Nemeilė kalbai yra didžiausia grėsmė

Ne­mei­lė kal­bai yra di­džiau­sia grės­mė

Šiau­lių uni­ver­si­te­to ir Ma­te­jaus Be­lo uni­ver­si­te­to Slo­va­ki­jo­je pro­fe­so­rė Ge­no­vai­tė Ka­čiuš­kie­nė iš­rink­ta Lie­tu­vių kal­bos drau­gi­jos (LKD) pir­mi­nin­ke. Ji ta­po pir­mą­ja mo­te­ri­mi šio­se pa­rei­go­se. Su pro­fe­so­re kal­ba­mės apie lie­tu­vių kal­bos su­dė­tin­gu­mą ir kon­kur­są, į ku­rį pa­si­tik­rin­ti raš­tin­gu­mo žmo­nės į Šiau­lius vyk­da­vo net iš Vil­niaus.

Dau­man­tė­BA­RA­NAUS­KAI­TĖ

daumante@skrastas.lt

– Ta­po­te Lie­tu­vių kal­bos drau­gi­jos pir­mi­nin­ke. Ko­kius tiks­lus ke­lia­te?

– Ma­no, kaip pir­mi­nin­kės, di­džiau­sias no­ras, kad šiais, iš­skir­ti­niais Lie­tu­vių kal­bos kul­tū­ros me­tais, ir ar­tė­jant Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui, LKD sky­riai įsi­steig­tų vi­suo­se mies­tuo­se, ra­jo­nų sa­vi­val­dy­bė­se, pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė­se, kad vi­si, gy­ve­nan­tys Lie­tu­vo­je ir už jos ri­bų, sto­tu­me į gim­to­sios kal­bos puo­se­lė­ji­mo, jos iš­sau­go­ji­mo gre­tas, im­tu­mė­mės konk­re­čių dar­bų ir kad ži­no­tu­me, kas, kur, ka­da ir kaip tai vyks­ta, ko­kios konk­re­čios pa­gal­bos yra sto­ko­ja­ma. To­dėl kvie­čiu vi­sus ak­ty­viai įsi­jung­ti į drau­gi­jos veik­lą, ją pa­lai­ky­ti, taip pat da­ly­tis sa­vo pa­tir­ti­mi, pa­ste­bė­ji­mais ir siū­ly­mais jau vei­kian­čio­je Lie­tu­vių kal­bos drau­gi­jos „Fa­ce­book“ pa­sky­ro­je.

– Esa­te vi­suo­ti­nio dik­tan­to pra­di­nin­kė Lie­tu­vo­je, prieš 27 me­tus par­si­ve­žė­te šią idė­ją iš Pa­ry­žiaus. Reng­da­vo­te dik­tan­to kon­kur­są Mo­ti­nos die­nai pa­mi­nė­ti. Ar daug no­rin­čių­jų pa­si­tik­rin­ti raš­tin­gu­mą su­lauk­da­vo­te?

– Kar­tu su ko­le­go­mis šiau­liš­kiais, ypač min­tį pa­lai­kant ir plė­to­jant lek­to­riui Al­gir­dui Ma­la­kaus­kui, 25 me­tus iš ei­lės prieš Mo­ti­nos die­ną ren­gė­me dik­tan­to kon­kur­sus Šiau­liuo­se, į ku­riuos su­va­žiuo­da­vo la­bai daug įvai­rių kar­tų at­sto­vų iš Šiau­lių kraš­to, ki­tų ra­jo­nų, taip pat ir iš Vil­niaus, no­rin­čių pa­si­tik­rin­ti sa­vo raš­tin­gu­mą. Sma­gu, kad mū­sų pa­sė­tas grū­das su­dy­go – 2006 me­tais Na­cio­na­li­nio dik­tan­to kon­kur­są pra­dė­jo reng­ti sa­vait­raš­tis „At­gi­mi­mas“, jis tę­sia­mas ir da­bar.

Jau ke­le­tą me­tų dik­tan­tus Šiau­lių mo­ki­niams ren­gia di­de­lė lie­tu­vių kal­bos en­tu­zias­tė, Ge­gu­žių pro­gim­na­zi­jos di­rek­to­rė Sil­vi­ja Ba­ra­naus­kie­nė.

– Ko­dėl jūs nu­sto­jo­te reng­ti šį kon­kur­są?

– Ma­nau, kad tiks­lin­ga tru­pu­tį pail­sė­ti. Ir dik­tan­tų skai­čius gra­žus, ir da­ly­vių skai­čius įspū­din­gas. Mū­sų ren­gia­muo­se dik­tan­to kon­kur­suo­se da­ly­va­vo per 3 500 žmo­nių. To­kį dik­tan­tų skai­čių rei­kė­jo ir iš­tai­sy­ti, ir pri­zi­nin­kus ap­do­va­no­ti, ir pa­rink­ti ati­tin­ka­mus teks­tus, nes vie­nu me­tu ra­šy­da­vo ma­žiau­siai tri­jų ly­gių da­ly­viai!

– Kuo lie­tu­vių kal­ba iš­skir­ti­nė?

– Vi­sa­da kar­to­ju sa­vo stu­den­tams, kai jie ima skųs­tis, kad lie­tu­vių kal­ba yra sun­ki: mes esa­me iš­skir­ti­niai, ka­dan­gi gy­vai var­to­ja­me vie­ną ar­chaiš­kiau­sių in­doeu­ro­pie­čių kal­bų. Tik mi­ru­sios in­doeu­ro­pie­čių kal­bos – lo­ty­nų, se­no­vės grai­kų ar prū­sų ga­li ly­gin­tis su lie­tu­vių kal­ba. Na, dar san­skri­tas In­di­jo­je, ku­rį var­to­ja vie­nas ki­tas šim­tas tūks­tan­čių hu­ma­ni­ta­rų. To­dėl mums rei­kia ne skųs­tis, o di­džiuo­tis, kad kal­ba­me lie­tu­viš­kai. Juk lie­tu­vių kal­bos mo­ko­ma­si įvai­riuo­se pa­sau­lio uni­ver­si­te­tuo­se, man pa­čiai lie­tu­vių kal­bą te­ko dės­ty­ti Pa­ry­žiu­je, vie­na­me iš Sor­bo­nos uni­ver­si­te­tų, Slo­va­ki­jo­je, Uk­rai­no­je, ją dės­tau ir už­sie­nie­čiams Lie­tu­vo­je, at­vyks­tan­tiems čia dirb­ti, stu­di­juo­ti ar šiaip pa­si­mo­ky­ti lie­tu­vių kal­bos, kad ga­lė­tų bent ele­men­ta­riai bend­rau­ti.

– Kaip įver­ti­na­te nū­die­nos lie­tu­vių kal­bą, jos var­to­ji­mą vi­suo­me­nė­je?

– Vi­sais lai­kais sky­rė­si ir ski­ria­si vie­šo­ji kal­ba ir bui­ti­nis bend­ra­vi­mas. Ta­čiau, kaip ne­ro­do­me vie­šai sa­vo apa­ti­nių dra­bu­žių, taip ne­tu­ri­me sa­vo pri­va­čių po­kal­bių ar raš­lia­vos ro­dy­ti vie­šu­mai ar net tuo di­džiuo­tis. Žar­go­nu kal­ban­tis ar ra­šan­tis žmo­gus ga­li pri­tap­ti tik prie pa­na­šių į jį. Žo­džio kul­tū­ros ne­pai­san­tis as­muo nė­ra, ne­bu­vo ir ne­bus va­di­na­mas kul­tū­rin­gu. Kaip ir kei­kū­nas...

Ma­ne ste­bi­na ir la­bai nu­vi­lia in­ter­ne­to ko­men­ta­rų ir bend­ra­vi­mo kal­ba. To­dėl aš jų ne­skai­tau, su­ži­nau iš sa­vo stu­den­tų aka­de­mi­nių dar­bų, ku­riuo­se jie tą raš­lia­vą ap­ta­ria, ana­li­zuo­ja. Ge­rai su­pran­tu, kad šiuo­lai­ki­niam jau­ni­mui tik­rai ne­leng­va – ten­ka įdė­ti dvi­gu­bai, tri­gu­bai ar net dau­giau pa­stan­gų, kad iš­mok­tų ke­lis bend­ra­vi­mo raš­tu ko­dus ir juos var­to­tų pa­gal pa­skir­tį.

– Ta­čiau dau­gu­ma pur­to­si sun­kių lie­tu­vių kal­bos tai­syk­lių.

– Yra pa­sau­ly­je ir sun­kes­nių tai­syk­lių. Lie­tu­vių kal­bos ra­šy­ba daž­niau­siai yra fo­ne­ti­nė – kaip ta­ria­me, taip ra­šo­me, to­dėl jau nuo pir­mos kla­sės rei­kia to­bu­lin­ti mo­ki­nių tar­tį, o ir pa­tiems mo­ky­to­jams rei­kia dar ge­ro­kai pa­to­bu­lė­ti šio­je sri­ty­je. Daug me­tų ste­biu į uni­ver­si­te­to fi­lo­lo­gi­nes pro­gra­mas atei­nan­čius abi­tu­rien­tus, ku­rių dau­gu­ma nie­ka­da nė­ra gir­dė­ję apie tai­syk­lin­gos tar­ties rei­ka­la­vi­mus. Raiš­kio­jo skai­ty­mo kon­kur­suo­se jie pa­pras­tai žai­džia in­to­na­ci­jo­mis, tai ir­gi yra ge­rai, bet vi­siš­kai nie­ko ne­ži­no, kaip rei­kia tai­syk­lin­gai tar­ti žo­dį.

– Ar li­tua­nis­tų bend­ruo­me­nė­je kal­ba­ma apie tai­syk­lių su­pap­ras­ti­ni­mą?

– Prieš ke­le­tą me­tų Vals­ty­bi­nei lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­jai bu­vo ki­lu­si min­tis su­pap­ras­tin­ti no­si­nių rai­džių ra­šy­bą šak­ny­je, taip pat at­si­sa­ky­ti kai ku­rių il­gų­jų bal­sių ra­šy­bos išim­čių. Oho, koks ki­lo vi­suo­me­nės ne­pa­si­ten­ki­ni­mas ir pa­si­prie­ši­ni­mas! Di­džiu­lė kal­bos var­to­to­jų au­di­to­ri­jos at­lik­ta ap­klau­sa pa­ro­dė, kad dau­gu­ma, ne tik vy­res­nės kar­tos at­sto­vų, bet ir mo­ki­nių no­ri iš­lai­ky­ti lie­tu­vių kal­bos ar­chaiš­ku­mą, mus pa­sie­ku­sį kal­bos pa­vel­dą.

– Kai ku­rie vi­suo­me­nė­je ži­no­mi žmo­nės gar­siai kri­ti­kuo­ja Vals­ty­bi­nę lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­ją, esą ji už­sii­ma nie­kais, dar la­biau sun­kin­da­ma lie­tu­vių kal­bos var­to­ji­mą. Ar įma­no­ma ras­ti ba­lan­są, kad abi pu­sės bū­tų pa­ten­kin­tos?

– Ne­ma­nau, kad ko­mi­si­ja už­sii­ma nie­kais. Rei­kė­tų dau­giau pa­si­do­mė­ti šios kal­bos ins­ti­tu­ci­jos dar­bais, pa­si­žval­gy­ti po jos in­ter­ne­ti­nę sve­tai­nę, pa­sklai­dy­ti do­ku­men­tus. Ko­mi­si­ja yra lie­tu­vių kal­bos par­la­men­tas. Ar mes vi­sa­da esa­me pa­ten­kin­ti ša­lies par­la­men­to – Sei­mo – dar­bu ir jo priim­tais įsta­ty­mais? Bet tu­ri­me jų lai­ky­tis. Šį ru­de­nį dar­bą pra­de­da nau­ja Vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos ko­mi­si­jos na­rių su­dė­tis, mū­sų, nau­jai pa­siū­ly­tų kan­di­da­tų su­dė­tis. Gal jų veik­los kryp­tys bus kiek ki­to­kios, kiek­vie­no kal­bos var­to­to­jo šir­džiai ar­ti­mes­nės?

– Kaip li­tua­nis­tė, at­krei­pia­te dė­me­sį į kal­bos kul­tū­ros, ra­šy­bos klai­das, kai žiū­ri­te te­le­vi­zi­jos lai­das, skai­to­te nau­jie­nas ar tie­siog bend­rau­ja­te su ki­tu žmo­gu­mi?

– Kai žiū­riu te­le­vi­zi­jos lai­das, vi­sa­da krei­piu dė­me­sį į lai­dos ve­dė­jų kal­bą. Tą pa­tį da­rau ir klau­sy­da­ma vie­šos bend­ra­dar­bių, ko­le­gų ir ki­tų kal­bos var­to­to­jų kal­bos. Kau­piu me­džia­gą ir ra­šau straips­nius. Bend­rau­da­ma su ki­tu žmo­gu­mi ar prie pie­tų sta­lo nie­ka­da ne­fik­suo­ju kal­bos klai­dų. Ta­čiau daž­nai gir­džiu sa­kant, kad prie li­tua­nis­to var­žo­ma­si ir ne­drįs­ta­ma kal­bė­ti, kad ne­pa­da­ry­tų kal­bos klai­dų, kad jos ne­bū­tų vie­šai tai­so­mos. Taip ne­tu­rė­tų bū­ti. Ne­ma­nau, kad, bend­rau­jant su gy­dy­to­ju ne gy­dy­mo įstai­go­je, jis mąs­to apie mū­sų svei­ka­tos pro­ble­mas ar ne­ga­la­vi­mus. Taip ir li­tua­nis­tas.

– Ko­kie iš­šū­kiai lie­tu­vių kal­bai di­džiau­si? Yra ma­nan­čių, kad il­gai­niui ji iš­nyks. Ar tai pa­grįs­ta bai­mė?

– Ne­mei­lė kal­bai yra bai­siau­sia ir di­džiau­sia grės­mė. Ir – ne­pa­gar­ba. Ast­ro­no­mai kal­ba ir apie Sau­lės sis­te­mos, Že­mės – kaip pla­ne­tos – ri­bo­tą eg­zis­ta­vi­mo lai­ką. Mus įkve­pia ir pa­drą­si­na tai, kad lie­tu­vių kal­bos atei­tis yra mū­sų, mū­sų vai­kų ir vai­kai­čių ran­ko­se, šir­dy­se ir lū­po­se.

Au­to­rės nuo­tr.

Pro­fe­so­rė Ge­no­vai­tė Ka­čiuš­kie­nė sa­ko, kad mums rei­kia ne skųs­tis lie­tu­vių kal­bos sun­ku­mu, o di­džiuo­tis, kad kal­ba­me lie­tu­viš­kai.