Naujausios
Namai Norvegijoje
Jau dešimtmetis Justės ir Modesto Tamašauskų šeima gyvena Norvegijoje. Čia auga ir ugdymo įstaigas lanko sūnus ir dukra. Čia susikūrė namus. Subūrė pažįstamų ratą.
Visa tai kainavo daug pastangų. Ypač Justei. Sunku buvo rasti darbą pagal specialybę. O nekvalifikuoto darbo gauti trukdė magistro diplomas. Trukdė ir lietuviška pavardė, nes norvegai labai rezervuotai ir atsargiai žiūri į svetimšalius naujakurius.
Tik po ilgų ne vienerius metus trukusių paieškų ir baimės, kad gali iš viso nepasisekti, pavyko įsidarbinti muitinės tarpininke Bergeno laivų aprūpinimo agentūroje.
„Kol kas neplanuojame grįžti į Lietuvą. Norime, kad vaikai mokslus baigtų čia. Galbūt norės užaugę studijuoti. Tada spręsime. Dabar grįžti būtų sunku ir vaikams, ir mums patiems. Tektų pratintis iš naujo gyventi, mokytis ir dirbti Lietuvoje. Būtų didelis stresas visai šeimai. O jo šiuo metu norisi kuo mažiau. Ir, žinoma, Norvegiją palikti būtų labai gaila. Čia susikūrėme namus, jaukumą, įleidome šaknis. Vaikai netektų didelės savo identiteto dalies“, – mintimis dalijasi Justė, prisipažindama, jog pasiilgsta gimtinės ir džiaugdamasi, kad tarp Norvegijos ir Lietuvos nėra didelis atstumas.
Lietuvybės salelė
– Mokote vaikus lituanistinėje mokykloje. Kaip atrodo ir kada vyksta pamokėlės? Kas paskatino imtis šios veiklos? Kaip sekasi?
– Vos tik atvykę gyventi į Norvegiją prisijungėme prie Bergeno vaikų ir jaunimo organizacijos (BVJO). Norėjome vaikams suteikti galimybę dalyvauti lietuvių bendruomenės veiklose. Vėliau tapau šios organizacijos savanore ir mokytoja.
Pradėjus dirbti mutinės tarpininke, laiko tam liko vis mažiau, todėl kuriam laikui buvome atitolę nuo lietuvių bendruomenės, bet šiemet nusprendėme grįžti. Prisijungėme prie Bergeno lituanistinės mokyklos. Mokykla įsikūrė pernai iš dviejų susijungusių organizacijų – BVJO ir lituanistinės mokyklos ”Abėcėlė” – Bergene.
Dukra lankys lietuvių kalbos pamokas. Sūnus bus mano asistentas. Mat, aš tapau jogos, Mindfulness ir Minecraft Education mokytoja.
Nors skamba ne itin lietuviškai, šių pamokų tikslas mokyti vaikus lietuvių kalbos, istorijos ir tradicijų, pasitelkiant judesį, kūrybiškumą, šiuolaikines technologijas.
Pamokėles vedu sekmadieniais nuo vienuoliktos iki penkioliktos valandos. Jų turiu keturias. Pirmoji jogos pamoka – su dvimečiais, trimečiais ir jų tėveliais, antroji – su keturmečiais ir šešiamečiais, trečioji – Minecraft pamoka su devynių – dvylikos metų vaikais, o paskutinė – joga vyresniems vaikams.
Mūsų ir kitų Norvegijoje gyvenančių lietuvių vaikai pasinerdami į šias veiklas atranda savo lietuviškas šaknis.
Man – tai savotiška kūryba, saviraiška.
– Ar Bergene didelė lietuvių bendruomenė? Ar vaikai noriai mokosi lietuviškai?
– Bergene gyvena daug lietuvių, bet ne visi jie jungiasi į bendruomenes. Šiuo metu lituanistinę mokyklą lanko apie šimtas vaikų. Organizuojant šventes, reikia beveik penkių šimtų vietų salės, kad sutilptų visos šeimos. Vaikams patinka pabūti su lietuviais draugais ir bendraminčiais. Gal ne visi noriai per pamokas pildo pratybas, bet mokydamiesi daugelis įžvelgia prasmę ir tikslą.
Vyresniems vaikams noras mokytis blėsta, nes didesnis krūvis norvegiškose mokyklose: daugiau pamokų, užklasinių užsiėmimų, varžybų. Tėvams ir lituanistinės mokyklos mokytojams nelengva atrasti įtikinamų argumentų ir motyvų, kad po sunkios darbo savaitės vaikai dar ir sekmadienį mokytųsi lituanistinėje mokykloje.
– Ar kalba lietuviškai Jūsų sūnus ir dukra? Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?
– Abu vaikai kalba lietuviškai. Daro šiek tiek klaidų, įvelia norvegiškų žodžių į lietuviškus sakinius. Bet puikiai susikalba su seneliais ir kitais artimaisias. Į Lietuvą dažniausiai grįžtame vasarą arba prieš Kalėdas. Grįžus norisi tiek daug nuveikti, pamatyti, susitikti su draugais ir giminėmis. Atostogos prabėga lyg akimirka.
Šaknys įleistos svetur
– Kaip sekasi Jums ir Jūsų šeimai Norvegijoje? Minėjote, kad jau turite savus namus. Sakote, kad grįžus į Lietuvą, vaikai prarastų dalį savo identiteto. Vadinasi, jie jau tapatinasi su norvegais?
– Norvegija jau tapo mūsų namais. Dešimtmetis prabėgo labai greitai. Vaikai turi daug draugų ir nemažai užsiėmimų po pamokų. Abu lanko futbolo, sūnus – dar ir vyro Modesto vedamas krepšinio treniruotes. Dukra dainuoja ir lanko plaukimo treniruotes. Sūnus groja grupėje bosine gitara.
Įsigijome savo būstą, už tvoros – vaikų mokykla, pro vieną langą matosi fjordas, pro kitą – miestelio centras, pro trečią – kalnai.
Tebedirbu toje pačioje įmonėje. Tačiau šiuo metu esu laikinai nedarbinga. Perdegiau. Kurį laiką gydžiausi depresiją. Didelis tempas darbe ir perfekcionizmas padarė savo. Neatlaikiau.
Po truputį planuoju grįžti į darbus, bet norisi keisti pareigybę, labiau save saugoti ir mylėti, daugiau savęs atiduoti šeimai.
Tai tema, apie kurią norėčiau kalbėti daugiau, žinau, kad emigrantai susiduria su psichologinėmis problemomis, bet bijo apie tai kalbėti. Bijo pripažinti netgi sau. Kenčia, nesikreipia į gydytojus arba gydosi nuotoliu Lietuvoje. Nenori, kad Norvegijos institucijos sužinotų apie problemas ir atkreiptų dėmesį. Vis dar bijomasi netekti vaikų.
Iš patirties sakau, niekas dėl tokių bėdų vaikų neatima. Elgiasi supratingai. Suteikia reikiamą pagalbą, paramą. Jei kam nors reikėtų patarimo, mielai galite kreiptis ir į mane, pasidalinsiu tuo, ką žinau ir patyriau pati.
– Anksčiau esate minėjusi, jog kuo ilgiau gyveni svetimoje šalyje, tuo labiau slopsta Tėvynės ilgesys, nes tuštumą užpildo naujos pažintys ir nauji draugai? Ar šiuo metu pakartotumėte šiuos žodžius?
– Pakartočiau. Lietuvos labai pasiilgstu. Visada gera grįžti. Bet ilgiau pabuvus, traukia atgal į Norvegiją. Jaučiuosi turtinga turėdama dvejus namus, į kuriuos galiu grįžti.
– Tuo metu, kai pagal „Erasmus“ programą pusmetį studijavote Bergeno universitete, sakėte, jog Norvegija priminė pasaką. Ar nepasikeitė požiūris geriau pažinus šalį ir jos žmones? Ar turite norvegų draugų? Ar nepatiriate diskriminacijos?
– Gamtos grožis tikrai pasakiškas. Požiūris į šią šalį nedaug tepasikeitė. Vis dar žaviuosi šios šalies kultūra ir Norvegijos istorija.
Žmonių yra įvairių, kaip ir visur. Su vienais norisi bendrauti, su kitais – nelabai. Kuo ilgiau gyveni, tuo geriau matai pliusus ir minusus, pastebi niuansus visuomenėje, politikoje. Norvegijoje gera gyventi, bet ir čia nutinka visko, neteisybės, nelaimių. Kaip ir visose pasakose. Tik ne visos turi laimingas pabaigas.
Turime pažįstamų norvegų ratą, bet taip, kaip Lietuvoje, vieni pas kitus į svečius nevaikštome. Kartais po darbo susitinkame su kolegomis. Laisvalaikį daugiau leidžiame su lietuviais draugais. Naujoms pažintims ir draugystėms nelieka laiko.
Diskriminacijos yra ir čia, bet ji ne tokia ryški ir matoma. Su lietuviška pavarde sunku patekti į darbo pokalbius, tą pastebėjau tik atvykusi. Norvegijoje ne tiek daug gyventojų, todėl kartais veikia pažinčių ir pažįstamų principas. Tad suprantamas noras samdyti savus piliečius, kuriuos pažįsti, žinai, ko iš jų gali tikėtis ir laukti.
