Naujausios
Vaikystės patirtys
Šiandien ponios Irenos namai vėl kvepia pyragu – kepė jį iš morkų. Sename receptų sąsiuvinyje tas pyragas pavadintas Šiaulių močiutės morkų pyragu. Tokį pavadinimą užsirašė, kai patikusio pyrago receptą jai prieš daug metų sudiktavo dabar jau šviesaus atminimo vyro mama, kuri buvo puiki šeimininkė, be galo mylėjusi vienturčio sūnaus žmoną Ireną.
O jeigu pradėti nuo pradžių, tai pomėgį gaminti, anot I. Albavičienės, jai dar labai ankstyvoje vaikystėje greičiausiai įskiepijo puiki šeimininkė mama ir babytė, Smetonos laikais lankiusi kulinarinius kursus pas pačią klebono šeimininkę.
Irenos seneliai iš Šilutės rajono buvo išvežti į Sibirą. Kartu su tėvais buvo ištremta ir jos mama, tada dar gimnazijos moksleivė. Ten, Sibire, mamytė pamilo tėtį, juodu apsivedė, gimė vaikai. Kai šeimai buvo leista sugrįžti į Lietuvą, Irenai ir jos broliui dvyniui tebuvo vos pusantrų metukų, sesei pora metų daugiau. Šeima grįžo į niekur, nes namai buvo užimti, priimti niekas nenorėjo.
Pamažu šeimai pasisekė įsikurti, apsigyventi ūkiškai. Tėvai daug dirbo, praaugę brolis ir sesuo talkino prie ūkio, tuo tarpu Irenai tekdavusi pareiga gaminti šeimai pietus. Brigadininke dirbusi mama neturėjo daug laiko, todėl mažai mergaitei duodavo užduotį, ką pagaminti pietų. Abi su mama pasitardavo, ką šiandien išvirs ar iškeps.
O kitą sykį, supylusi miltus į bliūdą, sudėjusi visa kita, kas reikalinga, mama liepdavo suminkyti bandeles – mažos rankelės minkydavo minkydavo. Parėjusi mama apžiūrėdavo bliūdą: dar ant kraštų miltų likę, ir vėl liepdavo minkyti.
Būdavo, kad mama marinuodavo pačių užaugintą antį, o tėtis ją asmeninėje rūkykloje išrūkydavo.
„Tėvai labai mėgo keliauti. Kur tik nebuvo: ir Kaukaze, ir Kryme, ir Vidurinėje Azijoje, tai iš visur prisiveždavo egzotinių prieskonių“, – prisimena pašnekovė.
Nemažai vaikystėje išmoktų virtuvės pamokų I. Albavičienė nepamiršo ligi šiol. Daugelį tikrų žemaitiškų receptų atsivežė į Pakruojo rajoną, čia kartu su vyru atvyko dirbti mokytojais.
„Draugės sako, kad mano sriubos labai skanios, nes žemaitiškos. Juk aš iš Mažosios Lietuvos. Į Pakruojį atsivežiau specifinių dalykų. Pavyzdžiui, perlinių kruopų košė ar kąstinis, – šypsosi ponia Irena. – Galiu pasakyti, kad nieko naujo neprikūriau, tik kai ką nuo savęs pridėjau, patobulinau.“
Be senųjų, laiko ir valgytojų patikrintų receptų, mėgsta išbandyti kokioje kulinarinėje laidoje išgirstus receptus ar socialiniame tinkle aptikus. Aišku, kad ne visi išeina iš pirmo karto, juk, juokauja pašnekovė, net ir gudriausia višta užpakalį išsidilgina. Tad rankų nenuleidžia – nepavykus sykį, būtinai bando dar kartą ir dar kartą.
Būna, kad vos pamačiusi ar išgirdusi nujaučia receptą esant nieko vertą, nes ingredientai keistai derinti arba gaminimo eiga abejotina. Su tokiais šeimininkė negaišta laiko.
„Kartais svečiai gal ir norėtų apsilankyti, bet prasitaria, kad nenori manęs varginti. O man svečiai yra šventė ir joks sunkumas gaminti, vien tik malonumas. Noriu naminiu maistu žmones pavaišinti. Rimtesnėmis progomis darbus pasiplanuoju, susidėlioju, ką gaminsiu, kada reikia pradėti, kad laiku spėčiau“, – pasakoja dviejų suaugusių dukterų Agnės ir Simonos, žinomos pseudonimu Bandita, mama bei trijų anūkų močiutė.
Cepelinai su manų koše ir kiti skanumynai
Dabar ponia Irena gyvena su savo 91-erių mama. I. Albavičienės vyras, ilgametis Pakruojo gimnazijos matematikos mokytojas, Amžinybėn išėjo prieš dvylika metų. Likusios tik dviese moterys šiek tiek pakeitė racioną: mažiau mėsinių valgių, daugiau iš bulvių, miltų.
Anot pašnekovės, mamytė labai mėgsta jos iškeptas bandeles, perlinių kruopų ir žirnių košę, cepelinus su manų kruopomis ir kt.
Cepelinų su manų koše receptą ji sužinojo iš Dzūkijoje, Varėnoje, gyvenančios draugės.
„Esmė ta, kad vietoje virtų bulvių dedama manų košė. Nuspaudžiu bulvių tarkius ir įmaišau į juos manų košę. Jos reikia dėti šiek tiek mažiau nei per pusę negu turiu tarkių. Pridedu druskos, prieskonių, nuo tarkių likusį krakmolą ir dar saujelę krakmolo papildomai. Kiaušinių nereikia. Įdarui tinka ir varškė, ir mėsa. Cepelinai išeina purūs, baltučiai, gražučiai. O kaip greitai pagaminami! Draugė ir stebisi, ir kaip tu nežinojai...“ – iš atminties kloja šeimininkė ir primygtinai ragina išmėginti.
O dabar apie perlinių kruopų košę, paskanintą žirniais. Pasakoja, į stiklinę mirkytų perlinių kruopų dedanti pusę stiklinės žirnių. Paskaninus druska ir prieskoniais išverdama košė. Paskui į tą košę smulkia tarka įtarkuojama viena didesnė bulvė, taip pat su svogūnu ir morka pakepinta šoninė. Skanumėlis.
Ponia Irena gamina ir kepenėlių paštetą. Vieną kilogramą paukštienos kepenėlių reikėtų pamirkyti piene. Tuo laiku labai gerai išvirti apie pusę kilogramo kiaulienos pažandės. Kai mėsa tampa minkšta, privalu išgriebti, o tame pačiame skystyje kokias penkias minutes pavirti piene mirkytas kepenėles. Tada viską su peiliu susmulkinti, pridėti vieną svogūno galvą, kiaušinį, pagal skonį muskato riešuto, krapų sėklų ir viską trintuvu susmulkinti taip, kad gautųsi tokia masė, kaip tirštos grietinės. Sudėti į skardelę ir kepti 45 minutės.
„Kepant vanduo išgaruoja, kepinys sukietėja. Greita ir paprasta, bet kuri šeimininkė gali pagaminti, tik reikia norėti“, – sako pašnekovė.
Pasakoja jau seniausiai namuose kepanti duoną, kuri, įsitikinome, nė iš tolo skoniu neprimena pirktinės.
„Prieš daug metų draugė pasigyrė gavusi raugo ir išsikepusi duoną. Paprašiau to raugo. Ir prasidėjo bandymai.“
Duonai reikia: 800 gramų kvietinių miltų, 200 gramų ruginių miltų, 200 g cukraus, dviejų stiklinių avižų dribsnių, dviejų stiklinių kviečių sėlenų ir stiklinės saulėgrąžų. Dar šaukšto druskos.
I. Albavičienė užverda šiek tiek vandens su kmynais, paskui tą vandenį atskiedžia šaltu vandeniu, kad gautųsi 1 300 mililitrų vandens. Deda raugo, kurio visada turi šaldytuve, ir, užmaišiusi tešlą, šešioms valandoms palieka rūgti. Kepa orkaitėje 1,5 valandos 190 laipsnių temperatūroje.
Gal kokia šeimininkė susigundys išbandyti ponios Irenos varškės apkepą?
Reikės: 3 šaukštų manų, 0,5 kilogramo varškės, 4 kiaušinių, 100 gramų lydyto sviesto, 3 šaukštų cukraus, razinų, vanilinio cukraus.
Trynius su cukrumi išsukti, supilti skystą sviestą, sudėti šaldymo kameroje užšaldytą, o paskui atšildytą varškę (taip palaikyta, anot šeimininkės, ji tampa puresnė), piene išmirkytus manus, vaniliną, razinas. Tada išplakti kiaušinių baltymus ir atsargiai išmaišyti. Apkepas kepa apie 50 minučių.
Kepinys gardus su sviesto ir grietinės padažu.
Į visus savo patiekalus šeimininkė dažniausiai deda pačios pagamintus prieskonius – baziliką, krapus, kt., kurių užsiaugina savo sode, išdžiovina elektrine džiovykla, o išdžiūvusius lapelius sutrina tarp delnų. Taip, anot I. Albavičienės, gimsta jos „Provanso žolelės“.
O džiovintus baravykus ji sumala kavamale – puikus pagardas padažams.
Šiaulių močiutės morkų pyragas
Jeigu šiandien ponios Irenos namų virtuvėlėje kvepia morkų pyragas, kurį išmokė kepti Šiauliuose gyvenusi, bet nuo Biržų krašto kilusi anyta, kaipgi nepakalbėti apie jį?
Svarbiausia, sako šeimininkė, turėti morkų.
Į stiklinę smulkia tarka sutarkuotų morkų pilti stiklinę saulėgrąžų aliejaus. Morkas reikia sukti, kol jos pakeičia savo spalvą į ryškiai oranžinę ir išpursta. Tada dedami trys kiaušiniai, išplakti su stikline cukraus (ponia Irena cukraus deda šiek tiek mažiau, negu dėdavo anyta).
Įdedamas šaukštelis kepimo miltelių, vanilino. Viską gerai išmaišius, dedamos dvi stiklinės miltų. Pyragas kepa 180 laipsnių temperatūroje 40 minučių.
Iškeptą morkų pyragą galima perpjauti per vidurį ir, išplakus grietinėlės bei maskarponės sūrio kremą, padaryti pertepimą. Tuomet pyragas taps tortu.
