Naujausios
Pasimetė nuo draugų
Buvo 2020-ųjų rugsėjis. Lietuvoje dar dvelkė užsilikusios vasaros likučiais, o Norvegijos kalnuose nuo pirmojo rudens mėnesio 13 dienos prasideda žiemos sezonas, kyla pirmosios pūgos. Tačiau ne visada orų prognozė pasivirtina, kalnuotose vietovėse dėl reljefo ypatumų, įtakojančių orų sroves, ji gali labai staigiai pasikeisti. Tą dieną į aukščiausią 2469 metrų virš jūros lygio Norvegijos bei Skandinavijos viršukalnę Galhiopigeną išsiruošė du šimtai žygeivių, tarp kurių buvo ir joniškietis R. Grinius, ėjęs su dar dviem draugais.
Bekopiant aukštyn užslinko rūkas, pakilo vėjas, prasidėjo sniego audra. Remigijus nejučia atsiskyrė nuo grupės. Alpinizmo patirties neturintis vyras greitai pasimetė, neberado pažymėtų akmenų, padedančių susiorientuoti, ir apsisukęs aplink nuėjo į priešingą pusę nei reikėjo, nors jam tuo metu atrodė, kad juda teisinga kryptimi.
„Turėjau eiti pavėjui, o yriausi prieš jį, tikėdamasis pasiekti žaliąją zoną, kuri prasideda žemiau, vieno kilometro aukštyje. Maždaug iki tos ribos auga krūmai, medžiai, žolė, o toliau jau prasideda sniego ir ledo dykuma“, – atšiaurų vaizdą žodžiais kuria Remigijus Grinius.
Ilgiausia gyvenime naktis
Vyras, pastebėjęs tarsi pažįstamą vietą, kabindamasis rankomis už akmenų, kerplėšų, dar pakilo aukštyn, tačiau nuo pasiektos viršūnės matėsi tik neaprėpiami ledynai. Liko vienintelis šansas – grįžti atgal, tą jis ir skubinosi padaryti, kol neužklupo naktis. Visas žygis turėjo tęstis apie keturias valandas pirmyn ir tiek pat atgal, grupė planavo užkopti ir nusileisti iki penktos valandos vakaro. Remigijus, pagavęs telefono ryšį, – jį rasti kalnuose nėra lengva, – išsiuntė žinutę draugams: „Nepergyvenkit, grįšiu, esu ant ledo“. Pranešimas juos pasiekė apie aštuntą vakaro ir visi suprato, kad Remigijus pasiklydo.
„Žinojau, kad draugai manęs nepaliks, tačiau neįsivaizdavau, kiek ilgai gali tekti laukti pagalbos, juolab kad užklupo naktis ir pūga nerimo. O mes išeidami apsirengėme lengvai, megztinius, kitus storus drabužius palikome viešbutyje. Su savimi maisto turėjau tik šiek tiek kavos ir riešutų. Turbūt galima laikyti stebuklu, kad graibydamas akmenis užčiuopiau brezento gabalą po sniegu. Ėmiau traukti, kapstyti ir pamažu išlindo ne tik visas brezentas, bet ir susukta palapinė, miegmaišis, malkų glėbelis. Dar radau kažkokį didelį kaulą, greičiausiai elnio kojos. Norvegijoje yra žinomas žmogus, kuris atsisakė pareigų, turtų ir jau trisdešimt metų gyvena kalnuose. Jis turi bene penkias tokias stovyklavietes su reikalinga įranga, kur nakvoja, ir man pavyko užtikti vieną jų. Tai tas pats, kaip rasti adatą šieno vežime! – įsitikinęs joniškietis. – Susisukau į visus drabužius, miegmaišį, palapinę, kurią su brezentu priglaudžiau prie didžiausio šalia buvusio akmens, kad užstotų nuo vėjo. Tuo pačiu metu lijo ir ledėjo, vanduo, virsdamas ledo adatėlėmis, badė kiaurai per brezentą, net turėjau užsidėti akinius nuo saulės, kad apsaugočiau nuo jų akis. Tą naktį, kuri buvo ilgiausia mano gyvenime, prieš akis prabėgo viskas: šeima, dukrų atvaizdai tarsi nuotraukose, darbai, vaikystės akimirkos... Tokioje būsenoje jautiesi lyg kitoje planetoje, imi suvokti, kokia esi mažytė dulkelė visatoje.“
Žinutė žmonai ir gelbėtojams
Tuo metu vyrui pavyko sulaukti ryto nesušalusiam ir – o laimė! – išsaugoti ne visiškai išsikrovusį telefoną. Atsikėlęs ir išėjęs apsidairyti ant ledyno jis gavo gelbėtojų žinutę, o tada išsiuntė GPS signalą, pagal kurį būtų galima nustatyti jo vietos koordinates. Paskutinę sekundę prieš telefonui išsikraunant Remigijus dar nusiuntė pranešimą žmonai, kad yra gyvas.
GPS signalą gelbėtojų centras gavo apie 7 ryto, o po valandos sraigtasparnis jau pasiekė numanomą pasiklydusio žmogaus vietą.
„Iš pradžių jis skrido gana aukštai, apsisuko ir pajudėjo atgal. Aš ėmiau bėgti iš paskos, kiek pajėgdamas. Tada gelbėtojai davė signalą, kad mane mato. Sraigtasparnis apsisuko ir grįžo, jau skrisdamas gerokai žemiau, pagal ledyno kontūrus. Jiems buvo sudėtinga operacija nusileisti, nes teko kovoti su aršiu vėju, kuris grasino sraigtasparnį sudaužyti į ledu padengtas kalnų uolas. Man liepė priartėti. Iš laimės įgavau tiek jėgų, kad rėkiau ir stumiant vėtrai iš nugaros lėkiau kelių metrų ilgio žingsniais, kaip rodoma, kad sklendžia astronautai nesvarumo būsenoje mėnulyje. Priartėjęs turėjau jau šliaužti keturiomis, kad tas pats vėjas nenublokštų į šalį. Gelbėtojams pavyko mane prisikabinti ir įtraukti vidun, – nepaprastas akimirkas tarsi šiandien pasakodamas išgyvena Remigijus. – Užplūdo emocijos, riedėjo džiaugsmo ašaros. Gelbėtojai iškart pasiūlė karštos kavos ir norvegiško šokolado, kad suteiktų energijos.“
Šią įspūdingą R. Griniaus išgyvenimo istoriją aprašė visi didieji Norvegijos laikraščiai.
Ledinės maudynės
Gali būti, kad su gruodžio 28-ąją 41-erių metų gimtadienį pasitikusiu joniškiečiu nebekalbėtume, jei ne atsitiktinai rasta palapinė, miegmaišis, neišsikrovęs telefonas ir – jeigu jis nebūtų užsigrūdinęs.
Remigijus jau ne vienerius metus maudosi eketėje. Viskas prasidėjo 2009 metais, kai jis Kaliningrade per rusų stačiatikių Kalėdas pateko į ledines maudynes. Pagautas entuziazmo ir pats tąsyk pirmą kartą paniro kelioms sekundėms, nenorėdamas nuo kitų atsilikti.
„Pirmas kartas – įspūdingiausias. Dvi savaites vaikščiojau lyg ant sparnų ir visiems sakiau: „Super, rekomenduoju!“ Po to vėl lediniame vandenyje maudžiausi lygiai po metų. Gero jausmo, kai pakyla energijos lygis, iškart be puodelio kavos jautiesi pabudęs, norėjosi daugiau, tad ėmiau tai daryti dažniau – 1–2 kartus per mėnesį, tada 1–2 kartus per savaitę. Paskui užsibrėžiau pasiekti šimtą sykių. O dabar jau esu peržengęs tūkstančio kartų slenkstį. Maudausi kasdien, o jei kada nėra galimybės, bent apsitrinu sniegu arba palendu porai minučių po visiškai šalto vandens dušu. Eketėje ilgiausiai esu išbuvęs 15 minučių, siekiamybė būtų 25–30 minučių. 40 minučių jau nebandyčiau, per daug pavojinga sveikatai ir gyvybei“, – sako R. Grinius.
Stiprina sveikatą
Žiemos maudymasis, pasak jo, prasideda, kai vandens temperatūra nukrenta iki 7 laipsnių. Tai maždaug spalį–lapkritį. Per kelias minutes išeikvojama apie 400–600 kalorijų, kaip per gerą valandos trukmės treniruotę.
„Tik neapsirikite – nuo to raumenys neauga. Tačiau stiprinama sveikata, organizmas lengviau pakelia šaltį. Ilgiau praktikuojant maudymąsi lediniame vandenyje aktyvinama gerėja kraujotaka, stiprėja plaukai, oda tampa švelni, nebepleiskanoja, ji tarsi pasidengia papildomu apsauginiu sluoksniu, todėl išlipus iš eketės vanduo greitai nubėga ir reikia mažiau šluostytis rankšluosčiu. Mažiau gresia peršalimai, o jeigu taip ir atsitinka, persergama lengviau ir greičiau. Pats persirgau koronavirusu, buvo tik trumpam dingęs kvapas ir gal tris dienas pylė šaltas prakaitas, nors aukštos temperatūros nebuvo, – pasakoja pašnekovas. – Be abejo, mauduoliai lengviau toleruoja žemą oro temperatūrą. Man jau per šilta, jei kambaryje yra daugiau nei 19 laipsnių. Seniau žmonės gyveno daug sudėtingiau, jiems reikėdavo pasikūrenti ugnį, atsinešti vandens iš šulinio. Ir bet kuri močiutė tuo šaltu šulinio vandeniu prausdavosi. O dabar žmonės išlepinti komforto, todėl organizmo atsparumas prastesnis.“
Ekstremaliomis maudynėmis dar nesimėgauja, bet baseiną labai mėgsta ir nuolat lanko dvi ketverių ir šešerių metų joniškiečio dukros.
Sužavėjo Norvegijos gamta
Maudynės lediniame vandenyje sparčiai populiarėja ir Lietuvoje, o ypač daug šio išbandymo mėgėjų pastaruoju metu yra Lenkijoje. Tačiau Remigijus pastebi, kad kai kurie lietuviai elgiasi nepateisinamai. Alkoholis su šia veikla niekaip nesuderinamas. Reikia atsakingai elgtis prieš tokias maudynes ir būti lediniame vandenyje labai ribotą laiką. Kitaip galima pakenkti širdžiai.
Remigijus pasakoja, kad į Norvegiją prieš dešimtmetį jį irgi paviliojo su ekstremaliomis maudynėmis užšalusiuose vandenyse susiję youtube matyti vaizdai, kuriuos dėdavo garsus norvegų nuotykių ieškotojas Toras Eckhoffas, dar žinomas kaip Apetoras.
„Važiavau į Norvegiją tik keturioms dienoms. Sužavėjo vandenys, kalnai, nepaprasta gamta. Viešėdamas netikėtai gavau pasiūlymą statyti rąstinius namus. Tada jau išvykau trims mėnesiams, o praėjo dešimt metų ir net nepastebėjau. Žmona, dukros puikiai kalba norvegiškai, aš – nelabai, nors skaitau, suprantu gerai. Kai parvažiuojame atostogų, dukroms patinka Lietuvoje, bet Norvegijoje draugai, mokykla prasidės. Ar grįšime gyventi į Lietuvą? Tas klausimas iki galo neatsakytas“, – atvirauja kalnų ir fiordų karalijoje Norvegijoje su šeima įsikūręs kraštietis.
