Naujausios
„Nemėgstu stovinčio vandens“
Domicelė iš Žemaitės „Trijų mylimų“. Reikli vaikiškų spektaklių režisierė, mokiusi vaidinti ne tik Kelmės, bet ir užsienio vaikus. Originalių projektų autorė. Originali išvaizda. Originalios mintys. Maksimaliai užkelta kartelė sau. Tokią šiandien Čikagoje gyvenančią buvusią Kelmės mažojo teatro režisierę ir aktorę Dalią Stirbytę prisimena kelmiškiai. O kaip jai sekasi ten?
Regina MUSNECKIENĖ
Buto šeimininkės pranašystė
Prieš keletą metų Dalios nuomojamo buto šeimininkė paklausė: „Turbūt Dalyte, neilgai čia Kelmėje būsi. Žmonės kalba, kad Amerikoj turi draugą, kuris tave labai myli ir pasiims iš čia.“
Tada jokio draugo neturėjusi Dalia juokėsi. Sako nenorėjusi tokio gražaus gando net neigti. Bet neigti ir neprireikė. Praėjus trejiems metams po šeimininkės pranašysčių, ji iš tikrųjų sutiko nuostabų žmogų, gyvenantį Amerikoje.
„Viskas mano gyvenime, atsitinka netikėtai ir neplanuotai,— pasakoja Dalia. — Prieš dešimt metų man, nežinau kodėl, labai prireikė Amerikos vizos. Užsispyriau ir gavau. Nors neturėjau nei sąskaitų banke, nei savo verslo, nei šeimos... Jokių įrodymų, kad grįšiu. Tik turėjau svajonę Filadelfijoje aplankyti savo prosenelių kapus. Mano senelis ten gimė. Į Lietuvą jį parvežė dvylikos metų. Visada norėjo nuskristi už Atlanto aplankyti tėvų kapų. Deja, negalėjo. Aš norėjau įvykdyti jo norą... Bet bėgo metai. Maišiau pasaulį dėl visokių projektų, seminarų, o viza laukė baigusio galioti paso subadytuose puslapiuose.“
Reikėjo spyrio
— Vadinasi, vizos pagaliau prireikė, kai susipažinote su būsimu vyru? Meilė paskatino emigruoti?
— Nesijaučiu emigrantė. Manau, jog tai dar vienas mano projektas, kuris ilgai nebuvo pradėtas. Nuo mažens visos močiutės, kai padėdavau ką parnešti, ar vėliau, kai pavėžėdavau ( turejau tokią savybę susirinkti Kelmėje sunkiai nešulius nešančias močiutes ir vežti namo...) visada man linkėdavo: „Vaikeli, kad tik tau Dievulis gerą vyrą duotų.“ Ir tikrai nepagailėjo — davė.
Jei ne tai, gal dar būčiau ilgai nesiryžusi išvažiuoti. Juk nuolat jaučiau perdėtą atsakomybę. Nemokėjau išduoti, palikti pradėtų darbų... Ko gero, ilgai būčiau stovėjusi viena koja vienoj Atlanto pusėje, kita — kitoje.
Bet šiandien esu dėkinga skausmui ir išdavystei, kuriuos patyriau, darbui Kelmėje atidavusi 17 metų ir uždirbusi tik porą lagaminų, į kuriuos tilpo mano turtas ir krūva garbės raštų. Nors dirbau neskaičiuodama savo laiko, nelaukdama premijų.
Labai norėčiau padėkoti ir porai žmonių, kurie sunkiausiu metu priėjo prie manęs ir paklausė — gal gali kuo nors padėti. Ir padėjo. Nenoriu minėti jų pavardžių, nes nežinau, ar turiu teisę. Tačiau manau, kad, perskaitę šias eilutes, jie save atpažins.
Kelmė nepamiršta
— Ar nepasiilgstate Kelmės ir jos žmonių?
— Ačiū visiems nuostabiems Kelmės žmonėms, lankiusiems spektaklius, teatro dienas, nešusiems gėles ir dovanojusiems šypsenas. Esu dėkinga vaikams, kurie buvo didžiausia mano darbo prasmė.
Juk nė vienas mūsų sukurtas spektaklis nesikartojo nei temomis, nei išraiškos priemonėmis. Buvom kūrybingi ir užsispyrę.
Kai pagalvoju, paskutinių spektaklių pavadinimai pagal Čaplino filmus „Baladė apie Meilę, Laisvę ir Pinigus“, bei “Šešėlis išeina“, tartum sudėliojo ir mano pačios Likimą.
Visada žiūrėjau į žmones kaip į mokytojus. Vieni išmoko vieno, kiti — kito ir ačiū jiems už tai... Nereikia būti ten, kur esi nereikalingas. Nepakeičiamų žmonių nėra... Vaikams, lankiusiems teatro studiją kažkada sakiau... merės Popins žodžius: „Išeisiu, kai vėjas pasikeis...“
— Ar dar kada nors sugrįšite?
— Tikrai negalvojam pasilikti visam laikui. Grįšim. Tik laiko klausimas kada...
Gyvenimas yra teatras
— Kuo dabar pakeitei režisierės ir aktorės profesiją? Kuo prasmingas naujasis darbas?
— Nuo mažų dienų žinojau, kuo būsiu. Tad negaliu sakyti, kad pakeičiau ar palikau aktorės karjerą. Aš kūriau savo teatrą. O teatras kūrė mane. Ir dabar turiu sočiai erdvės, kiekvieną dieną, vaidinti mažus spektakliukus, kurti etiudus, linksminti ir improvizuoti bendraudama su žmonėmis...
Tiesiog, kai esi taip mylimas ir įvertintas, savo artimo žmogaus, nėra svarbu, ką dirbi.
O ir darbas — labai prasmingas. Žmogui padedu gyventi, jausti visapusišką gyvenimo pilnatvę, kartais esu jo kojos, kartais rankos, kartais linksma pašnekovė, psichologė, vairuotoja, masažuotoja, fizioterapeutė... Galėčiau tęsti iki begalybės savo kuriamus vaidmenis.
Kai pamatai vieną rytą išsitiesusius rankos pirštus kaip stebuklą po daugelio metų... išleki į pievą, priskini pienių ir, surezgusi vainiką, uždedi ant galvos... Mes nugalėjom! Šią dieną, šią minutę galima atkimšti šampaną ir važiuoti į Brodvėjaus teatrą žiūrėti „West side storys“ miuziklo.
Jaučiuosi kaip ką tik baigusi mokyklą mergaitė, niekaip negalinti apsispręsti, kuo norėčiau būti, kai užaugsiu.
Galimybė apsišluoti sielą
— Kaip sekėsi adaptuotis skirtingų tautų katile? Ar turi draugų ir draugių lietuvių?
— Visada buvau žuvis, kuri plaukia bet kokiam vandeny. Man niekada nebuvo sunku bendrauti... Myliu žmones. Gerbiu bet kurią kultūrą. Net kenkiantys man kėlė daugiau gailesčio negu pykčio... Bet buvo toks laikas, kai man reikejo daugybės žmonių. Tuomet rašiau:.
Blaškausi tarp savęs
Ir to, kas pridera
Kažkas many numiršta,
Kažkas prisikelia
Be mano norų
Prieštaravimų ir sutikimų
Vairuoja mano triratį
Šventi ir nusidėję lygiai,
O aš lieku sėdėt per vidurį.
Visa provincija
Giliai dėl šito sunerimus...
Dabar, aš turiu savo draugus, patikrintus laiko, artimuosius Lietuvoje. Šiuolaikinės komunikacijos priemonės leidžia bendrauti vos ne kasdien.
Turiu savo patį geriausią draugą ir žmogų šalia. Mudu esame labai laimingi, nes turime nuostabiausius tėvukus, seseris ir brolius. Jokie atstumai nebetenka prasmės, tampi stiprus ir nepažeidžiamas.
Per šiuos metus apsišlaviau savo vidų, susidėliojau prioritetus į matomas lentynas. Laimingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuriam mažai reikia.
— Bet sakei, kad reikia žmonių...
— Nežinau už kokius nuopelnus, bet sutinku labai daug gerų žmonių. Šeima, su kuria suvedė likimas ir kuriai prireikė mano pagalbos, nepaklausė net mano pavardės ir neprašė jokio dokumento. Tokį pasitikėjimą Lietuvoj sunku įsivaizduoti.
Gyvenu gražioj vietoj. Man visi šypsosi, ir aš šypsausi. Vakarais geriu arbatą apsupta jonvabalių, rytais važinėju dviračiu. Stebiu pro šalį slenkančius meškėnus, voveriukus ir triušius.
Lietuvių nesutinku, tik vyro gimines — labai geri žmonės.
Lietuva kaip mama
— Kaip dabar, praleidus už Atlanto metus, atrodo Lietuva? Gal tėvynę lengviau mylėti iš tolo?
— Sakoma, geriau mano pažįstamas pragaras, negu tavo nepažįstamas rojus. Lietuva kaip mama. Ją myli ne už tai, kad ji tau davė turtų, o todėl, kad jinai viena. Nepanioju politikų ir Tėvynės.
Išminčiai sako, jog kartais reikia iškišti galvą iš miško. Tada viskas geriau matosi. Iškišau. Ir, atrodo, imu suprasti, kad mūsų mažoje Lietuvoje mums visiems vietos per maža. Tad mušamės dėl kiekvieno duonos kąsnio, dėl keleto litų, kurie nukris į kišenę. Vardan to galim suregzti intrigą, nudažyti žmogų kokia tik norime spalva. Bet ar tampame laimingesni? Ar tikrai nueiname miegoti sąžinės negraužiami? Juk visko bijome. Kritikos, kitos nuomonės. Amžinos kautynės ir įrodinėjimai, kas geresnis.
Gyventi iki paskutinio atodūsio
— Ar lietuvaitei, kilusiai iš kaimo, ne per greiti gyvenimo tempai?
— Man tempai gali būti tik per lėti. Nemėgstu stovinčio vandens. Nebijojau iššūkių — nei Afrikos, nei Arabijos, nei Amerikos. Turėjau galimybę ją išmaišyti su savo vyru beveik visą skersai ir išilgai. Mes sukorėme tiek kilometrų, kad užtektų keletą kartų apvažiuoti Žemės rutulį...
Ir niekam čia tempai nėra per greiti. Čia nėra senų žmonių. Jie nepaeina savo kojomis, bet už tai puikiai vairuoja. Susitinka senjorų klubuose, žaidžia kortomis arba užsiima rankdarbiais, pietauja su draugais restoranuose, važiuoja i filmus ir teatrus. 92 ar 87 metų moterys pačios atvairuoja į kirpyklą. Čia niekas savęs nenurašo, vos sulaukęs šešiasdešimties metų kaip Lietuvoje. Ir karstų iš anksto neperka. Gyvena iki paskutinio atodūsio...
Tai padėjo man suprasti, kad esu nepaprastai jauna, ir man dar liko gražus gabalas gyvenimo...
Darbui ir pinigams
— Ar tiesa, kad amerikiečiai prioritetą teikia pinigams ir darbui?
— Klausimą norėčiau pakreipti kitaip. Darbui ir pinigams... nes jeigu tave vertina darbe, gerbia ir nenori prarasti, tau moka gerą atlyginimą. O tu išsijuosęs stengiesi dirbti kuo daugiau, kad pateisintum tą piniginį įvertinimą...
Manau, kad viskas teisinga... O jeigu iš tavęs tyčiojasi ir laiko vergu, tada liepia dirbti kuo sunkiau ir nieko nemoka... Nebent duoda garbės raštą ar padėką... Tada, savaime suprantama, kad nei pinigams, nei darbui žmogus prioriteto neteikia.
ŠVENTĖ: Gyvenimas tampa švente tik tada, kai išsivaduoji iš rutinos. Dalios Stirbytės gyvenime švenčių niekuomet netrūko.
VAIDMUO: Dalia Stirbytė Kelmės mažajame teatre kartais gaudavo karalienės vaidmenį. Bet nieko nėra geriau kaip tapti savo laiko ir savo gyvenimo karaliumi.
VANDENYS: Gyvenimo vandenys kartais neša netikėta kryptimi.
IŠĖJIMAS: Išėjimas kartais yra geriausia, ką mums pasiūlo likimas.
Dalios STIRBYTĖS asmeninio albumo nuotr.