Nijolės Mirončikaitės gyvenimo mozaika

Nijolės Mirončikaitės gyvenimo mozaika

Šiaulių dramos teatro aktorė, režisierė ir pedagogė Nijolė Mirončikaitė-Timinskienė gyvena tarpušvenčiu: rugsėjo 22-ąją aktorei sukako 70 metų, rytoj sukaktis bus paminėta Šiaulių dramos teatro scenoje. „Jaučiuosi dviprasmiškai. Džiaugsmas bei nuoskauda gyvenime, kaip ir scenoje, — greta“, — sako nusipelniusi aktorė.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Vaikystės teatrai

Repeticijos teatre, paskaitos Šiaulių universiteto Menų fakulteto Estrados meno specialybės studentams, filmavimasis televizijoje: aktorės dienotvarkėje darbas veja darbą.

Su aktore kalbėjomės atokvėpio minutėmis.

— Aktorystė Jums — Dievo dovana ar sunkus darbas?

— Moteriai teatre sunku dirbti. Spektakliuose daugiausia vaidmenų skirta vyrams.

Kitas dalykas — suderinti šeimą ir karjerą. Labai sunku buvo: spektakliai — šeštadienį, sekmadienį, vaikai maži, darželiai nedirba... Kur dėti mažuosius? Auklės negalėjai pasamdyti — žmogaus išnaudojimas. Dabar sunku suvokti anuos laikus...

— Kaip Jūsų vaikystės namuose atsirado teatras?

— Pirmieji mano vaikystės metai prabėgo Pašušvyje. Pati nežinau, kokią mokymo įstaigą ten, būdama penkerių, lankiau. Klasėje buvau stebėtoja. Iš Pašušvio atsimenu mamos pasiūtą maišelį... Buvo sunkūs pokario metai, 1946 metais netekau tėvo.

Gyvenome Čekiškėje, vėliau persikėlėme į Ariogalą, kur baigiau mokyklą.

Ariogaloje gyvenome mediniame namelyje. Vienas kambarys padalintas į virtuvę ir gyvenamąjį kambarį. Ten ir žaisdavome teatrus. Užtraukdavome nuo virtuvės pusės uždangą. Iš popieriaus siūdavome drabužius.

Mokykloje vaidinančių mergaičių — pilna, berniukų — mažai. Vaidinau vieninteliame spektaklyje — „Sniego karalienėje“, buvau Plėšikių vadė.

Anglų kalbos mokytojas, klasės auklėtojas Vaclovas Vaicekauskas mane paskyrė režisiere. Gal paguosdamas, kad vaidmenų nebuvo? Jis mane ir ragino stoti mokytis aktorystės Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.

— Mama už galvos nesusiėmė, kad dukra bus aktorė?

— Mama, nors ir sakė: „Bandyk“, galvojo, kad parvažiuosiu namo. Taip ir nutiko, nes tų metų rugsėjį nesurinko kurso. Pasakė, kad atvažiuotume vėliau, bus papildomas konkursas.

Kai grįžau ir pasakojau, kad įstojau, visi galvojo, kad meluoju. Mama jau ir darbą buvo suradusi. Spalį sužinojau, kad pagaliau kursui surinko vyrų. Mūsų kursas buvo labai mažas: penki vyrai ir penkios moterys.

Po studijų vienerius metus likau Vilniuje: mane ir Antaną Šurną paskyrė Juozo Rudzinsko asistentais Mokomajame teatre prie Lietuvos valstybinės konservatorijos. Gal įžvelgė pedagogę manyje? Man patinka pedagoginis darbas. Tai, ką galėjau duoti tada ir dabar, — skirtingi dalykai.

Gražus buvęs laikas

— Dirbdama pedagoginį darbą, sulaukėte kvietimo atvykti į Šiaulių dramos teatrą?

— „Nijole, atvažiuok, ką ten pedagoginį darbą dirbsi, čia kaip įdomu!“, — ragino mane. Ir atvažiavau. Ne taip paprastai į teatrą patekau: dalyvavau konkurse.

— Šiaulius pažinojote?

— Visiškai ne. Apsigyvenau mediniame viešbutyje, dabar jis nugriautas. Nieko Šiauliuose nežinojau.

Po dvejų metų J. Rudzinskas kvietė grįžti, bet Šiauliuose jau meilės reikalai laikė. Gyvenimas čia kūrėsi, šaknis įleidau. Šiauliuose gyvenu jau 47-erius metus...

— Koks buvo Šiaulių dramos teatras, kai jame pradėjote dirbti, ir kaip jis keitėsi?

— Tuo metu režisieriumi buvo Mamertas Karklelis, mokęsis Maskvoje, atvežęs naujovių, kilstelėjęs teatrą į kitą lygmenį. Mane įvedė į jo režisuotą spektaklį „Žentas“. Recenzijos buvo palankios.

Paskui viskas susiniveliavo iki Aurelijos Ragauskaitės laikų, kai teatras išgyveno aukso amžių, jo galėjo pavydėti ir vilniečiai.

Po A. Ragauskaitės buvo Gyčio Padegimo laikotarpis su spektakliais „Žemaitė“ (sukurtas Žemaitės vaidmuo), “Donja Rosita, arba gėlių kalba“ (Auklė), “Pulkininko našlė“ (Našlė). Kitas laikas — Sauliaus Varno. Įdomus periodas.

Kai dabar padejuoju, man sako: „Nijole, nedejuok, buvo geras laikas“. Iš tiesų — dirbau su įdomiais režisieriais. Juk buvo statomi Ugio Brikmanio spektakliai... “Bernardo Albos namuose“ toks gražus mano Martirijos vaidmuo!

Gal tikrai nereikia skųstis?

— Scenoje sutikote ne tik puikių režisierių, bet ir tokių partnerių, kaip šviesios atminties Pranas Piaulokas.

— Tai — Dievo dovana. Pranas — atskira kalba. Gal dar per anksti ir per jautru apie tai kalbėti...

Kad žiūrovas grįžtų į teatrą

— Teatre suvaidinote per šimtą vaidmenų. Pastatėte per dešimt spektaklių. Kas patraukė į režisūrą?

— 1993 metais iš teatro išėjo G. Padegimas. Pavasaris, vasaros atostogos, ruduo ateina, visi režisieriai susiplanavę darbus. Pranas sako: „Nijole, kad nebūtų prastovų, kurk nors vaikišką...“ “Baltoji rožė“ buvo pradžia. Tada Naujiesiems metams — “Aštuonios mylinčios moterys.“

Sulaukė šie spektakliai pasisekimo, žiūrovų dėmesio. Režisūrinių ambicijų neturiu. Bet galėjau padėti aktoriniam trenažui. Stengiuosi rinktis ne pačią prasčiausią dramaturgiją. Kad aktoriai galėtų suspindėti ir mano režisuotuose spektakliuose.

Mano spektakliai reikalingi tam, kad žiūrovas, atėjęs ir pažiūrėjęs, norėtų grįžti į teatrą. Kad spektaklis taptų laipteliu žengti žingsnį sudėtingesnio link. Man atrodo, ir toks teatras reikalingas. Nors, kitų nuomone, neduok Dieve, jei aktorius imasi režisūros!

— Antrus metus dirbate Šiaulių universtiteto Menų fakultete, mokote Estrados meno specialybės studentus. Dar viena jūsų auditorija — moksleiviai. Kaip sekasi bendrauti su jaunimu?

— Esu ketvirto kurso vadovė, kurse šešiolika studentų. Lyg ir radome bendrą kalbą...

Mokyklose, 11— 12 klasėse, vyksta dramos pamokos. Manyčiau, per vėlai. Juk vaikus muzikos, piešimo moko nuo pirmos klasės. Jei vaikas anksti pajuto kūrybinį džiaugsmą, pabuvo kitu personažu, gali ir vėliau kurti.

Jei vienuoliktokui ar dvyliktokui pasakai, kad suvaidintų zuikutį ar šuniuką, nedrįsta, kompleksuoja, jam gėda. Jei moksleiviai turėtų žinių iš anksčiau, galėtume kalbėtis apie teatrinio meno sudėtingumą. Tada jie gal suprastų E. Nekrošiaus, R. Tumino ar mūsų teatro sudėtingesnius spektaklius ir nesakytų: „Nieko nesupratau“.

Negavę elementarių žinių — nebepriima sudėtingų spektaklių.

Išliekanti atmintis

— Televizijoje kuriate dokumentinius filmus. Kuo traukia dokumentika?

— Turiu daug medžiagos. Sukūriau dviejų dalių filmą apie Praną Piauloką „Scenos džentelmenas“. Filmas įvertintas konkurse “Pragiedruliai“, gavau laureatės diplomą. Filmas apie aktorių Alfonsą Dobkevičių irgi sulaukė dokumentalistų dėmesio.

Sukurtas filmas „Septyni teatro dešimtmečiai“, apie pusšimtis teatro aktorių kūrybinių portretų. Filmuose išlieka atmintis.

— Dešimt metų nuo „Plieninių magnolijų“ neturėjote teatre naujo vaidmens. Dabar vėl repetuojate?

— Repetuoju G. Padegimo režisuojamame spektaklyje „Iguanos naktys“. Charakterinis, įdomus vaidmuo.

Teatro aktoriaus tragedija — kai spektaklis „nuimamas“, žiūrovai vaidmenį pamiršta. Spektaklis — akimirka. Lieka tk nuotraukos. Net balso įrašo nėra.

— Televizijos seriale „Naisių vasara“ kuriate žiūrovų pamiltos Anelės vaidmenį.

— Nesitikėjau, kad televizija taip įsuka. Pastaruoju metu scenaristai išplėtė liniją, vaidinti darosi vis įdomiau. Gal nenuvilsime žiūrovų... Filmuota juosta išlieka, anūkai galės žiūrėti.

— Ką rytoj žiūrovai išvys Šiaulių dramos teatro scenoje?

— Mozaiką iš buvusių spektaklių. Bus ištraukų iš praėjusio sezono „Naisių vasaros“. Serialo herojė Anelė — mano paskutinis pastarųjų metų vaidmuo.

Norėčiau, kad būtų nuoširdus, šiltas vakaras.

JUBILIATĖ: Septyniasdešimtąjį jubiliejų mininti Nijolė Mirončikaitė — plataus diapazono aktorė, įtaigiai kurianti sceninius charakterius, ryškius individualybe, temperamentu. Šiaulių dramos teatre aktorė dirba 47-erius metus.

Žydrūno BUDZINAUSKO nuotr.

VAIDMENYS: Senelė. Žanas Anujus "Generolai su sijonais„. Režisierė Nijolė Mirončikaitė, 2004 metai.

Sofija. Aleksandras Fredo „Damos ir husarai“. Režisierė Nataša Ogaj, 1968 metai.

Žemaitė, Juzė Veikšnienė-Petrauskienė. Vidmantė Jasukaitytė „Žemaitė“. Režisierius Gytis Padegimas, 1986 metai.

Violeta Desin. Robert Lamoureux „Sriubinė“. Režisierė Nijolė Mirončikaitė, 2006 metai.

Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.

išnaša: „Kai dabar padejuoju, man sako: “Nijole, nedejuok, buvo geras laikas“

N. Mirončikaitė sukūrė apie 100 vaidmenų. Ryškiausi vaidmenys: Gerda V. Mykolaičio-Putino „Valdove“, Martirija F. G. Lorkos “Bernardos Albos namuose“, Žemaitė V. Jasukaitytės “Žemaitėje“, Ivona Ž. Kokto “Baisiuose tėvuose“, Našlė J. Smūlio “Pulkininko našlėje“, Mažylis A. Lindgren “Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, Motina I. Bergmano “Žemuogių pievelėje“.