Nepalas. Kitas pasaulis

Nepalas. Kitas pasaulis

Begalinis chaosas su griežta tvarka, nenusakomo grožio gamta ir tarsi visiškai kitas pasaulis – tokius įspūdžius iš kelionės po Nepalą parsivežė Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kultūros namų kapelos „Šelmiai“ meno vadovas Arūnas Šliauteris ir žmona Edita. Grįždami šiauliečiai nepraleido progos pamatyti Indiją.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Į Mėnulį ar Nepalą?

Kas dvejus metus Nepale vykstančiame folkloro muzikos festivalyje dalyvavo dešimties šalių atstovai: penki kolektyvai iš Europos, keturi iš Azijos ir vienas iš Meksikos.

„Šelmiai“ kvietimo dalyvauti festivalyje Nepale sulaukė prieš kelerius metus. Ne viename užsienio festivalyje dalyvavę šiauliečiai yra užmezgę ryšių su įvairiausių šalių kolektyvų nariais, festivalių vadovais.

„Šiaulių kraštui“ kelionės įspūdžius papasakoję „Šelmių“ meno vadovas Arūnas Šliauteris ir žmona Edita sako, jog organizuoti kelionę nebuvo lengva: „Atrodė, tas pats, ar iš Lietuvos skristi į Mėnulį, ar Nepalą.“

Šiauliečiai iš Rygos skrido į Delį (Indija), o iš Delio – į Katmandu.

Keturiolikos žmonių grupė Nepale viešėjo 12 dienų, antra tiek – Indijoje.

Visagalystė

Tik nusileidus, pritrenkė gerokai „pavargusio“ Katmandu oro uosto vaizdas.

Šiauliečius pasitikęs festivalio organizatorius šnektelėjo su pasieniečiais ir šiauliečių grupė patraukė pirmyn be jokios eilės.

Pasak A. Šliauterio, apie 80 procentų Nepalo gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, maždaug 15 procentų priklauso vidutinei klasei, likusieji – stiprią įtaką turintys klanai.

Šiauliečius pribloškė turtingųjų ir įtakingųjų visagalystė. Kai lietuviai, bijodami pavėluoti į savo reisą iš Katmandu į Delį, svarstė, ar skristi pasigrožėti Everestu, organizatorius nuramino: „Kokia problema! Paskambinsiu ir pasakysiu, kad jūsų reisas būtų užlaikytas.“ Šiauliečiai pabijojo pasinaudoti šiuo pasiūlymu: o jei visgi pažadas laužtas iš piršto?

Džiunglių egzotika

Šiauliečiai į Nepalą atvyko likus kelioms dienoms iki festivalio.

Pirmasis maršrutas – į žymiausias Nepale džiungles – nacionalinį Karališkąjį Čitvano parką.

Dramblių maudynės, vaikščiojantys raganosiai, vieninteliai pasaulyje drambliai dvynukai, kelionė drambliais po džiungles, plaukimas valtelėmis – tik dalis šiauliečių patirtų įsimintinų akimirkų.

Dar viena išskirtinė kelionė – į šventyklą kalnuose. Nuo jos atsiveria visas miestas. Į 3 kilometrų aukštį kylama funikulieriumi arba pėsčiomis.

Nepaliečių svajonė – bent kartą atvykti į šią šventyklą ir paaukoti ožką. Šeimos atvyksta pasipuošusios. Vyrai šventyklą pasiekia su ožkomis. Aukoja, šlaksto krauju. Ožkos galvos pamaunamos ant pagalių. Vietoje suteikiama ir paslauga: ožkai nuneriamas kailis, sutvarkoma.

Ar žinote „Saulės žiedą“?

Festivalio atidarymo ir uždarymo iškilmės vyko Katmandu.

Prieš kiekvieną koncertą festivalio dalyviai rengdavo didelę eiseną, joje savo šalį pristatydavo apie 500 dalyvių. Smalsuoliai margą, įvairių šalių eiseną stebėjo net užsikorę ant stogų.

Svečiams pasisekė, kad per eitynes buvo apsiniaukę ir ne taip karšta. Patys nepaliečiai gūžčiojo pečiais: „Lietuviai atsivežė lietų“.

Vietinių susidomėjimas festivaliu buvo labai didelis. Europietis jiems – egzotika. Tik pamatę šviesiaveidį, vieni prašydavo nusifotografuoti, kiti – tiesdavo rankas, prašydami išmaldos.

Kiekvienoje savivaldybėje pasitinkant festivalio dalyviai buvo pasveikinami gėlių vainikais, pagarbos ir pasisveikino ženklais ant kaktų.

Šiauliečiai festivalyje šoko stilizuotus šokius, atliko instrumentinius numerius. Dar prieš metus organizatoriams reikėjo nusiųsti DVD su ansamblio įrašais, nuotraukų. Organizatoriai nepageidavo sumoderninto folkloro.

Po pirmojo koncerto Katmandu organizatoriai apsikabindami dėkojo už programą.

Pasaulio mažumu Šliauteriai įsitikino sutikę praėjusio festivalio „Saulės žiedas“ dalyvį iš Nepalo. Priėjęs nepalietis netikėtai pasiteiravo: „Gal jūs – iš Lietuvos? Gal – iš Šiaulių? Gal žinote „Saulės žiedą? Aš ten buvau!“

Nepale sutikti europiečiai, juokiasi Arūnas, atrodė tarsi giminaičiai – visada vieni su kitais susimojuodavo. Nors turistauti Nepale dėl didelių atstumų ir prastų kelių nelengva, į Nepalą keliautojus veda kalnų dvasia – noras įveikti aukštumas.

Lietuviai atvežė lietų

Temperatūra Nepale svyruodavo: dieną pakildavo iki 25–30 laipsnių, vakare gerokai nukrisdavo.

Kartą koncertuojant dangus pradėjo niauktis, prapliupo didžiulė liūtis.

Minia pasileido po pastogėmis, o koncerto dalyviams buvo parodyta kuo sparčiau kilti į sceną, kad nebūtų sutrypti. Liūtis truko apie valandą. Aprimus nepaliečiai lyg niekur nieko su savo kėdutėmis, paklotais grįžo klausytis koncerto.

Nepaliečiai stebėjosi: tokiu metų laiku niekada liūčių nebūna.

Skuduras – stalui nuvalyti

Festivalio organizatoriai iš anksto buvo atsiuntę laiškus, klausdami, ar svečiai turi pageidavimų dėl maisto. Šiauliečiai norėjo išbandyti nacionalinių patiekalų.

Festivalyje vietos maistas buvo adaptuota europiečiams. Nepaliečių virtuvę pristatė tradiciniai ryžiai, mėsa, aštrūs padažai.

Organizatoriai itin stengėsi: italams net ruošti makaronai.

„Pageidaujate kiaušinių? Atsiprašau, sere, jei per mažai apkepta“, – atsiprašydavo virėjas ir mestelėjęs keptą kiaušinį į šoną, čirškindavo iš naujo.

Keliautojai džiaugiasi, kad nė vienas iš 14-os žmonių neapsirgo, nors nešvaros aplink – daugybė. Šiauliečiai buvo įspėti nevalgyti gatvėje, dantų neplauti vietos vandeniu.

„Geriau nematyti, kaip maistas gaminamas ar kaip plaunami indai. Kas matė, valgyti nebenorėjo, – juokiasi Arūnas. – Vienoje kavinėje paprašėme nuvalyti nešvarų stalą. Jie paslaugūs: paėmė nuo grindų skudurą ir nuvalė!“

Tvarkingas chaosas

Po pirmojo koncerto sostinėje, ansambliečiai išvyko koncertuoti į atskirus Nepalo rajonus. Laukė penki koncertai keturiuose miestuose, nutolusiuose vieni nuo kito.

Vienu iš viešnagės išbandymų tapo kelionės. Nors autobusas važiavo pagrindiniu keliu, jungiančiu Indiją su Nepalu, 160 kilometrų įveikė per 7 valandas. Kelias vingiavo kalnais, palei bedugnes. Netikslus kryptelėjimas, ir autobusas iš vienos pusės įvažiuotų į griovį vandeniui nutekėti, iš kitos pusės – atsitrenktų į stulpelį arba nugarmėtų į bedugnę.

„Kas stipresnis, didesnis ir kieno pypynė garsesnė, tas pirmesnis“, – taip vairavimo ypatumus apibūdina Edita. Vairuotojai vieni kitiems signalizuoja posūkiuose, nes vieni kitų nemato.

„Nepalas – tarsi kitas pasaulis mūsų žemėje yra tarsi kitas pasaulis, su savo taisyklėmis. Nustebino, kad begaliniame chaose yra griežta tvarka. Nematėme avarijų!, – stebisi Arūnas. – Keliuose iš trijų padarytos 6–7 juostos: tuk-tukas, mašina, autobusas, motociklas. Ir dar pėstieji, karvės, šunys viduryje eina!“

Vaikai autobusu važiuoja išlindę iki pusės, galva prie galvos. Šiauliečiai apstulbo pamatę, kaip į koncertą mokykliniu autobusu atriedėjo kelių mokyklų vaikai.

„Atrodo, nerealu! Kaip jie sutelpa?! – kraipo galvą Arūnas. – Kartą mačiau, kaip vienas vaikis iškrito iš autobuso, atsistojo, nusipurtė ir tiek.“

Kvapą gniaužė ir mažyliai, stovintys prie skardžio, greta greitkeliu zujant sunkvežimiams.

Važiuojant chaotiškomis gatvėmis, Arūną persmelkė mintis: ką reikėtų daryti, jei avarija, ar, tarkim, apendicitas? Nes ligoninė – viso labo palapinė, ant kurios nupieštas kryžius.

Gyvenimas gatvėje

Katmandu – tarsi skruzdėlynas, čia gyvena 4 milijonai gyventojų. Gatvėse daugybė vaikų: šalyje mokslas sunkai pasiekiamas, mokykloje mokosi tik vienas iš 15-os vaikų.

Nepaliečių gyvenimas verda gatvėje: čia ir kirpyklos, grožio salonai, viešas dušas. Vienas galvą plauna, kitas – drabužius. Arba – po lietaus drabužius mirko baloje ir daužo į asfaltą.

Žemdirbystė Nepale tarsi sustingusi praeityje. Jaučiai traukia medinę žagrę, iš paskos einanti moteris barsto žirnius, o iš paskos tepena lesanti višta.

„Mūsų gyvūnų apsaugos darbuotojai Nepale, ko gero, išprotėtų, – juokauja Edita. – Vištos, pritvirtintos žemyn galva prie dviračio, atrodo tarsi negyvos. Arba – pririštos prie šluotos: kad nepabėgtų.“

Ožkas nepaliečiai veža ant autobuso stogo. Jos stebuklingai stovi, nenukrenta.

Vieną ankstyvą rytą šiauliečius pažadino garsus juokas. Pasirodo, kieme vyksta juoko jogos užsiėmimai.

„Įsivaizduojate – visa aikštė kvatojančių žmonių! Net patį apima juokas. Taip tekdavo juoktis nuo 4 valandos ryto“, – pasakoja Edita.

Palaiminti spalvomis

Šliauteriai save ir bendrakeleivius vadina laimės kūdikiais: jų viešnagės metu, kovo 7–8 dienomis, Nepale ir Indijoje buvo švenčiama Spalvų šventė. Gyventojai vieni į kitus meta sausus dažus. Jei į tave pataiko, vadinasi, esi palaimintas.

„Visi vaikšto margut margutėliais veidais, – pasakoja Edita – Mums patardavo autobusą aklinai uždaryti, kad dažai nepridarytų žalos. Kartą buvo paliktas tik mažutis tarpelis, net ir pro tokį sugebėjo įsviesti dažų ir pataikyti – palaiminti.“

Noras išsklaidė debesis

Nepalo gamta – nepakartojama. Skrendant iš Katmandu į Delį matėsi nepertraukiama balta kalnų grandinė.

Prieš skrydį šiauliečių nuotaika buvo kritusi: danguje nesimatė nė žvaigždės, buvo visiškai apniukę.

„Žadėjome melstis, pūsti debesis. Dėl rūko būtų atkritusi ir kelionė į kalnus pasitikti saulės. Apie antrą nakties išbėgusi ansamblio šokėja sušuko: „Žvaigždę matau!“ Iš ryto dangus buvo giedras“, – juokiasi Edita.

Šiauliečiai pakilo į 1600 metrų aukštį, iš kur atsivėrė nuostabus slėnis.

„Ko gero, taip stipriai norėjome pamatyti kalnus, kad net dangus išsigiedrijo“, – džiaugiasi Edita. – Važiuodami į Katmandu, ilgai žiūrėjome pro langą. Norėjosi atmintyje kuo geriau išsaugoti vaizdą. Nuotraukomis, pasakojimais to neperteiksi.“

Kelionę pratęsė Indijoje

Išvykti į kitą šalį nepaliečiai beveik neturi jokių galimybių. Pasiekti Europą jiems – didžiausia svajonė.

A. Šliauteris sako niekur nepatyręs tokio griežto patikrinimo oro uoste, kokį teko patirti išvykstant iš Nepalo į Indiją.

Sužavėjo Goa pakrantė – gyvenimas tarsi atviruke: ošiantis vandenynas, šiaudiniai nameliai, kokoso palmės.

„Indija sugadinta turistų. Už kiekvieną paslaugą tiesia ranką, paslaugas bruka per prievartą. Net bendrakeleiviui stumiant vežimuką ant ratų, pribėgęs indas, pridėjo ranką – stūmė kartu“, – juokiasi Arūnas.

Indijoje Šliauteriai nuėjo į Bolivudo filmą. Kinas – didelė pramoga: kino teatras pasitinka blyksinčiomis lemputėmis, žiūrovai ateina išsipuošę. Labiau nei interjeras stebina žiūrovų reakcija. Pamatę meilės sceną, indai pradeda ploti. Jei ką padaro blogiukas – ūbia.

„Į bolivudinius filmus dabar eina žiopliai europiečiai: pažiūrėti, kaip indai emocingai išgyvena scenas“, – sako A. Šliauteris.

PIEMUO: Nepalietis piemuo, varantis jaučius. 

SMALSUOLIAI: Kad geriau matytų festivalio eiseną, nepaliečiai užsiropšdavo ant stogų.

RETENYBĖ: Vieninteliai pasaulyje drambliai-dvyniai.

TIKĖJIMAS: Vietos dvasininkai.

APEIGOS: Smilkymas prie šventyklos. 

KOLEKTYVAS: „Šėltinio“ ir „Vajauno“ ansambliečiai festivalyje.

PRAUSYKLA: Gatvės prausykla.

„SAUGUMAS": Autobuso, stovinčio ant skardžio, ratą vairuotojas parėmė akmeniu.

ŪKIS: Žemdirbystė Nepale sustingusi praeityje.

LAUKAS: Sodinami ryžiai.

RAGANOSIS: Karališkajame Čitvano parke tarp dramblių vaikštinėja raganosis.

Editos ir Arūno ŠLIAUTERIŲ nuotr.

Editos ir Arūno Šliauterių rankose – festivalio suvenyrai.

TEKSTAS: Diplomas parašytas nepalų ir anglų kalbomis.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

„"Gal jūs – iš Lietuvos? Gal – iš Šiaulių? Gal žinote „Saulės žiedą? Aš ten buvau!“