Naujausios
Pasakojimas apie didžiausią LTSR monumentą, meteoru blykstelėjusį šalia Salduvės.
Kas būtų žmonija be monumentų, be piramidžių, be nežinomų didvyrių paminklų, be memorialinių ansamblių? Kas tik lankėsi Šiauliuose 1977–1992 metais, visiems teko pabuvoti prie varinio Monumento Tarybinei Armijai Išvaduotojai, iškilusio rytiniame miesto pakraštyje, prie senojo Salduvės piliakalnio. Monumentai statomi amžiams, o mūsiškis paminklas, trylika metelių viešai pastovėjęs, nukeliavo Amžinybėn, kurį laiką pasivoliojęs tepaluotame komunalininkų kieme...
Kai tik pas mus vykdavo karai, taip ir smigdavo kastuvai Salduvės nugaron. Apie senovės liekanas ir radinius turi šnekėti archeologai, tačiau mano žiniomis, senąjį piliakalnį kasinėjo ne jie. Ir švedai, ir Gardino garnizonas, 1769 metais malšinęs Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimą, ir Pirmojo pasaulinio karo narsuoliai, ir Antrojo sakalai... Visi, kurie kariavo, kurie kalno aukštumą taktiniams tikslams naudojo, apkasus piliakalnio viršuje kniso. Taikos metais, prie Smetonos, ant Salduvės vietos šauliai šventes organizuodavo, gi tarybiniais laikais kalne irgi visko būta – čia vykdavo dainų šventės, miesto renginiai...
Monumento idėja. Legenda pasakoja, kad dairantis vietos Monumentui, kuris turėjo pažymėti 16-osios lietuviškosios divizijos indėlį į Antrojo pasaulinio karo pergalių vainiką, kažkam, berods, tuometiniam Šiaulių miesto vyriausiajam architektui Povilui Marengolcui, kilo puiki idėja: „Statykime ant Salduvės, bus simboliška! Karo metais ten buvo štabo sekykla įsikūrusi. Ir apleista vieta susitvarkys“.
Lietuvos komunistų partija šiai minčiai pritarė, nors pačiai buvo neramu: ką Maskva pasakys? Ar vyresnysis brolis neapkaltins nacionalizmu jaunesniojo, Monumentui išdygus šalia piliakalnio? Juk reikės svečius vežioti. Buvo nutarta paminklą oficialiai pavadinti „MONUMENTU TARYBINEI ARMIJAI – IŠVADUOTOJAI“, o visus junginius, kovojusius prie Šiaulių, lietuvių ir rusų kalbomis išrašyti paminklo pjedestale.
O kaip su 16-ąja lietuviškąja divizija? Jai, paminklo užnugaryje, buvo numatyta padaryti horeljefą, kuriame paminėti vietas, kurios sudarė divizijos kovų kelią.
Žilojo Salduvės kalno kilnią ramybę subirbino buldozeris, aštriu savo plūgu pradėjęs skusti netyrinėtą kultūrinį sluoksnį. Jis formavo reljefą, truputį panašų į buvusį, tuo pačiu ypu naikinamą: gynybinio foso liekanos tapo priėjimo keliu, pilies įtvirtinimų žemutinio pylimo kalvelėje buvo ruošiamas pjedestalas monumentui, sustumiamos žemės, betonuojamas pamatas. Švystelėjo netgi kažkoks istorikas iš Vilniaus, kurio pavardė nusimėtė laiko šiukšlyne.
Monumento statyboje dirbo Šiaulių miesto Komunalinio ūkio valdybos, statybinių organizacijų, pramonės įmonių darbo žmonės, talkininkavo kareiviai, moksleiviai, studentai. Pasakojama, kad darbininkai, terado tik tris švedų kardus, iš kurių vienas nukeliavo pas Joną, du – pas Praną...
Monumento gimdytojai. Trijų karių skulptūrinės grupės ir 16-osios lietuviškosios divizijos horeljefo autorius – vilnietis skulptorius K. Patamsis. Paminklo aplinkos architektė – G. Pajarskaitė, konstruktorius – R. Jakas. Skulptūrinės grupės kartu su postamentu aukštis – 19 metrų.
Paminklo karių figūras, 16-osios lietuviškosios divizijos horeljefą atliko meistrų grupė, vadovaujama monumentalisto Ž. Akopiano, kuris buvo sąjunginio masto specialistas. Jis buvo aprengęs variu ne vieną tuometinį monumentą, iš kurių bene žymiausias buvo Jerevane – „Motina Armėnija“. Mums jį rekomendavo TSRS dailės fondas. Žora buvo armėnas, todėl vieno varinio kario rankovėn įdėjo armėniško konjako butelį, tiesa, prieš tai ištuštinęs, kad taip Salduvės monumente gyventų ir jo Armėnijos dalelė.
Negarsintos atidarymo aistros. Paminko atidarymas taip pat buvo neeilinis įvykis, vertas dramaturgo talento. Įsivaizduokite išvakares. Iš visų gamyklų mobilizuoti, trečia para be perstojo dirba suvirintojai, galo darbams nematyti, o paminklo atidarymo iškilmės bus rytoj! Vienuoliktą valandą! Iš Vilniaus atvažiuos LKP CK sekretorius drg. Petras Griškevičius kartu su nemaža grupe atsakingų darbuotojų ir svečių iš Maskvos, iš TSKP CK! Suvažiuos iš broliškų kaimyninių respublikų atsakingi tūzai, juos reikės priimti, maitinti…
Šiaulių miesto LKP CK sekretorius Jonas Lukauskas, išvakarėse pamatęs dar ant žemės išdėliotas varines galvas, skirtas 16-osios divizijos vyrams, gavo širdies smūgį ir buvo nuvežtas į ligoninę – taip svari atsakomybė smogė į pirmojo Šiaulių miesto žmogaus organizmą. Žodžiu, situacija baisi. Nei pykčiu, nei gerumu darbų nepagreitinsi, o rytoj vienuoliktą... O, jergutėliau!..
Iškilmingas paminklo atidengimas įvyko 1977 metų gegužės 5 dieną. Susirinko tūkstančiai šiauliečių. Dalyvavo LTSR miestų ir rajonų, Piarnu, Jelgavos delegacijos, karo veteranai. Į paminklo atidengimo iškilmes atvyko Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto biuro ir Respublikos Vyriausybės nariai. Iškilmingame mitinge kalbėjo LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius, kiti...
Monumentas gyveno. Paminklo apžiūrėjimas ir suvokimas buvo suprojektuoti keliais etapais. Trijų karių skulptūrinėje grupėje skulptorius puikiai įprasmino tautinį kompromisą, nors apie tai nebuvo garsiai kalbama. Monumentas juk buvo skirtas Lietuviškajai divizijai, o jo oficialusis pavadinimas buvo sukurtas vėliau – partiniams ideologams. Tiek žiūrint iš aikštės, tiek nuo piliakalnio, skulptūrinėje grupėje dominavo senovės lietuvių kario figūra. Kitos dvi taip pat simbolizavo LTSR vaikinus, kuriems teko tarnauti vilkint tarybines uniformas – lietuviški veidai po sovietiniais šalmais.
Monumentą buvo galima fotografuoti skersai ir išilgai, bet oficialiuose leidiniuose, spaudoje jis turėjo būti įamžinamas tik iš pergalingojo tarybinio kario, iškėlusio automatą, pusės. Toji išmintinga nuostata buvo reikalavimas iš miesto Partijos komiteto, nes senovės lietuvių karys buvo nepageidautina nacionalistinė atgyvena, kuri, „neduokdie, kažkur kažkam galėjo užkliūti“.
Horeljefas. Eidamas aplink kalvą – postamentą, ant kurio stovi skulptūrinė kompozicija, aplankydavai horeljefą, skirtą 16-ajai lietuviškajai divizijai. Jo centre – į ataką besiveržianti septyniolikos karių grupė, šonuose – scheminiai divizijos kovų žemėlapiai su svarbiausių kautynių vietomis. Horeljefe gausu kovinės technikos detalių, fragmentų. Kompozicijos bendras vaizdas ekspresyvus, jaučiama didelė įtampa. Karių figūros, tipažas, veidų išraiška stilistiškai buvo artima Monumento pagrindinei trijų karių grupei, o nuotaika skirtinga. Ten – iškilmingumas, didingumas, rimtis, o čia – nesulaikomas veržlumas, kilimas ir griuvimas, dinamika; mūšio ir pergalės simboliai gretinami su mūšių realijomis, jų kontrastingos nuotaikos formavo vientisą nuožmios kovos ir pergalės vaizdą.
Žinovai vienbalsiai tvirtino: monumento horeljefas savo meniškumu buvo žymiai geriau pavykęs už pagrindinę trijų karių skulptūrinę kompoziciją. Skulptorius horeljefo varyje įteisino nepalaužiamai į priekį judančią plieninę šalmuotų vyrų masę, ištvermę, ryžtą.
.................................................................................................................................................
Nenuostabu, kad nepraėjus nė dešimtmečiui, 1990 metų spalyje būbtelėjo sprogimas, suniokojęs Monumento trijulės kojas. Miesto liežuviai tuojau prašneko, kad tiek Salduvės, tiek Kryžkalnio monumentai buvo sprogdinti pagal tą pačią metodiką, tokiais pat sprogmenimis. Iki šiol sprogimų autoriai nepasigarsino, tebetyli iš kuklumo. Vėliau sužinojau, kad varinę skulptūrų skardą komunalininkai pardavė metalo supirktuvei ir kad tik vieną horeljefo galvą kažkokie apsukrūs norvegai išsigabeno į savo tėvynę. O tašytus granito akmenis, rupūs miltai!.. Dalį – sandėlin, dalį – po savus namus išsivežiojo
Niekas nekūrė paminklų paminklams. Tegul šis mano pasakojimas būna rašytinis paminklas Monumentui, kometa švystelėjusiam Salduvės pašonėje.
Tikėkime, kad obeliskas, ruošiamas statyti Prisikėlimo aikštėje, puikiai pademonstruos tiek mūsų epochos menininkų potenciją, tiek dabarties politikų impotenciją.
