Nori, kad Lietuva neišsivaikščiotų

No­ri, kad Lie­tu­va neiš­si­vaikš­čio­tų

„Kel­mės sta­ty­bos“ bend­ro­vės di­rek­to­rius Al­bi­nas Pa­lai­kis, ke­lis de­šimt­me­čius va­do­va­vęs ra­jo­no sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jai, pra­si­dė­jus pri­va­ti­za­ci­jai, pa­si­trau­kė. „Kam aš rei­ka­lin­gas, jei­gu ne­ga­liu ap­gin­ti sa­vo žmo­nių?“

Ta­čiau įsu­kęs sėk­min­gą vers­lą už­dir­bo pi­ni­gų, nu­pir­ko be­veik vi­sas bend­ro­vės ak­ci­jas, už­den­gė apie pust­re­čio hek­ta­ro bend­ro­vės pa­sta­tų sto­gų ir po tais sto­gais lei­džia dar­buo­tis vers­li­nin­kams.

Jis ži­no­mas ir kaip ge­ra­da­rys, pa­do­va­no­jęs na­mus 19 šei­mų, glo­bo­jan­tis var­go pri­spaus­tus žmo­nes, pa­rė­męs ne vie­ną „Šiau­lių kraš­to“ he­ro­jų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Pra­dė­jo nuo pu­sant­ro dar­bi­nin­ko

„Aš nie­ko ypa­tin­go ne­nu­vei­kiau, vis­ką da­rė dir­ban­tys žmo­nės“, – pa­pra­šy­tas duo­ti in­ter­viu kuk­li­no­si Al­bi­nas Pa­lai­kis.

Jam praė­ju­sio am­žiaus sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je Kel­mės ra­jo­ne te­ko su­kur­ti Tarp­ko­lū­ki­nę sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­ją.

„Pra­dė­jau nuo pu­sant­ro dar­bi­nin­ko. Du pa­gy­ve­nę žmo­nės. Vie­nas dir­bo vi­su, ki­tas – pu­se eta­to. Juos va­din­da­vau dė­dėm, nes pa­ts tuo­met bu­vau jau­nas. Iš „Vie­ny­bės“ ko­lū­kio ga­vom se­ną ark­lį ir ve­ži­mą“, – pri­si­me­na pra­džią A. Pa­lai­kis, vė­liau išau­gi­nęs sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­ją iki 700 dar­buo­to­jų.

Žmo­nės bu­vo ir or­ga­ni­za­ci­jos, ir jo kaip tos or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vo, ir vi­sos Lie­tu­vos auk­so fon­das. Ir šian­dien jo bend­ro­vė­je be­si­dar­buo­jan­tys žmo­nės – nuo se­nų lai­kų.

Ge­ru žo­džiu mi­ni bu­hal­te­rių ko­lek­ty­vą, dar­bų vyk­dy­to­jus Ed­var­dą Bag­do­na­vi­čių ir Al­gi­man­tą Pu­rį, dar­bo už­mo­kes­čio sky­riaus vir­ši­nin­kę Re­gi­ną Pe­ni­kie­nę, Tech­ni­nio sky­riaus vir­ši­nin­ką Juo­zą Kriš­čiū­ną, bri­ga­di­nin­kus Jo­ną Bir­gio­lą ir Sta­sį Juo­dei­kį.

„Dau­gu­ma tų žmo­nių bu­vo už ma­ne dvi­de­šim­čia me­tų jau­nes­ni. Ma­ne va­di­no se­niu. Bet tai bu­vo ma­no auk­so fon­das, – su šyp­se­na pri­si­me­na. – Per šven­tes at­si­neš­da­vau di­de­lį po­rtfe­lį su do­va­nė­lė­mis sa­vo žmo­nėms.“

Tarp­ko­lū­ki­nė­je sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­jo­je, vė­liau ta­pu­sio­je ra­jo­no sta­ty­bos or­ga­ni­za­ci­ja, dir­bo 112 vai­ruo­to­jų, 6 kra­ni­nin­kai, bend­ro­vė tu­rė­jo sa­vo san­dė­lius, ke­le­tą kal­vių, ad­mi­nist­ra­ci­nį ir dau­gy­bę ga­my­bi­nių pa­sta­tų.

Kel­mė­je or­ga­ni­za­ci­jos dar­bi­nin­kai pa­sta­tė vi­są Ra­sei­nių gat­vės dau­gia­bu­čių na­mų kvar­ta­lą, da­lį A. Mac­ke­vi­čiaus gat­vės mik­ro­ra­jo­no na­mų. Že­mai­tės gat­vė­je pa­sta­tė dau­gia­bu­tį ir bend­ra­bu­tį, „Au­ku­ro“ mo­kyk­lą. Kai­muo­se sta­tė kul­tū­ros na­mus, gy­ve­na­muo­sius na­mus, pir­tis, fer­mas, me­cha­ni­nes dirb­tu­ves.

Tuo­me­ti­nės RSO va­do­vas yra pel­nęs „Gar­bės ženk­lo“ or­di­ną bei me­da­lį „Už šau­nų dar­bą“. Jam su­teik­tas Nu­si­pel­niu­sio sta­ty­bi­nin­ko gar­bės var­das.

Per­vers­mas pa­stū­mė į vers­lą

Pra­si­dė­jus pri­va­ti­za­vi­mo va­jui, Al­bi­nas Pa­lai­kis pa­si­trau­kė iš di­rek­to­riaus pa­rei­gų. „Jei­gu aš ne­su­ge­bu žmo­nių ap­gint, kam aš rei­ka­lin­gas?“

Pi­ni­gų su­pirk­ti par­ce­liuo­ja­mos bend­ro­vės ak­ci­jų ne­tu­rė­jo. To­dėl pra­dė­jo sa­vo vers­lą. Iš Ka­li­ning­ra­do pirk­da­vo ąžuo­lo me­die­ną ir par­duo­da­vo olan­dams. Pirk­da­vo ne­bran­giai kaip tre­čia­rū­šę, nes rąs­tai bū­da­vo su ša­ko­mis. Nu­ge­nė­da­vo, su­pjaus­ty­da­vo 110 – 160 cen­ti­met­rų ga­ba­lais ir par­duo­da­vo olan­dams kaip pir­mos rū­šies me­die­ną.

Per ke­le­tą me­tų su­kau­pė pi­ni­gų, tuo­met su­grį­žo ir nu­pir­ko 53 pro­cen­tus „Kel­mės sta­ty­bos“ ak­ci­jų. Vė­liau sa­vo ak­ci­jas par­da­vė 43 pro­cen­tus tu­rė­jęs vers­li­nin­kas.

Bend­ro­vės dar­bi­nin­kai pra­dė­jo re­mon­tuo­ti ga­my­bi­nius pa­sta­tus. Nau­jai už­den­gė apie pust­re­čio hek­ta­ro sto­gų, pa­tal­pas įren­gė taip, kad tik­tų vers­lui. Tuo­met iš­nuo­mo­da­vo ar­ba par­duo­da­vo vers­lą ku­rian­čioms bend­ro­vėms.

Da­bar „Kel­mės sta­ty­bos“ ga­my­bi­nė­je ba­zė­je dar­buo­ja­si 14 di­des­nių ir ma­žes­nių įmo­nių.

„To­kia ma­no sva­jo­nė, kad Lie­tu­va neiš­si­vaikš­čio­tų, kad žmo­nės kur­tų vers­lą sa­vo gim­ti­nė­je, kad tu­rė­tų dar­bo. Aš pa­ts jau se­nas. Kiek ga­liu no­riu pa­dė­ti jau­nes­niems.“

A. Pa­lai­kis no­rė­jo pa­dė­ti ir sa­vo dar­bi­nin­kams, ypač vy­res­nio am­žiaus. Kad jie tu­rė­da­mi dar­bo su­lauk­tų pen­si­jos.

Šiuo me­tu „Kel­mės sta­ty­bo­je“ dir­ba 5 žmo­nės. Vi­si li­kę iš se­nų lai­kų. Ge­ri spe­cia­lis­tai. Trys iš jų pa­dir­bė­ję už­sie­ny­je. Ta­čiau su­grį­žo, nes ži­no­jo, jog „dar­bo pas Pa­lai­kį vi­suo­met gaus“.

Pa­gal se­ną tra­di­ci­ją di­rek­to­rius sa­vo dar­bi­nin­kams pa­ruo­šia ka­lė­di­nes do­va­nė­les – nu­per­ka po ka­la­ku­tą. Kas tre­ji me­tai su­kvie­čia vi­sus anks­tes­nė­je RSO dir­bu­sius spe­cia­lis­tus, pa­ro­do, kas nu­veik­ta įmo­nė­je, pa­si­vai­ši­na, pa­bend­rau­ja.

Nors pa­ts tu­ri svei­ka­tos pro­ble­mų, A. Pa­lai­kis dar glo­bo­ja ir pa­re­mia bu­vu­sius sa­vo dar­buo­to­jus, kai jie su­ser­ga.

Pa­ži­nęs al­kį

At­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, A. Pa­lai­kis iš­gar­sė­jo ir sa­vo fi­lant­ro­pi­ne veik­la. Prieš ke­lio­li­ka me­tų „Šiau­lių kraš­to“ dien­raš­tis A. Pa­lai­kį iš­rin­ko „Me­tų pi­lie­čiu“. Jis pel­nė LNK te­le­vi­zi­jos „Ge­ru­mo spar­ną“, ke­lis kar­tus – ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų pa­dė­kas už fi­lant­ro­pi­nę veik­lą.

Sa­vo lė­šo­mis jis pa­sta­tė na­mus su ūki­niais pa­sta­tais 19 Kel­mės ir ki­tų ra­jo­nų pa­degė­liams ar var­go pri­spaus­tiems žmo­nėms. Kad vai­kus au­gi­nan­čios šei­mos ne­ba­dau­tų, yra nu­pir­kęs ir pa­do­va­no­jęs joms 12 kar­vių. Ne vie­ną žmo­gų yra pa­rė­męs pi­ni­gais.

– Tur­būt ne­bu­vo nė vie­nos „Šiau­lių kraš­te“ pa­pa­sa­ko­tos žmo­gaus skur­do ir var­go is­to­ri­jos, į ku­rią Jūs neat­si­liep­tu­mė­te. Pa­rė­mė­te dau­gy­bę „Šiau­lių kraš­to“ he­ro­jų. Re­tas bend­ro­vės di­rek­to­rius taip jaut­riai rea­guo­ja į sve­ti­mas ne­lai­mes ir už­sii­ma lab­da­rin­ga veik­la.

– Gal ki­ti di­rek­to­riai nė­ra pa­ži­nę al­kio... Aš pui­kiai ži­nau to­kią bū­se­ną. Kar­tais tek­da­vo alk­ti po dvi die­nas. Ats­to­vė­jęs ei­lė­je prie pa­gal kor­te­les duo­da­mos duo­nos, pa­rei­da­mas na­mo neiš­kęs­da­vau ko­kio ga­ba­liu­ko ne­su­val­gęs.

Tė­vai gy­ve­no Ąžuo­lų Bū­do­je. Ta­čiau slaps­ty­da­mie­si nuo trem­ties su­si­so­di­nę vai­kus į ve­ži­mą, iš­va­žia­vo į Ši­lu­tės ra­jo­ną. Ma­ma bu­vo neį­ga­li, ken­tė­jo dėl pa­ra­ly­žiaus. Tė­vas įsi­dar­bi­no Trak­sė­džių dur­py­ne. Ta­čiau po ke­le­rių me­tų sun­kiai su­si­rgo ir mi­rė.

Bu­vo sun­kūs po­ka­rio lai­kai. Try­li­ka­me­tis ta­pau šei­mos gal­va. Bai­gęs pen­kias kla­ses pra­dė­jau dirb­ti dur­py­ne. Die­no­mis ka­siau grio­vius, o va­ka­rais mo­kiau­si vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Rei­kė­jo pa­dė­ti ma­mai ir jau­nes­nei se­se­riai. Tik, kai se­suo iš­te­kė­jo, ir ėmė­si glo­bo­ti ma­mą, aš ga­lė­jau iš­vyk­ti stu­di­juo­ti. Die­ną lan­kiau pa­skai­tas tuo­me­ti­nė­je Že­mės ūkio aka­de­mi­jo­je, nak­ti­mis dir­bau tak­sis­tu. Gal to­dėl šian­dien pui­kiai su­pran­tu ki­tų ne­lai­mes ir ne­mo­ku neat­jaus­ti.

Do­va­nos – 19 na­mų

– Ne vie­na is­to­ri­ja apie Jū­sų lab­da­rin­gus dar­bus su­gu­lė ir į mū­sų laik­raš­čio pus­la­pius. Pa­me­nu, kaip šal­tą snie­guo­tą žie­mą į Ku­ke­čių se­niū­ni­ją at­ve­žė­te va­go­nė­lį nuo gais­ro nu­ken­tė­ju­sioms mo­ti­nai ir duk­rai. O vė­liau ša­lia gais­ra­vie­tės at­si­ra­do nau­jas na­mas ir ūki­nis pa­sta­tas.

– Ta­da pa­gal­bos pa­pra­šė se­niū­nė Mei­lu­tė Ma­sals­kie­nė. Nu­ve­žiau na­me­lį, įkur­di­nau mo­te­riš­kes. Bet svar­biau­sia, kad ir ki­ti pa­de­da, kai tu da­rai ge­rus dar­bus. Va­go­nė­lis be elekt­ros. Nu­va­žia­vau pas tuo­me­ti­nį elekt­ros tink­lų vir­ši­nin­ką Jo­ną En­ze­lį. Ki­tą die­ną pa­de­gė­lės jau tu­rė­jo elekt­rą.

O sta­tant joms na­mą la­bai ge­ra­no­riš­kai į for­ma­lu­mus pa­žiū­rė­jo tuo­me­ti­nė sa­vi­val­dy­bės vy­riau­sio­ji ar­chi­tek­tė Va­le­ri­ja Oli­šaus­kie­nė. Pas­ta­tėm na­me­lį, tvar­tą su dar­ži­ne, da­vėm šu­li­nio žie­dus. Se­niū­nė pa­si­rū­pi­no, kad bū­tų iš­kas­tas šu­li­nys. Mo­te­rys van­de­nį ne­šda­vo iš ki­ta­pus plen­to esan­čio šal­ti­nio.

Ki­tą­syk pa­skam­bi­no Šau­kė­nų se­niū­nas. Su­de­gė alyt­na­mis. Šei­ma au­gi­na de­šimt vai­kų. Su­sik­raus­tė į me­cha­ni­nes dirb­tu­ves. Su­ka­lė­me na­mu­ką.

Tre­čią na­me­lį pa­sta­tė­me An­ta­nui iš Plus­kių kai­mo. Žmo­gus grį­žęs iš Čer­no­by­lio. Pra­ra­dęs svei­ka­tą. Pra­šo – gal ga­li pa­re­mon­tuo­ti. Nu­va­žia­vau, ap­žiū­rė­jau jo na­me­lį – ran­ka per sie­ną kiau­rai len­da. Nug­rio­vėm, pa­ly­gi­nom aikš­te­lę, vy­ro man­tą per­kė­lėm į lai­ki­ną va­go­nė­lį. Pa­gy­ve­no, kol pa­sta­tėm nau­ją na­mą.

– Jūs pa­sta­tė­te ir ma­žiau­siam Lie­tu­vos žmo­gui Alfon­sui Mic­kui pri­tai­ky­tą gy­ven­ti na­me­lį. Tuo­met vi­sa ži­niask­lai­da bu­vo eu­fo­ri­jo­je nuo to­kios ge­ros ži­nios. Fil­ma­vo net šve­dų te­le­vi­zi­ja.

– Už tą na­me­lį aš ga­vau gra­žią pa­dė­ką. Vie­nas šve­das at­siun­tė man di­džiu­lę dė­žę pil­ną įran­kių. Pa­ra­šė, jog jis ser­ga, grei­tai mirs, o man įran­kiai pra­vers ge­riems dar­bams. Tuos įran­kius iki šiol bend­ro­vė­je nau­do­ja­me. Ka­dan­gi iš­gar­sė­jau Šve­di­jo­je, ši­tos ša­lies ge­ra­da­riai su­mo­kė­jo už na­me­lį, ku­rį pa­sta­čiau vie­nai Sau­gų gy­ven­to­jai.

– Var­guo­liams pa­dė­da­vo­te ir nu­pirk­da­mas kar­vių, kad vai­kai tu­rė­tų pie­no...

– Esu nu­pir­kęs 12 kar­vių ir pa­do­va­no­jęs. Iki šiol šel­piu ne­ma­žai žmo­nių. Pa­de­du at­si­sto­ti ant ko­jų, kad ne­bėg­tų į už­sie­nį lai­mės ieš­ko­ti, kad gy­ven­tų Lie­tu­vo­je.

Da­bar glo­bo­ju la­bai gra­žią šei­my­ną Gai­liuo­se. Ir­gi pa­gal­bos pa­pra­šė se­niū­nas. Mo­te­ris su pen­kiais vai­kai pa­bė­go nuo smur­tau­jan­čio vy­ro. Ap­si­gy­ve­no viš­ti­dė­je. Nu­va­žia­vau pa­žiū­rė­ti – bai­su pa­si­da­rė. Val­gį ver­da ant pa­čios su­meist­rau­tos kros­nies. Ply­tos su­dė­tos vie­na ant ki­tos. Bet ka­da ga­li už­si­deg­ti. Be to, ateis žie­ma, o viš­ti­dės sie­nos – tik per vie­ną len­tu­tę.

Se­niū­nas su­ra­do par­duo­da­mą tri­jų kam­ba­rių bu­tą. Nu­pir­kau. Įkur­di­no­me mo­ti­ną su vai­kais. Bu­tas jų nuo­sa­vy­bė, tik įra­šė­me są­ly­gą, jog ne­ga­li nei par­duo­ti, nei įkeis­ti, kol ma­žiau­sias vai­kas ne­su­lauks aš­tuo­nio­li­kos me­tų.

Mo­ti­nai pa­rū­pi­nom dar­bo pas ūki­nin­ką. Vai­kai ir­gi tu­ri sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus – kas pri­žiū­ri šilt­na­mį, kas dar­žą, kas viš­tas, kas par­še­lius.

Taip per ke­le­tą me­tų šei­ma at­si­sto­jo ant ko­jų. Da­bar vy­riau­sio­ji mer­gai­tė jau mo­ko­si kir­pė­jos pro­fe­si­jos. Ge­rai mo­ko­si, gau­na pa­di­din­tą sti­pen­di­ją. Bet ta pa­di­din­ta sti­pen­di­ja – 12 eu­rų. O už nuo­mo­ja­mą kam­ba­riu­ką ten­ka mo­kė­ti po tris­de­šimt. Ati­da­riau mer­gai­tei są­skai­tą, per­ve­džiau moks­lams pa­baig­ti rei­ka­lin­gą su­mą.

Ati­da­riau są­skai­tą ir jau­nes­nei jos sese­riai. Pa­ta­riau jai įgy­ti me­di­ci­nos se­se­lės pro­fe­si­ją. Sma­gu, kai ap­lan­kau tą gau­sią šei­my­ną va­sa­rą. Vis­kas nu­ra­vė­ta, su­tvar­ky­ta. Vai­kai ma­ne va­di­na se­ne­liu. Prieš Ka­lė­das vi­suo­met nu­ve­žu do­va­nų.

– Lab­da­rai iš­lei­džia­te la­bai daug as­me­ni­nių lė­šų. Ar Jū­sų poel­gius su­pran­ta ar­ti­mie­ji?

– Sup­ran­ta ir pri­ta­ria. Žmo­na Vla­dis­la­va dir­bo mo­ky­to­ja, la­bai hu­ma­niš­ka mo­te­ris. Mes į tur­tus ne­si­mu­ša­me. Gau­nu ne­ma­žą pen­si­ją. Tu­ri­me tiek, kiek mums rei­kia. Išau­gi­no­me duk­rą. Ji taip pat ap­si­rū­pi­nu­si. Ne­su­kū­rė sa­vo šei­mos. Ne­tu­rė­tų kam tur­tų pa­lik­ti.

– Ar daž­nai ap­lan­ko­te žmo­nes, ku­riems pa­sta­tė­te ir pa­do­va­no­jo­te na­mus, nu­pir­ko­te kar­ves, ar ki­taip kaip nors pa­rė­mė­te?

– Ne­daž­nai. Daž­niau­sia pa­do­va­no­ju na­mus ir nė kar­to neuž­su­ku. Ne­bent vėl tą šei­mą iš­tin­ka ko­kia bė­da. O šiaip ne­mėgs­tu, kad man kas nors dė­ko­tų. Ne­rei­kia, kad žmo­gus že­min­tų­si. Juk jis ir taip pri­spaus­tas bė­dų.

Au­to­rės nuo­tr.

„Esu ba­sas, pli­kas ir pa­lai­kis“, – taip vers­li­nin­kas ir ge­ra­da­rys Al­bi­nas Pa­lai­kis kar­tais pa­ts pa­si­šai­po iš sa­vo pa­var­dės.

Prieš ke­lio­li­ka me­tų Al­bi­nas Pa­lai­kis at­ve­žė va­go­nė­lį vi­dur­žie­mį na­mų ne­te­ku­siai Ni­jo­lei Se­maš­kai­tei ir jos ma­mai. O vė­liau pa­sta­tė ir pa­do­va­no­jo na­mą bei ūki­nį pa­sta­tą.