta ramybė.

Kauburėliai taigoje

Dvi metalo lentelės Kordono kapinėse informuoja apie ankstesnes ekspedicijas: „Baikalas'89 lietuvių mirties zona 1941–1953. Kačugas, Irkutskas, Olchono s.“, „Čia ilsisi lietuviai tremtiniai. Ekspedicijos į trėmimo ir žūties vietas. 2006“.

Dar anksčiau, 1985 metais, tremtinių kapines tvarkė Kordone dirbę miškotvarkininkai iš Lietuvos.

Dabar keturiolika kauburėlių ir penkis kryžius bei jų liekanas juosia vargana tvorelė.

Ant trijų kryžių įskaitomi užrašai: „Balčiūnas Petras 1884–1948 IX 28, Lietuvos tremtinys“, „Keršulis Adomas g. 1877 m. Lietuvoje mirė 1954. II 4.“, „Katelienė Marija 1888–1952“.

Ant vieno kryžiaus galima išskaityti nuotrupą: „...išvežta 1990 06 20(?).

Kiek paėjus už kapinių, tankmėje, guli dar vieno kryžiaus liekanos.

Dar giliau miške išversta šiukšlių krūva.

Šūvis į kankorėžį

Kol tvarkėme kapus, Olegas su eiguliu ant laužo išvirė sriubos. Aprūkusiame katiliuke burbuliuoja buljonas, pagardintas daržovėmis, grybais. Burnoje tirpsta.

Grįžtant Olegas išpildo visuotinį norą – pamatyti kedro kankorėžių. Išsirinkęs galingą aukštą kedrą vyras taikliu šūviu „nuskina“ medžio viršūnėje kabėjusį kankorėžį.

Šis bumbteli kulkos pažeistu galu. Olegas vėl nusitaiko, šį kartą – į šakelę, ant kurios supasi kankorėžis. Taiklus šūvis, ir šakelė, tarsi parašiutas, nuleidžia kankorėžį ant žolės.

Olegas tiesia paragauti priskintų lapų. „Tai – čeremša – laukinis česnakas, – paaiškina. – Daug lietuvių išgelbėjo nuo mirties.“

Kelias grįžtant, atrodo, mažiau krato. Gal todėl, kad veda į ponios Genutės namus, kur ant stalo garuoja žuvies pyragas.

(Bus daugiau)

Autorės nuotr.

KRYŽIUS: Bolšaja Rečka kapinių kryžiaus kryžmę juosia medinės saulutės spinduliai.

LIUDIJIMAS: Lentelė, liudijanti apie grįžimą namo.

TALKA: Kertamas nudžiuvęs medis Bolšaja Rečka kapinėse.

ŽENKLAS: Edmundo Ganusausko rankose – Bolšaja Rečka kapinėse rastas butelis su žinia.

ŠUO: Visų numylėtinis Pušokas, ponios Genovaitės augintinis, išgarsėjo pasikėsinimu į lietuviškus lašinius.

RŪPESTIS: Ponia Genutė saugo daržą nuo staigaus temperatūrų svyravimo.

SUNKVEŽIMIS: Olego „uazikas“ prieš kelionę į taigą – Kordoną.

GIMINĖ: Ponios Genovaitės mama ir Olego močiutė buvo seserys. Tolumoje kairėje – Angaros užlietas senasis Bolšaja Rečka kaimas, į kurį buvo ištremta Trumpų šeima: mama su trimis vaikais.

PEIZAŽAS: Bolšaja Rečka gyvenvietės stogai, Angara ir sopkos.

KLIŪTIS: Atvykome į Kordoną.

ENERGIJA: Prie eigulio namelio Kordone pastatytos saulės baterijos.

TRANSPORTAS: Vikšrinis transportas prie eigulio namų.

LENTELĖ: „Baikalas'89 lietuvių mirties zona 1941–1953. Kačugas, Irkutskas, Olchono s.“ – įrašas lentelėje Kordono kapinėse.

SUSIKAUPIMAS: Malda Kordono kapinėse.

KELMAS: Lietuvių tremtinių nupjauto medžio kelmas.

VIETA: Čia, Kordone, buvo lietuvių tremtinių, kirtusių mišką, gyvenvietė. Pastatai neišlikę.

SKONIS: Ant laužo Olego virta sriuba – tikras gardėsis.

TAIKLUMAS: Olegas taikosi į kedro kankorėžį.

KANKORĖŽIS: „Pašautas“ kedro kankorėžis. Riešutai dar neprinokę.

AUGALAS: Olegas rodo laukinį česnaką, kuris padėjo išgyventi lietuvių tremtiniams.

PYRAGAS: Ponios Genutės keptas žuvies pyragas.