Nenumaldoma Lietuvos trauka

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
Šiauliuose viešėjusi Cea-Cea Barbara Moller džiaugiasi: nors žodžių dar trūksta, bet jau gerokai daugiau supranta lietuviškai.
Australijoje, Adelaidėje, gyvenanti Cea-Cea Barbara Moller sveikinasi lietuviškai – jos šeimos šaknys giliai įaugusios Lietuvoje. Chirurge dirbanti moteris pernai pasiėmė metus atostogų ir atvyko į Vilnių intensyviai mokytis lietuvių kalbos. Šį kartą į senelių, mamos Tėvynę parvedė šimtmečio Dainų šventė, joje Cea-Cea Barbara dalyvauja su Adelaidės lietuvių choru. Dvi savaites aktyvi moteris praleido Šiauliuose – asistavo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, lankė lietuvių kalbos pamokas. Po viešnagės Europoje vėl leisis į kelionę – savanoriaus Ugandoje.

Tolimi, bet artimi

Šį kartą Cea-Cea Barbara Moller į Lietuvą atskrido su Adelaidės choru „Lituania“ dalyvauti Dainų šventėje.

Su aktyvia moterimi susitikome tik vakare, nes jos diena prabėgo ligoninėje, vėliau dar laukė lietuvių kalbos pamoka. Rankinėje – ir Dainų šventės repertuaro natos bei žodžiai.

Į Dainų šventę moteris atvyko kartu su maždaug dešimt Australijos lietuvių – įsilies į bendrą šimtmečio chorą. Chore, šypsosi 57-erių Cea-Cea Barbara, yra viena iš jauniausių. Bendraamžė Edita į Australiją atvyko ir į chorą įsijungė jau šiais laikais. Kiti choristai – dipukų, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių, palikuonys.

Cea-Cea Barbara Australijoje aktyviai dalyvauja įvairiausiose su Lietuva susijusiose veiklose: ne tik lanko chorą, bet priklauso lietuvių klubui, švenčia Velykas, kitas šventes, dalyvauja susitikimuose. Neužleidžia mokslų: kartą per savaitę jungiasi į valandos trukmės pamoką Kaune internetu.

Cea-Cea Barbaros seneliai, mama ir dėdė iš Lietuvos pasitraukė karo pabaigoje. Paskutinė išsaugota šeimos nuotrauka buvo padaryta Papilėje. Pernai Australijos lietuvė grįžo ten, kur šaknys – aplankė Šiaulių rajono Bazilionų apylinkes.

Su Šiauliais tebesaisto artimi ir šilti giminystės ryšiai – čia gyvena jos antros kartos pusbrolio Dariaus Urlakio šeima. Dariaus ir Cea-Cea Barbaros močiutės buvo seserys.

Šį kartą Ginkūnų kapinėse Cea-Cea Barbara susirado ir aplankė savo prosenelės Adolfinos kapą. Paliko raštelį – galbūt kažkas panorės susitikti gimines.

Namuose, prisimena moteris, nebuvo daug kalbama apie likusius Lietuvoje. Močiutė palaikė ryšius su seserimis laiškais. Labai mažai žinių pasiekė apie senelio šeimą – keletas nuotraukų.

Po truputį Cea-Cea Barbara įniko į giminės detektyvą, surinko trupinius: vardus, gimimo, mirimo datas, amžinojo poilsio vietas. Paieškas tęsia: prisiregistravo internetinėje svetainėje encestry.com, kurioje galima rasti giminaičių pagal DNR.

Cea-Cea Barbaros senelis Vladas Piontekas (Piontakas, Pentakas) gimė 1916 metais Voroneže, Rusijoje. Jo jaunesnis brolis ir sesuo pasaulį išvydo jau Lietuvoje, netoli Bazilionų – šeima greičiausiai į Rusiją buvo pasitraukusi dėl karo. 1909 metais gimusios močiutės Bronės Pleskūnaitės gimtinė – Padeglių kaimas netoli Bubių.

Pora susituokė 1938 metais Bazilionų bažnyčioje. Po metų gimė Romualdas, 1940 metų pabaigoje – Leokadija.

Cea-Cea Barbaros mamos Leokadijos pirmieji prisiminimai buvo jau iš dipukų stovyklos. Bet lietuviškai kalbėti ji dar mokėjo. Australijoje tebegyvena dėdė Romas, prisimenantis keletą lietuviškų žodžių.

„Kai kalbu lietuviškai, jis sako: „Aš nesuprantu“, – šypsosi moteris. Pasvarsto: vaikystėje su šeima dėdė greičiausiai kalbėjo tarmiškai.

Dabar abu susikalba lietuviškais žodžiais: „Aš tave myliu“, „sudie“.

Laukia savanorystė Ugandoje

Pernai Cea-Cea Barbara Šiauliuose lankėsi, kai dar buvo šalta.

„Dabar aš įsimylėjau Šiaulius. Mielas miestas, nuostabi pėsčiųjų gatvė. Čia nesu tik viena iš daugybės turistų, sulaukiu daug klausimų“, – sako Australijos lietuvė. Nors miestas pasirodė tylus, ramus, veiklos nepasigedo – lankėsi teatro, bigbendų festivaliuose, lankė muziejų.

Pirmą kartą šventė Jonines, pynė vainikus, dainavo. Labai patiko viešnagė sodyboje – sužavėjo sodas, medžiai, ramuma. „Įsivaizduoju save, gyvenančią tokioje vietoje“, – nusišypso.

Šį kartą viešėdama Lietuvoje, Cea-Cea Barbara nenorėjo būti tik turiste, tad pasiūlė savo, chirurgės, patirtį.

Be penkiolikos aštuonios moteris jau būdavo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, dalyvaudavo pasitarimuose, lankė pacientus, asistavo operacinėje: „Man labai įdomu. Esu dirbusi įvairiose pasaulio šalyse, visada įdomu stebėti, kas yra daroma kitaip, kaip dirbama.“

Chirurgė atkreipė dėmesį, kad Šiaulių ligoninės palatose guli daug ligonių. Ligoninėje Adelaidėje, kurioje dirba, pacientai guli atskirose palatose, taip patogiau, lengvesnė infekcijų kontrolė. Bet chirurgų darbo Šiauliuose kokybė, specialistės akimis, labai aukšta.

Praėjusį penktadienį Cea-Cea Barbara išvyko į Vilnių, čia iš Australijos atskrido jos vyras. Po savaitės viešnagės sostinėje, po Dainų šventės, dar dvi savaites keliaus po Europą: aplankys Krokuvą, Vieną, Liublianą, poilsiaus Kroatijos paplūdimiuose. Atgal į namus skris iš Romos. O tada – atgalios į darbą.

Artimiausiuose Cea-Cea Barbaros planuose – tęsti savanorystės misiją. 2013 metais chirurgė savanoriavo Peru, 2014 metais – Kambodžoje, 2017 metais pasirinko Afrikos žemyną. Šį kartą keliaus į Ugandą, dvi savaites užsiims „blic“ pagalba – operuos išvaržas. Pasidžiaugia, kad veiksminga pagalba padės jauniems žmonėms grįžti į darbą.

O kitąmet, viliasi, galbūt vėl atsiras priežastis atvykti į Lietuvą.