Naujausios
Traukė šiltieji kraštai
Prieš ketverius metus kelmiškė filologė Urtė su drauge farmacininke patraukė į Kanarų salas. „Labiausiai norėjau skristi į Tenerifę. Tačiau agentūra, per kurią ieškojome darbo Kanaruose, pasiūlė tik Lanzarotę“, – savo išvykimo istoriją pasakoja Urtė.
Dvi jaunos moterys dirbo padavėjomis viešbučio restorane. Darbas – sunkus. Grįžusi vos pastovi ant kojų. Tačiau atgaivindavo vandenynas, šiluma, geros gyvenimo sąlygos, darbdavio suteiktuose apartamentuose.
„Kanaruose prasigyventi būtų sudėtinga. Gali tik normaliai gyventi. Esi garantuotas dėl stabilių pajamų, nes viešbučiuose niekuomet netrūksta turistų. Geros socialinės garantijos. Metus be pertraukos išdirbęs pusmetį gali gauti 80 procentų algos dydžio bedarbio pašalpą. Patiko ir ispanų mentalitetas. Nors kartais jie vienaip sako, kitaip padaro, bet yra labai draugiški, visuomet linksmi, nepikti. Džiaugiuosi, kad ten pabuvau“, – prisiminimais dalijasi Urtė.
Darbas viešbutyje turėjo būti tik laikina stotelė jaunos moters gyvenime svetur. Vėliau, kai labiau pažins vietinius žmones, jų poreikius ir pačią salą, kelmiškė ketino imtis gėlių verslo ar bent floristės darbo.
Tačiau floristikos mados ten nuo Lietuvos atsilikusios per dešimtmetį. Niekas ten nesureikšmina nei puošybos elementų, nei puokščių taip kaip gimtajame krašte. Dažniausiai išsiverčia su dirbtinėmis gėlėmis, balionais.
Urtė stebėdavosi, kad Ispanijoje, kur toks geras klimatas, tiek mažai gėlių. Žiūrėdavo į vandenyno pakrante vaikščiojančias poreles ir nesuprasdavo, kodėl įsimylėjėliai nedovanoja gėlių. Tik vėliau išsiaiškino, jog gėlės čia prabangos dalykas. Jų dovanoja retai. Ir niekas neneša glėbiais kaip pas mus. Dovanoja kuklią puokštę ar vieną gėlytę.
Vis dėlto ne tai jauną moterį pastūmėjo grįžti į Lietuvą. Svetimoje šalyje nepritapo sūnus. Jis turėjo mokytis nuotoliniu būdu vienoje Šiaulių miesto gimnazijoje. Bet sekėsi sunkiai. Vaiką traukė namo.
Suderino filologiją ir floristiką
Urtė studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Tačiau iš filologijos jokios naudos savo gyvenimui taip ir neišspaudė. Tik tiek, kad susipažino su literatūrai gabiomis draugėmis, kurios dabar rašo knygas, o Urtė talkina jas pristatant.
Įpratusi sukiotis po savo mamos Vilijos Kivylienės gėlių parduotuvę Urtė taip ir nepajėgė jos išsižadėti. Filologijos studijos ir meilė literatūrai merginai tarsi suteikė sparnus tobulinant ir labiau suromantinant gėlių verslą.
Laikinas atsitraukimas ir pagyvenimas svetur įkvėpė drąsos.
„Pasaulis siaurėja. Nereikia užsidaryti savo burbule. Esu kosmopolitiškas žmogus. Į Kelmę grįžau ne todėl, kad būčiau labai didelė patriotė. Tiesiog nesiveržiu į didelius miestus. Nuo jų pavargstu. Užaugau kaime, prie Kražantės. Čia man ir geriausia. Kur einu – visur pažįstami. Aš mėgstu plaukti pasroviui ir plaukdama pasiimti iš gyvenimo viską, kas įmanoma“ – atvirauja Urtė.
Iš Ispanijos ji grįžo į savo mamos gėlių parduotuvę. Tačiau norėjo dirbti kitaip, bendrame versle turėti savo salelę, tarsi Lanzarotę Lietuvoje.
Kelmėje labai daug gėlių parduotuvių. Konkurencija – didelė. Reikėjo ko nors naujo. Tiesiog kitoniškumo.
Urtė viena pirmųjų šalyje sugalvojo gėlių puokštes komponuoti dėžutėse pamerkiant jas į kempinę, vadinamą oaze. Labai patogu ir sveikinančiam, ir sveikinamajam. Nereikia vazos gėlėms pamerkti. Į parduotuvėlę užsukę žmonės nustebdavo: „O, puokštės kaip Natalijos Bunkės!“. Urtė nepykdavo, nors ji tokias puokštes pradėjo kurti anksčiau už versliąją dainininkę.
Netrukus floristė suprato, jog ant dėžučių tiesiog prašosi koks nors logotipas ar užrašas. Tuomet galvon šovė frazė „Gėlė ir vėjas“ iš H. Radausko eilėraščio. Frazė tapo ne tik logotipu, bet ir jos veiklos talismanu. Netrukus tokiu logotipu buvo papuoštas Urtės automobilis.
Paskui puokščių kūrėja sugalvojo prie dėžutės prisegti ir eilėraščio posmelį. Pritaikytą progai arba atitinkantį metų laiką.
„Drąsiai siūlau žmonėms tai, kas patinka man pačiai. Viską darau iš nuojautos. Ir pasiteisina. Prie puokštės radę dar ir eilėraščio posmelį žmonės būna maloniai nustebinti. O jeigu posmelio nėra, patys paprašo prisegti eilėraštuką. Kai pradėjau eilėraščius sagstyt, nesitikėjau, kad žmonės patys prašys“, – džiaugiasi floristė.
Žinoma, ir dėžutė, ir tinkamų eilėraščių paieškos pareikalauja laiko, papildomų išlaidų. Pavyzdžiui, užsisakius šimtą dėžučių, iš karto turi investuoti 500 eurų. Tačiau ko nepadarysi vardan savo kliento.
Nori būti nepakeičiamas – privalai keistis
Urtės mamos Vilijos Kivylienės gėlių parduotuvė veikia jau 15 metų. Įgyta daug pastovių klientų, kurie gėles ir puokštes ar krepšelius laidotuvėms perka tik čia.
„Viena mama ateidavo į parduotuvę su darželinuku sūnum. Leisdavo jam išsirinkti gėlių, kokios patinka. Anądien ateina toks jaunas barzdotas vyrukas. Sako: „Aš dar lankydamas darželį pas jus pirkdavau gėles. Ir dabar atėjau“, – pasakoja Vilija Kivylienė.
Prieš Motinos dieną verslininkė atsisakė nuomojamų patalpų. Per karantiną neapsimokėjo mokėti už nuomą. Gėles atsivežė į savo namus, o iš jų dukra išvežiodavo klientams. Tuomet ypač pajuto išvežiojamosios prekybos privalumus. Buvo karantinas. Vaikai negalėjo aplankyti savo motinų, tad siuntė puokštes iš užsienio ir Lietuvos miestų.
Progų pasveikinti artimąjį pasitaiko kone kasdien. Urtė bendradarbiauja su tarptautine įmone, priimančia užsakymus. Ir jeigu užsakymas Kelmės rajone ar kur nors šalia, ji turi sukurti ir įteikti puokštę, o liūdnomis progomis ir laidotuvių vainiką.
„Nori būti nepakeičiamas, privalai nuolat keistis, – įsitikinusi Urtė. – Kelmėje daug gėlėmis prekiaujančių verslininkų. Visi gėles per tarpininkus perka iš Olandijos. Taigi, gėlės – tos pačios. Sėkmė priklauso tik nuo to, ką tu pats padarai kitaip. Ypač dabar, kai siaučia koronavirusas. Gėlės Olandijoje pabrango. Suprastėjo jų kokybė. Pirkimas Lietuvoje mažėja. Privalome imtis visko, kas tik įmanoma.“
Mamos ir dukros duetas gėlių pirkėjams taip pat labai palankus. Vilija Kivylienė labiau mėgsta tradicijas: „Dabar madinga vynioti puokštes į išpūstus popierius. Atsieit taip puokštę papuošiame. Bet kam ją puošti. Juk gėlė jau pati savaime graži. Mano supratimu, atvira neįvyniota puokštė – pati gražiausia ir gyvybingiausia.“
Urtei atvirkščiai – patinka į puošnius popierius įvyniotos puokštės. Jas patogiau parsinešti namo, jeigu pavyzdžiui, pasveikina darbovietėje. „Kartais žmonės ieško tik vienokių ar kitokių gėlių. Bet gėlės juk ne Šaukėnų duona. Jos žydi tam tikru laiku. Ir lentynose negali užsibūti, nes tuoj nuvys. Juk ne be reikalo dirbame nuo aštuonių ryto iki devynių vakaro. Tam, kad išpirktų tos dienos gėles“, – verslo subtilybes aiškina Urtė.
Ji sako, jog puokščių mados nuolat keičiasi. Anksčiau lelijos buvo laikomos tik laidotuvių gėlėmis. Dabar jas mielai perka ir sveikinti. Pati Urtė į puokštes kartais įkomponuoja baltų chrizantemų. Jai labai graži gėlė ir gvazdikas, kuris buvo kaip ir išėjęs iš mados.
Įspūdingai atrodo ir dažytos neįprastų spalvų rožės, chrizantemos.
„Pusė klientų ieško mamos, pusė manęs, – šypsosi Urtė. – Priklauso nuo to, ar jie nori tradicinės, ar madingos puokštės.“
Jau kuris laikas mamos ir dukros verslas persikėlė į naujas patalpas pačiame miesto centre. Pasikeitė ir parduotuvės pavadinimas. Dabar – ne tradiciškai „Puokštė“, o Urtės sugalvota „Gėlė ir vėjas“.
