Naujausios
Į Fagerstrandą atvedė pažintis su norvegų šeima
Nuo pat atvykimo į Norvegiją Vilma Zonienė gyvena tame pačiame Fagerstrand miestelyje, netoli Oslo. Nesoddeno pusiasalyje įsikūręs miestelis laikomas kurortine vieta. Ir jo pavadinimas reiškia gražų paplūdimį. Čia gyvena daug aktorių, dailininkų, menininkų, turtingų verslininkų.
Būsto nuoma ir nekilnojamasis turtas – labai brangūs. Bet šiandien kukli bibliotekininkė iš Laugalio turi nuosavą, pusketvirto milijono kronų vertės būstą. Žinoma, ir didžiulę, beveik trijų milijonų kronų paskolą bankui.
Kitose Norvegijos vietose tokį pat namą būtų nupirkusi žymiai pigiau. Bet Fagerstrande jau įsitvirtinusi, darbą pagal specialybę turinti sėsli žemaitė nebesiryžo keltis kitur.
Į šią vietovę laugališkę atvedė iš pirmo žvilgsnio visiškai atsitiktinė pažintis. Panevėžio J. Švedo pedagoginę mokyklą baigusi Vilma dirbo Kelmės Žemaitės viešojoje bibliotekoje. Buvo Laugalio kaimo bendruomenės pirmininkė. Todėl kaip kultūros darbuotoja ir bendruomenės pirmininkė dalyvavo Prienų vienkiemyje rengiamoje liaudies amatų stovykloje. Vienas stovyklos dalyvis turėjo svečių iš Norvegijos – žurnalistės ir muzikologo šeimą. Juos atsivežė į stovyklą. Čia Vilma ir susipažino su šiais puikiais, globėjiškais žmonėmis. Tuomet nė nežinodama, jog ši šeima taps jos gelbėjimosi ratu.
Šiandien Norvegijoje įsitvirtinusi moteris mano, jog atsitiktinumų nebūna. Kažkas iš aukščiau braižo mūsų likimo trajektoriją. Taip atsitiko ir jai.
Nuo pažinties su norvegais jau buvo praėję nemažai laiko. Šešeri metai buvo praėję nuo vyro mirties.
Vyriausias sūnus Edgaras jau mokėsi profesijos. Mažieji pametinukai Astijus ir Kristupas buvo devynerių ir dešimties metų. Sūnų poreikiai augo. Pragyventi iš bibliotekininkės atlyginimo darėsi vis sunkiau. Motina nematė kitos išeities tik kaip daugelis jos kaimynų patraukti laimės ieškoti į užsienį.
Susirado įdarbinimo agentūrą, sumokėjo pinigus, tačiau iš agentūros atėjo atsakymas, jog darbdavys jos nepasirinko. Pinigų, žinoma, niekas negrąžino.
Moterį apėmė neviltis. Įdarbinimo agentūromis daugiau nenorėjo pasikliauti. Galiausiai ir mokėti joms nebuvo iš ko. Tuomet nusprendė griebtis šiaudo. Parašė norvegų, su kuriais buvo susipažinusi, šeimai. Gal būtų kokia galimybė jų miestelyje rasti darbo. Tuoj pat gavo atsakymą į elektroninį laišką: „Atvažiuok, pabandysime ką nors surasti.“
Vaikus ir namus prižiūrėjo pažįstami
Kadangi konkretaus darbo pasiūlymo Vilma neturėjo, negalėjo į Norvegiją vykti su vaikais. Atsitiktinai į biblioteką užsukusi moteris pasiūlė su savo šeima laikinai apsigyventi jos namuose ir prižiūrėti vaikus. Taip būsią patogiau ir jos šeimai. Atokiame vienkiemyje gyvenančios moters vaikams bus paprasčiau vykti į mokyklą.
„Išvažiavau suplėšyta širdimi, – 2012 metų rugsėjo septintąją prisimena Vilma. – Mažieji mano sūnūs klausė; „Mama, ar tikrai parvažiuosi?“ Bet norvegų šeimos, pas kurią nuvykau, gerumas ir noras padėti įžiebė vilties. Šeima priėmė mane laikinai pagyventi, padėjo į laikraštį įdėti skelbimą, jog ieškau darbo. Ir vėliau ne kartą įvairiose situacijose mane užtarė, rekomendavo. Esu be galo jiems dėkinga. Jų šeimoje gyvendama jau pradėjau mokytis norvegų kalbos.“
Pirmasis gautas Vilmos kontraktas buvo sodininkės darbas. Sodino žolę, grindė trinkelėmis takus. Nelengvas fizinis darbas, bet tai reiškė, kad jau užsikabinta. Turėdama kontraktą gavo ir leidimą gyventi.
Pagaliau kartu
Tų pačių metų gruodžio 30- ąją emigrantė jau atsivežė į Norvegiją ir devynerių bei dešimties metų sūnus Kristupą ir Astijų. Prieš tai jau buvo sutarusi ir dėl vietos mokykloje. Pusmetį berniukai turėjo pasimokyti užsieniečių vaikams skirtose klasėse, tuomet jau galėjo mokytis bendrojo lavinimo mokykloje.
Atsivežusi vaikus Vilma apsigyveno buvusiame teatro laive. Ten nuomojamos kajutės užsieniečiams. Gyveno šeimų ir vienišų emigrantų iš Vokietijos, Latvijos, Rumunijos. Apsigyvendavo į narų mokyklą atvykę studentai.
Atskira erdvė – kajutė, kurioje užteko vietos permiegoti ir pasidėti mantą. Kitos patalpos: svetainė, virtuvė, skalbykla ir džiovykla – bendros.
Įdomią patirtį gyventi laive, iš darbo ir mokyklos grįžti į laivą, jausti supimą, kai pro šalį praplaukiantys laivai sukelia bangas V. Zonienė ir jos sūnūs prisimins visą gyvenimą. Tačiau tuo metu tai buvo galimybė, nes nuoma kainavo tik 400 eurų.
Pusmetį pagyvenusi laive, kitų metų birželio mėnesį lietuvių šeima galėjo sau leisti persikelti į savo pirmąjį atskirą namuką. Visą tą laiką Vilma stropiai dirbo, kad kuo geriau užsirekomenduotų ir lankė norvegų kalbos kursus. Tačiau kontraktai būdavo laikini. Niekuomet nebuvai garantuotas dėl stabilių pajamų.
Karjera klostėsi gerai
Nuo 2013 metų sausio moteris pagaliau gavo darbo pagal specialybę – vaikų darželyje. Lietuvoje, baigusi pedagoginę mokyklą, darželio auklėtoja dirbo tik kelis mėnesius. Mokslus baigė tuomet, kai darželiai Lietuvos kaimuose buvo uždaromi. Bet čia, Norvegijoje, moteris pasiryžo siekti savo tikslo. Pasirūpino išversti diplomą.
Tuo metu valstybiniame Fagerstrando darželyje reikėjo pakaitinės auklėtojos asistentės. Vilmai pavyko gauti laikino darbo. Moteris baiminosi, ar bus pratęstas kontraktas, sudarytas pusei metų. Po trijų mėnesių pasisekė gauti taip vadinamą šimtaprocentinį vikariatą. Mat, darželyje visuomet yra sergančių, atostogaujančių auklėtojų, kurias reikia pavaduoti.
Bet auklėtojo asistentas ir dėl darbo užmokesčio, ir dėl stabilumo niekuomet negali būti ramus. Vilma siekė, kad būtų pripažintas jos diplomas. Kadangi buvo baigusi ne universitetą, o tik pedagoginę mokyklą, jai pasiūlyta studijuoti dar dvejus metus.
„Negalėjau sau to leisti. Aš buvau vienintelė šeimos maitintoja. Be to, už mokslą būtų reikėję mokėti, – pasakoja emigrantė. – Tačiau, darželyje padirbėjusi ketverius metus, turėjau kitą galimybę – vienerius metus lankyti vakarines paskaitas ir įgyti jaunimo ir vaikų pedagogo profesiją. Baigusi mokslus, išlaikiau penkias valandas trukusį egzaminą ir galėjau tapti darželio auklėtoja. Nelengvas tai buvo laikas. Atidirbi aštuonias valandas. Po to tris valandas dar praleidi mokykloje. Be to, mokslas kainavo 22 tūkstančius kronų. Tačiau vertėjo mokytis. Pakilo atlyginimas. Buvo pripažintas Lietuvoje įgytas mano darbo stažas. Be to, vėliau pusę sumokėtos už mokslą sumos man grąžino profsąjunga, nes esu jos narė. Priklausyti profsąjungai – apsimoka. Gauni daug teisinės pagalbos.“
Nepavogti vaikystės
Tiek Norvegijos darželiuose, tiek mokyklose ugdymo metodika kitokia negu Lietuvoje. Švietimo sistemoje dirba nemažai vyrų. Darželyje, kuriame dirba Vilma, penktadalis auklėtojų – vyrai. Ši profesija ten nelaikoma neprestižine ar menkai apmokama. Darželio auklėtojas uždirba tiek pat kiek pavyzdžiui sunkvežimio vairuotojas ar kitą vyrišką darbą dirbantis žmogus.
Vienas auklėtojas turi aktoriaus profesiją. Kai gauna vaidmenį, išeina nemokamų atostogų. Kai darbo teatre nėra, darbuojasi auklėtoju. Aktoriaus profesija nelaikoma geresne už auklėtojo.
Etatai sudėlioti taip, kad vienas auklėtojas ar asistentas rūpintųsi trimis vaikais. Vyresnėse grupėse – šešiais vaikais.
Vilma dirba mažųjų, nuo metų iki trejų, vaikų grupėje. „Ten į darbą nenueisi pasipuošusi ar apsiavusi aukštakulniais, – pasakoja moteris. – Jeigu užsiėmimai vyksta lauke, darbinis rūbas – kombinezonas (pvz., reima). Nes teks vartytis su mažyliais smėlio dėžėje. Patalpose su vaikais šliaužioji ant grindų. Su auklėtiniais privalai nuolat palaikyti kontaktą, o ne prižiūrėti juos iš tolo. Ugdymas vyksta per žaidimą. Darželinukų niekas nemoko rašyti raidžių ar skaičiuoti. Tai padaryti suspėja mokykloje. Mažylis neverčiamas daryti nieko, ko pats nenori. Pedagogų credo: nepavogti iš vaiko vaikystės.
Darželio paskirtis suteikti vaikui saugumo jausmą. Tai vadinama minkšta pradžia, nes mažyliai darželį gali lankyti jau nuo dešimties mėnesių.“
Atmosfera norvegiškame darželyje turi būti kuo artimesnė šeimai. Vieną kartą vaikams duodamas šiltas maistas. Pietus pagamina auklėtojai. Atskirų virėjų nėra. Kitas valgis iš dėžučių, į kurias maisto įdėjo tėvai. Jeigu lauke mažiau negu 15 laipsnių šalčio, mažyliai migdomi kieme, vežimėliuose.
Tėvams nereikia pirkti jokių mokymo priemonių. Viskuo aprūpina darželis. Miestelyje, kuriame gyvena lietuvė, yra vienas privatus, vienas valstybinis ir vienas lauko darželis. Tiek privačių, tiek valstybinių darželių kainos – panašios – apie 300 eurų už mėnesį. Bet atsižvelgiama ir į tėvų finansines galimybes.
Pedagogė pasakoja, jog ikimokyklinukais labai rūpinasi ir tėvai. Jie neskuba išeiti pro duris atvežę vaiką. Šeimų darbo grafikas sudėliojamas taip, kad nereikėtų skubėti ir patirti streso. Darželių taip pat pakanka visiems. Aišku, kartais mažylį gali tekti pavežioti į tolimesnį darželį, nes artimesnis užpildytas.
Norvegų šeimose didelį vaidmenį atlieka tėvas. Vaikus į darželį dažniausia atveda ir parsiveda ne mamos, o tėčiai. Jie sudeda produktus į mažylio maisto dėžutę, domisi, kaip vaikai elgiasi, kuo domisi. Beje, tėčiai privalo eiti ir tėvystės atostogų.
Ieško geriausių žmogaus savybių
Mokyklose vaikai taip pat neužverčiami žinių lavina. Jų mokslas nevertinamas pažymiais. Vyrauja nuomonė, jog nebūtinai kiekvienas žmogus turi siekti mokslo aukštumų. Labiau koncentruojamasi į profesinę veiklą. Galbūt mokinys turi gabumų darbininkiškai profesijai ar kokiam amatui. Gal tu blogai mokaisi, bet esi geras žmogus? Gal turi kitų gerų savybių. Vaikuose visuomet ieškoma tik gėrio. Todėl mokymosi procesas nekelia streso. Jiems neužduodama namų darbų. Pakanka tiek, kiek išmoksta mokykloje.
Vaikams diegiamas sveikas požiūris į gyvenimą. Svarbu ne vardiniai drabužiai, ne turtai, o žmogiškumas. Jie kasdien skatinami būti geresniais negu vakar, prisidėti, kad pasaulis būtų geresnis.
Per tuos aštuonerius metus, praleistus Norvegijoje sėkmingai integravosi ir pačios Vilmos sūnūs. Astijus jau mokosi profesijos. Profesinis mokymas ten labiau pagrįstas praktiniais užsiėmimais. Taigi, sūnus mokosi, bet jau gauna ir kuklų atlyginimą. Jaunėlis Kristupas – vidurinės mokyklos mokinys.
Prieš ketverius metus į Norvegiją atvyko ir vyriausias sūnus Edgaras, kuris baigęs profesinę mokyklą bandė įsitvirtinti Danijoje. Bet mama norėjo turėti šalia visus savo sūnus, todėl prašė, kad vyriausiasis taip pat skristų ten, kur mama ir broliai. Be to, čia lengviau rasti nišą pragyvenimui.
„Negaliu nukirsti šaknų“
Jau dveji metai, kai V. Zonienė su sūnumis gyvena nuosavame būste su vaizdu į jūrą. „Pagalvojau, kiek galima gyventi taip, kad atlyginimo užtenki pavalgymui ir būsto nuomai. Fagerstrandas – brangi vietovė. 45 minutės kelio iki Oslo. 2006 metais statyto 100 kvadratinių metrų mūsų namo vertė 3,5 milijono. 15 procentų tos sumos privalėjome turėti iš karto, – savo sprendimo motyvais dalijasi emigrantė. – Kitoje vietovėje būtų gerokai pigiau. Bet čia jau turiu nuolatinį darbą, draugų ir minėtą norvegų šeimą, kuri padėjo įsitvirtinti.“
Tokią didelę paskolą iš banko taip pat nelengva buvo gauti. Beje, ir tuo šimtu kvadratinių metrų per du aukštus, ir skola bankui trijų sūnų mama dalijasi su kitu lietuviu.
Nors Norvegijoje jau yra savi namai, ponia Vilma dar nepardavė savo tėviškės Laugalio kaime. Sodybą nuomoja jaunai šeimai.
„Kai grįžtu namo, noriu mėgautis sava gamta, savo oru, savais žmonėmis. Tačiau sodyba išnuomota. Malamės po gimines kaip čigonai. Palikti sodybą vieną iki kito grįžimo – irgi ne išeitis. Ji sunyktų. Kartais kirba mintis, gal parduoti. Bet kažkoks vidinis balsas sako: „ne“. Čia aš gyvenu nuo aštuonerių metų. Viskas mena vaikystę. Čia augo mano pačios vaikai. Parduosiu – finansinės vertės – nedaug. O mano pačios šaknys bus išrautos.
Lietuvai jaučiu daug sentimentų. Kadangi dirbau kultūros srityje ir dabar domiuosi, kokį spektaklį pastatė Kelmės mažasis teatras, kokios parodos rengiamos bibliotekoje. Beje, neseniai dalyvavau atrankoje į lietuvių teatrą Osle. Laimėjau atranką, lauksiu, kol pakvies atlikti kokį nors vaidmenį. Kelmėje organizuodavau ir vesdavau renginius. Čia man labai trūko saviraiškos.
Norvegijoje gali verstis per galvą, be vis tiek netapsi tikru norvegu. Ir negali žinoti, kada vėl tavo gyvenimas apsivers aukštyn kojomis. Todėl ir sau, ir vaikams sakau: „Neužtrenk durų ten, iš kur išėjai.“
