Naujausios
Atgal į Slovėniją
Iš Italijos į Slovėniją parveda užburiantys kalnų keliai. Kilometrų nėra daug, bet susiaurėjimuose, staigiose įkalnėse ar nusileidimuose nepaskubėsi. O ir skubėti nėra kur.
Pakeliui sutinkame garsiąją Sočos upę – vandens turistų favoritę. Kanojos, baidarės, kajakai, plaustai, raftingas – viskas turistų malonumui ir adrenalinui. Upės vanduo – stebinantys žalsvai-melsvi atspalviai – džiaugsmas akims. Ne tik reklaminėse nuotraukose, bet ir realybėje. Kaip susilaikysi bent neįbridęs!
„Srečno“ (sėkmės) – kelyje palinki užrašai. Nenuobodu: kilometrus tirpdo miesteliai, senieji akmeniniai arkiniai tiltai, upių slėniai, miškai ir kalnų viršūnės.
Pakeliui pasitaiko Klavže miestelis, išaugęs tiesiant Triesto–Vienos geležinkelį. Įdomus jis inžineriniais statiniais: akmeninėmis vandens užtvankomis, 1906 metais pradėjusiu veikti pirmuoju regione medienos fabriku, kuriam energiją gamino vanduo, 1930 metų hidroelektrine. Į Bačos upę, išsigraužusią gilų, išraiškingą tarpeklį, besitaškydamas slysta užtvankos vanduo, o prie pakrantės šliejasi vandens pritvinkęs storas metalo vamzdis, kažkur prakiuręs ir kaip banginis švirkščiantis fontaną.
Dar vienam malonumui sustabdo pakelės kalnų kavinė su upėtakių ūkiu. Šviežias upėtakis – dažnas patiekalas Slovėnijos kavinių meniu. Lėkštėje tradiciškai atkeliauja visa kepta žuvis (žinoma, išskrosta), citrinos riekelės ir bulvės, paskanintos žalumynais.
Vaizdas į kalnus
Srednja vas v Bohinju – kaimas netoli Bohinio ežero, čia laukia trys nakvynės ir gaivus kalnų oras. Namo šeimininkas Bostjan ant stalo kloja žemėlapį: vietinių patarimai kelionėse visuomet praverčia. Iš anksto buvome numatę pažintį su vietove pradėti nuo Alpių kaimelio Zajamniki, pagal skaitytus aprašymus – tykaus, nesugadinto naujovių ir turistų armijos.
Bostjan nudžiunga, kad žinome vietos įžymybes. Tik situacija jau pakitusi – Zajamniki taip išpopuliarėjo, kad šiemet pirmą kartą nuo birželio uždarytas kelias automobiliams. Bet yra ir gera naujiena: nuvažiavus keliolika kilometrų iki biatlono centro, kuriame medalius skinti ruošiasi būsimos ir esamos Slovėnijos biatlono žvaigždės, galima kaimą pasiekti pėsčiomis.
Žemėlapyje Bostjan baksteli dar į keletą populiariausių taškų tiems, kurie Slovėnijoje lankosi pirmą kartą: Savicos krioklys, Mostnicos tarpeklis, Vogel funikulierius... O už kelių kilometrų nuo namų – jau ir Bohinio ežeras, mašinos nė nereikia, galima sėsti ant dviračių – jie priklauso apsistojantiems Bostjan namuose. Kaip ir maudynės baseine, iš kurio šeimininkas rytais, preciziškai ir tiksliai tarsi laikrodis, tinkleliu išgaudo per naktį sukritusius vabzdžius.
„Kairėje už kelių žingsnių – geras restoranas, dešinėje – labai geras restoranas, o link bažnyčios – visų geriausias“, – tokią sekmadienio vakaro rekomendaciją iškloja Bostjan.
Nors upėtakis ir karštis apie alkį nė neleidžia pagalvoti, smalsu, kaip atrodo vietos kulinarinis TOP 3. „Labai geras restoranas“ pasitinka slovėniškomis „kantri“ dainomis, o gerai nusiteikęs padavėjas beria pasiūlymus kaip iš gausybės rago. Pritrūkęs žodžio, tiesiog pirštais parodo ragelius – ant grotelių čirška kažkas iš raguočių.
Šįkart pakaks gėrimų – ateisime rytoj. Padavėjas skėsteli rankomis: nė rytoj, nė porytoj nedirbs. Po savaitgalio nedirbs ir „geras restoranas“, tad likusioms dienoms lieka „visų geriausias“, pavadintas „Pas kroatą“, šalia užtvankos ir su vaizdu į Šv. Martyno bažnyčią. Čia paragaujame ir garsiųjų Bohinio regiono sūrių rinkinio – nuo pažįstamų skonių iki nosį riečiančio tvaiko.
Srednja vas v Bohinju kaimas – jaukus, tykus, kylantis į kalną, su smagiomis gatvelėmis, senaisiais vandens rezervuarais – visuomet išgelbės nuo troškulio. Žvelgiant iš aukštai, nuo bažnyčios šventoriaus, namų stogai atrodo tarsi susirėmę galvomis.
Kaime sugyvena ūkininkai ir turistai. Žiemą – slidininkai, vasarą – poilsiautojai. Mūsų sėkmei, vaizdas iš balkono teko pavydėtinas – į kalnus, sodrios žalumos priekalnes, su vakaro ramybe ir švelniu ryto pasveikinimu. Kitoje pusėje įsikūrę čekai matė gatvę ir kaimynų namus su traktoriumi „John Deere“.
„Gyvenimas – tai, kas nutinka tarp kavos ir vyno“, – perskaitau kambaryje įrėmintus žodžius. Ypač per atostogas.
Kalnų kaimelyje
Zajamniki – Triglavo nacionalinio gamtos parko saugomas kaimelis. Palikus mašiną, kaip buvo patarta, belieka nukeliauti apie 6 kilometrus, sutinkant varpeliais skambinančias karves, nuriedant į pakalnę, o paskui jau kopiant tik į kalną. Kol galiausiai išganingai pasirodo medinis užrašas „Zajamniki“.
Senieji kaimo namai tarsi pabirę palei taką – kartu pakyla ir nusileidžia. Atrodo, čia niekas negyvena – tik karštą dieną galvas kraipo tingios karvės. Išgarsėjęs kaimas tapo savaitgalio ar atostogų poilsiui skirtais namais. Pirmadienį čia – šventa ramybė, kurią keliolikai minučių sudrumsčia kvatokliai, nuo kalvos skraidinantys droną.
Žemuogių pievelės, čiobrelių kvapas, horizonte vienos kitą lenkiančios kalnų viršūnės, eglynų juostos ir medinės trobelės – prizas už neskubų, maždaug trijų valandų žygį.
Rodyklė prie tako nukreipia į piemens namus: lentoje išraižyta, kad galima įsigyti pieno, rūgpienio, sviesto, sūrio, „šnopc“ – naminukės.
Tik čia, vienintelėje vietoje kaime, stovi automobilis, šiuo atveju – gyvybės ženklas. Ant dar vienos rodyklės, jau šalia namo, džiūsta vyriškos kojinės. Pabeldus atsiliepia užsimiegojęs balsas. Išlenda suvelta galva.
Rimtesnio amžiaus užsimiegojęs vyras, prieš suvyniodamas sūrį į laikraštį, atpjauna paragauti. Ant sienos pakabinta profesionali nuotrauka – piemens portretas. Vyras atsainiai mosteli ranka – nesureikšminąs. Po kelių akimirkų, išgirdęs slovėnišką padėką „hvala“, atšyla ir jau pats klausia: „Čekai?“ Ne, lietuviai. „A, lietuviai!“ – išraiška pademonstruoja, kad puikiai žino.
Krioklys ir tarpeklis
Savicos krioklys – dar vienas spalvingas vandens žaismas kalnuose. Iki dviem srovėmis krentančio krioklio tenka vėl kopti – 456 laiptelius.
Kartu kopia ne tik turistai, bet ir vietiniai. Slovėnai mėgsta keliauti po savo šalį, net kūdikiai nepaliekami namuose, o didesni jau drąsiai leidžiasi į žygius kartu su tėvais. Gal kokių penkerių–šešerių žygeivis susikaupęs kopia greta su šiaurietiškomis lazdomis – mažytėmis, pritaikytomis vaikams.
Kopimas į kalnus, pėsčiųjų trasos – populiari slovėnų savaitgalių ir atostogų pramoga. Perskaičiau, kad kone slovėno garbės reikalas bent kartą gyvenime įkopti į aukščiausią Triglavo (2 864 m virš jūros lygio) viršūnę. Kai treniruojamasi nuo vaikystės, ko gero, tai nebėra tokia sunki užduotis.
Žygis palei Mostnicos tarpeklį – išsigelbėjimas karštą dieną, nes dalis kelio lepina pavėsiais. Miške išsibarstę smulkius žiedus praskleidę ciklamenai. Kiek anksčiau maršrutas lepino gausia žiedų įvairove – botaninį taką liudija lentelės su pavadinimais.
Eiti palei Mostnicos tarpeklį – patogu, galima rinktis trumpesnę ar ilgesnę trasą ir abiem atvejais grįžti ne tuo pačiu taku – į kitą pusę perves tiltelis. Tarpeklio įžymybės – Velnio tiltas, „dramblys“, vandens ir vėjų sukurta skulptūra, kiek primenantį gyvūną su straubliu, Mostnicos krioklys.
Keliose trasos vietose pasitinka įspėjimai – neseniai praūžusi audra paliko akivaizdžių pėdsakų, vėtra medžius ne tik guldė ant takų, bet ir mėtė į tarpeklį. Dabar – nė vėjelio.
Galbūt aktuali informacija – abu gamtos objektai, ir krioklys, ir tarpeklis, mokami.
Vaizdingas atvirukas
4,2 kilometro ilgio Bohinio ežeras, vadinamas didžiuoju Bledo broliu, didžiausias Slovėnijoje.
Pasinaudoję Bostjan patarimu, prie ežero miname dviračiais – dviračių takas prasuka beveik pro namus. Pro ūkininkų kukurūzų laukus, pakelių kolpytėles, pro kaimus, palei Ribnicos upę – tikrai nenuobodu. Tik neramu, kad smagios nuokalnės grįžtant taps sunkiomis įkalnėmis.
Skaidrus Bohinio ežeras įsitaisęs prie kalnų – dar vienas vaizdingas Slovėnijos atvirukas. Poilsis akims ir kūnui.
Atsisveikinimas su apylinkėmis – nuo Vogel kalnų kurorto. Nuolat kursuojantis funikulierius, keliantis iki 1 537 metrų, be vargo susiurbia keliaujančių srautus. Žiemą čia – populiarus slidinėjimo kurortas, vasarą slides pakeičia pėsčiųjų žygiai.
Dar aukščiau, į Orlove Glave, kelia keltuvas. Atsiveria platūs horizontai, o troškimus į dangų siunčia norų varpo skambėjimas – kiekvienas, pasiekęs viršūnę, nepraleidžia šios tradicijos.
Savas Liublianos oras
Liubliana po gaivaus kalnų oro pirmomis akimirkomis atrodo tarsi skrudinama keptuvė su įvairiausiais kvapais – ne tik maloniais.
Pasiseka su nakvyne – senamiestis netoliese, bet miesto triukšmo ir dusulio nėra. Iš Slovėnijos netikėtai „persikeliame“ į Tailandą, mūsų apartamentai pavadinti „Phuket“. Ant lovos dailiai sulankstytus rankšluosčius puošia dirbtiniai lotosai, gėlės žiedus atkartoja ant paserviruotų stalo indų išlankstytos servetėlės.
Liubliana tituluojama viena žaliausių sostinių Europoje. Išties, seni, kažkam galbūt netobuli medžiai čia niekam netrukdo – suteikia miestui savitumo ir išskirtinumo.
Virš viduramžių senamiesčio stūksanti XI amžiaus tvirtovė pamoja Slovėnijos ir Liublianos vėliavomis. Palei Liublianicos upę glaudžiasi begalė kavinių ir restoranų – visiems skoniams ir piniginėms. Upėje ne tik kursuoja laivai, baidarės, irklentės, bet ir vyksta tinklinio ant vandens čempionatas.
Slovėnai neabejingi ir krepšiniui – suvenyrų parduotuvėse greta magnetukų, puodukų ir visko, kas skirta šalies svečiams, parduodama atributika su L. Dončičiaus pavarde.
Liubliana – nedidelė sostinė su (šių metų duomenimis) 300 354 gyventojais. Įdomiausios vietos lengvai įveikiamos pėsčiomis, upės krantus vienas po kito jungia tiltai. Garsiausi – Trigubas (Tromostovje), sukurtas garsiojo slovėnų architekto Jožė Plečniko, jo palikimas įtrauktas į UNESCO, ir Drakonų – su keturiomis drakonų skulptūromis. Vieną atgijusį drakoną (tiesa, su reklama ant pilvo) teko sutikti keliaujantį senamiesčio gatvėmis.
Liublianos katedra, centrinis turgus... bet per karštį didžiausią įspūdį palieka „vietinis Liublianos oras“ – apskritimas centrinėje Prešernov aikštėje, priešais rožinę Pranciškonų Apreiškimo bažnyčią, kuriame lyja lietus! Iš kur tas stebuklas? Kaip ir visų fokusų, atsakymas paprastas – vandenį čiurškia aukštai pakabintas purkštuvas – tik galvą reikia gerokai užversti.
Visuomet smalsu pamatyti alternatyvius miestų rajonus, tokį turi ir Liubliana. Metelkova spalvinga, originali, kiek išprotėjusi – su spalvingais grafičiais, keistomis skulptūromis, instaliacijomis ir savais gyventojais. Užrašas įspėja nefotografuoti žmonių.
Temstančioje Liublianos kavinėje putojančio vyno taurę kelia gal šimtametė elegantiška dama.
Už atostogas!
