Naujausios
Tremties aptemdyta vaikystė
1949-aisiais prieš Velykas į Birutės tėvų namus Kelmės rajone, Šimaičių kaime, pasibeldė nelaukti svečiai. „Ruoškitės. Keliausit į Sibirą.“ Namuose buvo tik keturios moterys. Birutės mama, iš lovos nesikelianti aštuoniasdešimtmetė močiutė, devynerių metų Birutė ir penkiolikos jos sesuo.
„Mama stribų maldavo: Viską atiduosim. Palikit mums tik kokį mažą kambariuką, kad turėtume kur pakišti galvą, – ir užteks. „Negalima. Tu keršysi.“
Nepagailėjo nė sergančios aštuoniasdešimtmetės močiutės. „Kelies iš lovos. Rengies ir važiuoji.“
„Už kokius griekus? Kuo mes nusikaltome? Ar nuodėmė, kad šeima turėjo savo žemės?“ – iki šiol toks klausimas sukasi Birutės galvoje.
Jos tėvai turėjo 32 hektarus žemės ir namą Šimaičių kaime. Už tai buvo išbuožinti ir ištremti.
Dvigubai sunkią moters ir tremtinės dalią patyrusi 83 metų B. Pabrėžienė kartais su smulkmenomis prisimena tremties dienas Nižnij Udensko rajone, Bogatyr kaimelyje. „Valgėm supuvusias bulves. Malkas vilkome ant kupros. Laikėme keturias ožkas. Žiemai joms rišdavome šluotas iš medžių šakų. Įskausdavo rankos. O didelės juodraudonės taigos bruknės iki šiol tebestovi akyse. Pririnkdavom jų pilnus krepšius. Parduodavom senyvo amžiaus rusėms. Šiek tiek prisidurdavome pragyvenimui.“
Lietuvė moteris nebūtų lietuvė, jeigu leistų iš bado mirti savo vaikams. Birutės mama miške prasikapstė žemės lopinėlį – pasodino bulvių. Užsiveisė vištų ir kalakutų. Vėliau nusipirko ožkų, dar vėliau įsitaisė ir karvę. Mama ir vyresnioji sesuo dirbo miške, gaudavo algą.
Gyvenimo sąlygos nelepino. Apgyvendino mažame kambarėlyje. Vargino blakės. Kol mokėsi, Birutė visą savaitę gyvendavo bendrabutyje: „Pirmadienį su terbom išeidavom pėsti, šeštadienį pareidavom. Per savaitę gyvendavom internate. Reikėdavo nusinešti maisto, nes internate mokinių nemaitino. Buvo virtuvėlė. Patys virėmės.“
Jaunoji tremtinė, baigusi dešimt klasių, ketino stoti į medicinos mokyklą, svajojo tapti felčere. Bet įsisirgo mama. Teko eiti dirbti.
Žmona nuo devyniolikos
Birutė įsidarbino motoriste gamykloje, kuri iš medžio pjuvenų gamino techninį, gamybai skirtą spiritą. Darbas – nelengvas, pamainomis. Tekdavo plušėti ir naktį. Kartą naktį grįžtančią iš darbo jau ištekėjusią ir nėščią Birutę užpuolė chuliganai. Apgynė rusės bendradarbės. „Negaliu nieko blogo pasakyti apie rusus. Dalijosi paskutiniu kąsniu. Nejaučiau jokios jų neapykantos. Kai į Lietuvą grįžau, tarp savų tautiečių pasijutau nepageidaujama“, – nuoskaudomis dalijasi buvusi tremtinė.
Vos sulaukusi devyniolikos Birutė ištekėjo už panašaus likimo tremtinio iš Žemaitijos. Slapčia juos sutuokė lietuvis tremtinys kunigas Vytautas Butkus. Vėliau jis pakrikštijo ir tris Sibire gimusius vaikus.
Vyriausias sūnus Stanislovas dar visai mažas susirgo gripu. Kilo komplikacijų. Prisidėjo meningitas. Nors vežė pas gydytojus į Irkutską, vaikas liko neįgalus. Po jo gimė dukra Onutė ir sūnus Vytautas. Vaikai pabiro vienas po kito. Vos dvidešimtmetį perkopusi jauna mama kaip įmanydama taikėsi prie rūsčių Sibiro gyvenimo sąlygų. Nuo skalbinių ir šalčio rankos buvo nuėjusios žaizdomis.
Į Lietuvą grįžo su trimis atžalomis. Mama ir vyresnioji sesuo į Lietuvą grįžo anksčiau. Birutės šeima dar pasiliko. Mama taip patarė. Gal jai nepavyks apsigyventi Lietuvoje? Tuomet turės pas ką grįžti į Sibirą.
Vėliau į Lietuvą grįžo ir Pabrėžų šeima. Lietuva iš tikrųjų sutiko nedraugiškai. Tremtiniai neturėjo teisės grįžti į savo gimtinę. Kad nekeršytų ir nereikalautų savo turto. Tik todėl, kad įsidarbino ir turėjo neįgalų sūnų, Birutei pavyko išprašyti porą kambarėlių busiame savo name. Tik vienas partinis veikėjas priminė: „Gyvenk. Bet negalvok, kad tai tavo namas. Būsi tokia pat nuomininkė kaip ir kiti.“
Lietuvoje Pabrėžams gimė dar penki vaikai: Arūnas, Dalia, Virgis, Rimantas ir Jurgita. Nelengva buvo auginti tokį pulką, kai deficitas buvo net vystyklai ar marlės gabalas. Apie patogumus anuomet niekas nė nesvajojo. Už tai, kad jauna motina užsikrovė tokią sunkią naštą, anot ponios Birutės, niekas jos per daug negarbino. Dar pasityčiodavo. Kartais jausdavo dvigubą panieką – už tai, kad tremtiniai, ir už tai, kad daugiavaikiai. Net artimos aplinkos žmonės kartais, pamatę, kad vėl laukiasi, klausdavo: „Kodėl „nesusitvarkai“?
O Birutė drąsiai atšaudavo: „Aš – ne žudikė. Aš – motina.“ Tik tai ir guodė, kad ji nenusideda nei žmonėms, nei Dievui.
Tik darbštumo ir stiprios valios dėka tremtinių šeimai pavyko vėl iš naujo įsitvirtinti gimtinėje.
B. Pabrėžienei pavyko gauti valytojos, paskui hidrologės darbo. Šiek tiek sutaupiusi, šiek tiek pasiskolinusi šeima nusipirko sodybą netoli Šimaičių esančiame Pluskių kaime.
Čia užaugo septyni ponios Birutės vaikai. Tik vyriausias Stanislovas, sulaukęs vos aštuoniolikos, iškeliavo Amžinybėn. Ypač skausmingai motina išgyveno ir dar vieno savo sūnaus Virgio mirtį. Vos sulaukusį 39-erių, sūnų pakirto širdies liga.
Dėl vaikų jau ramu
Šiandien 83 metų Birutė Pabrėžienė gyvena Kelmėje, dukros Onutės sodybos kieme esančiame namelyje. Sodybą Pluskiuose paliko sūnaus Arūno šeimai.
Atlikusi visas žmonos ir motinos pareigas ponia Birutė dabar galėtų pailsinti rankas. Tačiau įpratusios prie darbų jos ir šiandien dar tiesiasi į mezginį. „Mezgu ir mezgu kojines. Taip nusiraminu. Ką beveikčiau? Dukra visai savaitei išvažiuoja dirbti į Vilnių. Draugauju tik su televizorium.“
Dėl savo vaikų B. Pabrėžienei jau ramu. Visi turi savo gyvenimus. Išaugo dori ir atsakingi žmonės. Kelmėje gyvenanti Onutė, kaip jau minėta, dirba Vilniuje, statybos įmonėje. Paprūdžių kaime gyvenantis Vytautas su žmona globoja svetimus vaikus. Globėjais tapo ir jo sūnus – Birutės anūkas su žmona. Mamos sodyboje likęs Arūnas taip pat verčiasi statybos darbais. Dukra Dalia apsistojo Šiauliuose, dirba pardavėja. Jauniausieji vaikai Rimantas ir Jurgita gyvena Ispanijoje. Rimantas dirba statybose. Aukštuosius pedagogikos mokslus baigusi Jurgita dirba vadybininke vėjo jėgainių detalių gamykloje ir dar studijuoja sveikatos mokslus.
B. Pabrėžienė įvykdė ir Sibire mirusios savo močiutės valią. Iš Nyžnij Udensko rajono Parogo kaimelio kapinaičių parvežė močiutės palaikus į Lietuvą ir čia palaidojo. Į kelionę leidosi su vyresniosios sesers dukra. Palaikus įdėjo į cinkuotą dėžę ir parvežė traukiniu lagamine.
Regis, įvykdytos visos žmonos, motinos, dukros ir anūkės pareigos. Tik sunki ir sudėtinga praeitis, patirta neteisybė kartais išsiveržia prisiminimais ir visu sunkumu užgula sielą.
Skaudu prisiminti tremtį, gyvenimą nuomininko teisėmis savo namuose, tėvynainių požiūrį į tremtinį tarsi į antrarūšį žmogų. Skaudina ir kai kurie valdžios sprendimai. Birutė gaudavo papildomą tremtinės pensiją. Tačiau, kai jai kaip daugiavaikei motinai pridėti prie pensijos dar keli šimtai litų, tremtinės pensijos nebemoka.
„Bet juk aš vargau Sibire 17 metų. Kentėjau. Ir daugiavaikė motina esu, ir tremtinė. Abi pensijos man priklauso“, – savo logika vadovaujasi daugiavaikė mama.