Neįminta pastoriaus gyvenimo mįslė

Neį­min­ta pa­sto­riaus gy­ve­ni­mo mįs­lė

Šiau­lie­tė vers­li­nin­kė Ei­man­tė Raz­mi­nai­tė-Po­vi­liū­nie­nė pa­si­ry­žo at­skleis­ti nie­kam ne­ži­no­mą vie­nos iš gar­bin­giau­sių su Kel­me su­si­ju­sių as­me­ny­bių čia dir­bu­sio evan­ge­li­kų re­for­ma­tų pa­sto­riaus, fi­lo­so­fi­jos moks­lų dak­ta­ro, Kel­mės gim­na­zi­jos įkū­rė­jo ir di­rek­to­riaus, re­for­ma­tų baž­ny­čios va­do­vo ir gar­sios ba­jo­rų gi­mi­nės pa­li­kuo­nio Kons­tan­ti­no Kur­na­taus­ko gy­ve­ni­mo pus­la­pį. Ji tvir­ti­na, kad prieš tre­jus me­tus mi­ręs jos tė­vas, Šiau­lių dra­mos teat­re dir­bęs Juo­za­pas Raz­mi­nas, ga­li­mai yra Kons­tan­ti­no Kur­na­taus­ko sū­nus. Tai įro­dy­ti sie­kia, kad gar­bin­ga Kur­na­taus­kų gi­mi­nė neiš­nyk­tų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Vi­sas ma­no tur­tas yra šir­dy­je“

Į re­dak­ci­ją Ei­man­tė Raz­mi­nai­tė-Po­vi­liū­nie­nė at­ne­šė sa­vo ma­mos Kleo­pa­tos Raz­mi­nie­nės ran­ka už­ra­šy­tą tė­vo gi­mi­mo is­to­ri­ją. Tė­vo, jo įtė­vių, kai­my­nių ir ki­tų liu­dy­to­jų pa­sa­ko­ji­mais pa­rem­ta is­to­ri­ja ga­li­mai at­sklei­džia Kel­mės gim­na­zi­jos įkū­rė­jo, evan­ge­li­kų re­for­ma­tų baž­ny­čios pa­sto­riaus, fi­lo­so­fi­jos moks­lų dak­ta­ro, gar­sios ba­jo­rų gi­mi­nės at­sto­vo Kons­tan­ti­no Kur­na­taus­ko di­džią­ją gy­ve­ni­mo dra­mą ir pa­slap­tį.

1932 me­tai Kel­mė­je. Evan­ge­li­kų re­for­ma­tų baž­ny­čio­je pa­sto­riu­mi nuo 1903 me­tų dir­ba Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas. Jam pa­de­da jau­na var­go­ni­nin­kė Ha­na, ki­lu­si iš dva­ri­nin­kų Gru­ževs­kių gi­mi­nės.

Špi­to­lė­je gy­ve­na Elž­bie­ta ir An­ta­nas Raz­mi­nai. An­ta­nas dir­ba baž­ny­čios ūk­ve­džiu, jo žmo­na šei­mi­nin­kau­ja na­muo­se. Po­ra ne­ga­li su­si­lauk­ti vai­kų.

Var­go­ni­nin­kė mo­kė­si mu­zi­kos Kau­ne. Ku­ni­gas daž­nai va­žiuo­da­vo į Kau­ną, nes tuo me­tu dir­bo kvies­ti­niu pro­fe­so­riu­mi Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te. Kar­tu su juo vyk­da­vo ir var­go­ni­nin­kė.

Po ku­rio lai­ko mo­te­rys pa­ste­bė­jo, jog Ha­na pra­dė­jo ap­va­lė­ti. Įta­rė, kad ji nėš­čia. Pra­dė­jo ją sek­ti. Jau­no­ji var­go­ni­nin­kė ėmė lan­ky­tis pas tuo me­tu Kel­mė­je dir­bu­sį gy­dy­to­ją Ibens­kį. Ta­čiau, ma­tyt, ne­drįs­da­ma pa­sa­ky­ti, kas yra, atei­da­vo ir išei­da­vo.

Ga­liau­siai gy­dy­to­jas, su­pra­tęs, jog mer­gi­na nėš­čia, pa­klau­sė, ko jai rei­kia. Var­go­ni­nin­kė at­sa­kiu­si, jog no­ri nu­trauk­ti nėš­tu­mą. „Jei da­bar nu­trauk­si­me nėš­tu­mą, tai ir vai­kas, ir pa­ti „šprok­si“, – ne­su­ti­kęs gy­dy­to­jas.

Kad Ha­na ko nors ne­pa­da­ry­tų sau ar kū­di­kiui ją ati­džiai ste­bė­jo Ka­zy­mie­ra Pet­kie­nė, Ju­lė Rad­vi­lai­tė ir Elz­bie­ta Raz­mi­nie­nė. Ka­dan­gi pa­sta­ro­ji ne­tu­rė­jo sa­vo vai­kų, įkal­bė­jo mer­gi­ną gim­dy­ti, o vai­ką pa­ža­dė­jo paim­ti ir užau­gin­ti. Jos min­čiai pri­ta­rė ir baž­ny­čios ūk­ve­džiu dir­bęs vy­ras An­ta­nas.

1933 me­tų sau­sio 25 die­ną Ha­na K. Pet­kie­nės na­muo­se pa­gim­dė sū­nų. Vai­ke­lį ma­tė ir jos duk­ra Ona, ku­ri iš­te­kė­ju­si ta­po Ši­mo­liū­nie­ne, da­bar gy­ve­na Kau­ne. Gim­dy­mą priė­mė gy­dy­to­jas Ibens­kis.

Raz­mi­nai įsi­vai­ki­no kū­di­kį. Pa­va­di­no jį Juo­za­pu. Nei jie, nei ki­ti jų ap­lin­kos žmo­nės nea­be­jo­jo, kad kū­di­kio tė­vas yra pa­sto­rius Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas, nors tie­sio­gi­nių įro­dy­mų ne­tu­rė­jo.

Apie tai su­ži­no­jo ir pa­sto­riaus žmo­na Žo­ze­fi­na, su ku­ria jis ne­tu­rė­jo vai­kų. Ji su­kė­lė skan­da­lą. Ta­čiau is­to­ri­ja grei­tai bu­vo už­glais­ty­ta. To­kio įžy­maus žmo­gaus gar­bė bu­vo svar­bes­nė už vis­ką.

K. Kur­na­taus­kas špi­to­lė­je gy­ve­nu­siems Raz­mi­nams nu­pir­ko aš­tuo­nis hek­ta­rus že­mės ne­to­li Kel­mės esan­čia­me Sau­di­nin­kų (da­bar Mai­ro­nių) kai­me. Ten pa­sta­tė na­mu­ką su ūki­niais pa­sta­tais. Jie su vai­ke­liu iš­si­kė­lė gy­ven­ti į Sau­di­nin­kus.

Ha­na kaž­kur iš­vy­ko. Pa­lik­da­ma kū­di­kį Raz­mi­nams pa­sa­kė, jog no­rė­tų jį pa­ma­ty­ti suau­gu­sį. Ta­čiau taip nie­kuo­met ir ne­grį­žo. Bu­vo kal­ba­ma, kad ka­ro pra­džio­je ji žu­vo.

K. Kur­na­taus­kas 1938 me­tais or­di­nuo­tas Vil­niaus evan­ge­li­kų re­for­ma­tų baž­ny­čios ge­ne­ra­li­niu su­pe­rin­ten­den­tu. 1941 me­tais, prieš pra­si­de­dant ka­rui, iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją. 1942 me­tais mi­rė jo žmo­na Žo­ze­fi­na. Mo­ters šir­dis neat­lai­kė, kai na­ciai nu­žu­dė jos se­se­rį, už­sto­ju­sią žy­dų mer­gai­tę, ku­rią jie no­rė­jo su­šau­dy­ti.

1944 me­tais K. Kur­na­taus­kui per ste­buk­lą pa­vy­ko gau­ti lei­di­mą ap­lan­ky­ti Kel­mę. Tuo me­tu pa­sto­riu­mi čia dir­bo jo bro­lio sū­nus Vy­tau­tas Kur­na­taus­kas.

Ei­man­tė Raz­mi­nai­tė – Po­vi­liū­nie­nė svars­to, jog pa­sto­rius, ga­lė­jo at­vyk­ti pa­si­ma­ty­ti su sa­vo sū­nu­mi, ku­riam tuo me­tu jau bu­vo 11 me­tų. O gal no­rė­jo jį iš­si­vež­ti?

K. Kur­na­taus­kui, kaip Kel­mės gim­na­zi­jos įkū­rė­jui skir­to­je len­to­je pa­ra­šy­ti jo žo­džiai: „Vi­sas ma­no tur­tas yra šir­dy­je“. Šiuos žo­džius gi­mi­nys­tę no­rin­ti įro­dy­ti šei­ma taip pat sie­ja su pa­sto­riaus gy­ve­ni­mo mei­le ir vie­nin­te­liu sū­nu­mi, ku­rio ne­ga­lė­jo pa­ts au­gin­ti.

„Striuks, buks vo­kie­tuks“

Iš tė­vo pa­sa­ko­ji­mų po­nia Ei­man­tė su­ži­no­jo, jog įtė­viai Raz­mi­nai jį la­bai my­lė­jo ir, kiek iš­ga­lė­da­mi, juo rū­pi­no­si. Nė ne­bū­tų įta­ręs, jog yra įvai­kin­tas, jei ne vie­nas ne­lem­tas įvy­kis tuo­me­ti­nė­je Sau­di­nin­kų mo­kyk­lo­je.

Ki­ti bend­ra­moks­liai kaž­ko­dėl iš jo ty­čio­da­vo­si. Er­zin­da­vo sa­ky­da­mi: „Striuks, buks vo­kie­tuks – kur šliu­ri­ki, ten ba­tuks.“ Neiš­ken­tęs pa­ty­čių ma­ža­sis Juo­zu­kas kar­tą su­si­mu­šė su ki­tais vai­kais. Mo­ky­to­jai iš­kvie­tė tė­vus į mo­kyk­lą. Grį­žę po po­kal­bio su mo­ky­to­jais tė­vai pa­si­so­di­no sa­vo įsū­nį ir pa­pa­sa­ko­jo jam, ko­dėl vai­kai jį va­di­na vo­kie­tu­ku. Tai dėl tik­ro­jo jo tė­vo ku­ni­go ir jo vo­kiš­ko ti­kė­ji­mo.

Ma­tyt, ki­ti kai­mo žmo­nės ži­no­jo Juo­zu­ko is­to­ri­ją ir jos ne­slė­pė nuo sa­vo vai­kų.

Išau­gęs Juo­za­pas iš­va­žia­vo į Šiau­lius. Iš pra­džių dir­bo ak­to­riu­mi Šiau­lių dra­mos teat­re. Įkū­ni­jo Ąžuo­lo per­so­na­žą „Eg­lė­je žal­čių ka­ra­lie­nė­je“, Min­jo­ne ma­jo­ro vaid­me­nį pje­sė­je „Vien­gun­gio gy­ve­ni­mas“, Eu­ge­ni­jaus vaid­me­nį pje­sė­je „Va­sa Že­lez­no­va“ ir šo­fe­rio vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Pap­ras­tas žmo­gus“.

Vė­liau jis dir­bo pa­sta­ty­mų tech­ni­nės da­lies ve­dė­ju. Kar­tu su žmo­na Kleo­pa­ta išau­gi­no ke­tu­ris vai­kus: dvi duk­ras ir du sū­nus. Vie­nas sū­nų, vai­kys­tė­je žu­vo per gais­rą, bū­da­mas pas se­ne­lius Mai­ro­nių kai­me. Se­nie­ji Raz­mi­nai jau se­niai iš­ke­lia­vę Am­ži­ny­bėn. K. Kur­na­taus­ko jiems nu­pirk­tą že­mę Mai­ro­nių kai­me da­bar val­do jų mar­ti Kleo­pa­ta, iš Šiau­lių per­si­kė­lu­si į Mai­ro­nius.

Juo­za­po Raz­mi­no sū­nus Žil­vi­nas jau­tė ypa­tin­gą ry­šį su sa­vo tė­vu. Jie­du abu sto­vė­jo Bal­ti­jos ke­ly­je. Sau­sio 13 -ąją abu gy­nė par­la­men­tą, tik sū­nus – vi­du­je, tė­vas – par­la­men­to priei­go­se.

Sū­nus pri­si­me­na, jog tė­vas nie­kuo­met ne­mė­go dva­si­nin­kų. Net per gi­mi­nių lai­do­tu­ves nei­da­vo į baž­ny­čią. Tik į gy­ve­ni­mo pa­bai­gą kar­tu su jų ma­ma ke­le­tą kar­tų bu­vo už­su­kęs į Kel­mės evan­ge­li­kų re­for­ma­tų baž­ny­čią, kur dir­bo jų vai­kys­tės drau­gas Hel­mu­tas.

„Tai ne­bu­vo ma­no tė­vo se­nat­vi­nis ma­raz­mas ar su­si­tai­ky­mas su Die­vu. Tai sū­naus su­si­tai­ky­mas su tė­vu, ku­rio lau­kė vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, bet taip ir ne­su­lau­kė“, – svars­to po­nas Žil­vi­nas.

J. Raz­mi­no duk­ra Ei­man­tė pri­si­me­na, jog va­žiuo­da­mas pro Kel­mės kir­chę jis sa­ky­da­vo: „Čia ma­no tė­vo baž­ny­čia.“ Kar­tais liūd­nes­nė­mis aki­mir­ko­mis jis ty­liai kar­to­da­vo: „Striuks buks vo­kie­tuks, kur šliu­ri­ki, ten ba­tuks.“

Tas tė­vo liū­de­sys vai­kus tar­si įpa­rei­go­jo bent po jo mir­ties ban­dy­ti įro­dy­ti tik­rą­ją jo kil­mę ir iš­sau­go­ti gar­bin­gos gi­mi­nės at­mi­ni­mą. Ant pa­mink­lo tė­vui Gin­kū­nų ka­pi­nė­se jie už­ra­šė ne tik Raz­mi­no, bet ir Kur­na­taus­ko pa­var­dę, ku­ri, jų įsi­ti­ki­ni­mu, yra pri­gim­ti­nė jų tė­vo pa­var­dė.

Ieš­kos įro­dy­mų

„Tik­rą­ją sa­vo tė­vo kil­mę no­ri­me įro­dy­ti tam, kad neiš­nyk­tų mū­sų gi­mi­nė. No­ri­me įam­žin­ti jos at­mi­ni­mą. Gal­būt siek­tu­me su­si­grą­žin­ti ir ba­jo­rų ti­tu­lą. Tai la­bai se­na ba­jo­rų gi­mi­nė le­gi­ti­muo­ja­ma dar iš ri­te­rių lai­kų“, – aiš­ki­na Ei­man­tė Po­vi­liū­nie­nė.

Mo­te­ris pa­pra­šė, kad bū­tų paim­ta mirš­tan­čio jos tė­vo krau­jo. At­li­ko DNR ty­ri­mus, ku­rie pa­tvir­ti­no, jog ji ir bro­lis yra tik­ri sa­vo tė­vo Juo­za­po Raz­mi­no vai­kai. Tu­rė­da­mi šiuos ty­ri­mus ir me­di­kų taip ap­do­ro­to tė­vo krau­jo, ku­ris įro­dy­mu ga­lė­tų tar­nau­ti dar ke­lis de­šimt­me­čius, jie ti­ki­si ras­ti ga­li­mo sa­vo se­ne­lio K. Kur­na­taus­ko gi­mi­nių, kad ga­lė­tų pa­ly­gin­ti DNR.

K. Kur­na­taus­kas mi­rė Vo­kie­ti­jo­je 1966 me­tais, bū­da­mas 88-erių. Jo tė­vas re­for­ma­tų ku­ni­gas Os­ka­ras Kur­na­taus­kas išau­gi­no še­šis vai­kus. Po­niai Ei­man­tei ži­no­ma, jog K. Kur­na­taus­ko sū­nė­nas Vy­tau­tas Kur­na­taus­kas, taip pat dir­bęs re­for­ma­tų ku­ni­gu, tu­rė­jo duk­rą ir sū­nų, ku­rie jai bū­tų ant­ros kar­tos pus­se­se­rė ir pusb­ro­lis.

Ma­žai ti­kė­ti­na, kad jie gy­ve­na Lie­tu­vo­je. Ta­čiau mo­te­ris tu­ri vil­ties. O gal at­si­šauks? Gal at­si­ras ki­tų ga­li­mo jų se­ne­lio se­se­rų ir bro­lių pa­li­kuo­nių, ku­rie pa­dė­tų įmin­ti vi­są gy­ve­ni­mą jų tė­vą kan­ki­nu­sią mįs­lę?

E. Po­vi­liū­nie­nė lan­kė­si ir Kel­mės J. Grai­čiū­no gim­na­zi­jo­je, ku­rios įkū­rė­ju lai­ko­mas K. Kur­na­taus­kas, kal­bė­jo­si su di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Ži­vi­le Kli­mie­ne ir is­to­ri­jos mo­ky­to­ju Egi­di­jumi Ūk­su.

„Is­to­ri­ja – la­bai su­bti­li, – vė­liau „Šiau­lių kraš­to“ pa­klaus­tas, ką ma­no apie šią is­to­ri­ją sa­kė E. Ūk­sas. – Ta­čiau ge­rai, kad at­si­ra­do žmo­nių apie ją pra­kal­bu­sių. Nors K. Kur­na­taus­kas il­gą lai­ką dir­bo Kel­mė­je, apie jį iš­li­ku­sios ži­nios – ga­na šykš­čios. Jo gy­ve­ni­mą su­pa daug pa­slap­čių. Jis bu­vo pa­ra­šęs kny­gų. Ta­čiau nė­ra nė vie­nos iš­li­ku­sios. Kur jos din­go?

Fak­tas, kad Juo­za­pas Raz­mi­nas ga­lė­tų bū­ti K. Kur­na­taus­ko sū­nus – įma­no­mas. Įma­no­ma ir tai, kad jis bu­vo ati­duo­tas au­gin­ti sve­ti­miems žmo­nėms, nu­pir­kus jiems že­mės ir pa­sta­čius na­mus. K. Kur­na­taus­kas bu­vo gar­sios gi­mi­nės, di­di­kų pa­li­kuo­nis, pa­sto­rius. Jam la­bai svar­bu bu­vo ne­su­terš­ti gi­mi­nės gar­bės. To­dėl ga­lė­jo sa­vo pa­kly­di­mą slėp­ti.“

Pa­sak E. Ūk­so, spė­ji­mus tar­si pa­tvir­tin­tų ir mįs­lin­gas jo grį­ži­mas į Kel­mę bai­gian­tis ka­rui. Tuo­met jau bu­vo mi­ru­si jo žmo­na. Kas pa­neig­tų fak­tą, kad per tą vie­nin­te­lę pa­rą, ku­rią pra­lei­do Kel­mė­je, jis ne­pla­na­vo su­si­tik­ti su sa­vo sū­nu­mi, o gal jį net pa­siim­ti?

Is­to­ri­ko nuo­mo­ne, gi­mi­nys­tę no­rin­tys įro­dy­ti ar­ti­mie­ji tu­rė­tų pa­tek­ti į ar­chy­vus. Gal ten ras­tų ko­kių nors do­ku­men­tų ar­ba laiš­kų, ku­rie priar­tin­tų prie tiks­lo.

Au­to­rės nuo­tr.

Ei­man­tė Po­vi­liū­nie­nė ti­ki, jog ke­lis de­šimt­me­čius Kel­mė­je dir­bęs pa­sto­rius Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas yra jos se­ne­lis ir sie­kia tai įro­dy­ti.

Kel­mės evan­ge­li­kų re­for­ma­tų baž­ny­čio­je Kons­tan­ti­nas Kur­na­taus­kas dir­bo 35 me­tus.

Se­no­ji pa­sto­ri­nė. Da­bar ati­duo­ta Kel­mės evan­ge­li­kų bend­ruo­me­nei. Čia įreng­ta ir šar­vo­ji­mo sa­lė.

Ant Kel­mės J. Grai­čiū­no gim­na­zi­jos sie­nos pa­ka­bin­to­je at­mi­ni­mo len­to­je įra­šy­ti Kons­tan­ti­no Kur­na­taus­ko žo­džiai ga­li bū­ti sa­vo­tiš­kas rak­tas nuo pa­sto­riaus gy­ve­ni­mo pa­slap­ties.

Ei­man­tės Po­vi­liū­nie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo ir Kel­mės kraš­to mu­zie­jaus nuo­tr.

Juo­za­po Raz­mi­no vai­kų nuo­mo­ne, jų tė­vas (kai­rė­je) tu­ri pa­na­šu­mo į Kons­tan­ti­ną Kur­na­taus­ką. (Nuot­rau­ko­je jis su žmo­na Žo­ze­fi­na)

Juo­za­pą Raz­mi­ną išau­gi­no Elž­bie­ta Raz­mi­nie­nė su sa­vo vy­ru An­ta­nu.