Neįgaliojo vežimėlis gyvenimo nesustabdė

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Kadaise avarijoje stuburo lūžį patyręs ir į neįgaliojo vežimėlį priverstas atsisėsti Gintaras Balčiūnas jau aštuntus metus dirba socialiniu darbuotoju.
Taip sako Jurdaičių (Joniškio rajonas) socialinės globos namų socialinis darbuotojas Gintaras Balčiūnas, kurio pavyzdys galėtų būti kaip padrąsinimas ne vienam tokio paties likimo žmogui. 48-erių metų vyras jau beveik pusę savo gyvenimo juda neįgaliųjų vežimėlio pagalba. Jis atvirai pasakoja, kad po kadaise patirtos avarijos, kai nelauktai išgirdo medikų verdiktą, jog greičiausiai niekada nebevaikščios, būta nusivylimo, sumaišties, depresijos periodo. Suprantama – juk žmogus prieš tai neturėjo jokių sveikatos problemų. Tačiau jis nepasidavė, treniravosi, sportavo, mokėsi, o socialiniu darbuotoju tapo prieš aštuonerius metus.

 

Reikia kantrybės

Jurdaičių socialinės globos namuose buvusiame Vladislovo Komaro dvaro pastate, kur įsikūrusi 33 jaunesnių žmonių su negalia grupė, pasitinka šviesaus veido besišypsantis vyras, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje ir pakviečia į kabinetą – su kolege, taip pat socialine darbuotoja Ingrida Pociene bus lengviau atsakinėti į žurnalistės klausimus.

Viso pokalbio metu pašnekovo šypsena taip ir nedingo, akivaizdžiai liudydama apie šio žmogaus optimistinę prigimtį ir nusiteikimą, kad viskas bus gerai, jeigu ne dejuosi, bet ieškosi išeičių.

„Jei sau gali padėti, gali ir kitam“, – įsitikinęs Gintaras Balčiūnas, kasdien tai įrodydamas darbe, kuriame bendrauja su žmonėmis, turinčiais įvairių psichikos susirgimų ar kompleksinę negalią. Jų pasaulis kitoks, į kurį kartais neįeisi, per prievartą neįsibrausi, reikia turėti kantrybės, mokėti „užkalbėti dantį“, nukreipti dėmesį ar tiesiog atsakyti į paprastus, elementarius, tūkstančius kartų besikartojančius klausimus apie orą, maistą, kitas smulkmenas, pamokyti, patarti.

„Kiekvienas jų ateina su tam tikrais prašymais, klausimais, problemomis, kurios mums gal atrodo mažos, bet jiems pačios svarbiausios ir didžiausios. Nepasakysi: „Palauk“, jam čia ir dabar reikia. Kažkas nemoka su telefonu elgtis, nesugeba paskambinti, kitas nori su artimaisiais pabendrauti virtualiu vaizdo ryšiu. Turime tam skirtą planšetę, kad galėtume susisiekti su šeima, giminėmis, ir ne tik pasikalbėti, bet kad vienas kitą galėtų pamatyti, nes taip ir lengviau jiems bendrauti, kai šalia žodžių padeda gestai, mostai. Gyventojus reikia palydėti, tarpininkauti, vežti pas gydytojus. Man labai padeda kolegės, dažniau jos palydi. Bet štai, važiavome kartu į Skaistgirio seniūnijos šventę, Sekmines, vykome į Rokiškį, kur mūsų gyventojai kartu su savo likimo broliais ir sesėmis giedojo bažnyčioje. Lydėjau juos į stovyklą pajūryje, kur praleidome septynias dienas Monciškėse. Ten jau kitokios veiklos ir režimas skyrėsi nuo socialinės globos namų. Pas mus tam tikru laiku pusryčiai, pietūs, vakarienė, užsiėmimai. Ten žmonės ilgiau pamiegodavo, eidavome pasivaikščioti, jiems reikėjo susipažinti su nauja vieta, susiorientuoti“, – pasakoja G. Balčiūnas.

Svarbiausią žinią nugirdo pro pravertas duris

„Mes kartu priimame sprendimus, juk tai komandinė veikla. Kolega be galo draugiškas, geros širdies žmogus. Liūdno jo neteko matyti, visada su nuotaika ir kitiems ją pakelia“, – apie bendradarbį atsiliepia kita socialinė darbuotoja Ingrida Pocienė.

Gintaras įsitikinęs, kad verkšlenimas dar nė vienam nieko gero nedavė. Nepaisant, kokie bebūtų sunkumai, reikia nepasiduoti, tikėti savimi ir aplinkiniais. O tai nebuvo lengva prieš 23-ejus metus, kai vos 25-erių metų jaunuolis pateko į lemtingą avariją. Prisipažįsta, pats buvo kaltas, nepasirinkęs saugaus greičio nesuvaldė automobilio ir nulėkė nuo kelio, vertėsi, patyrė lemtingą stuburo lūžį.

„Iš pradžių medikai teikė vilties, kad pradėsiu eiti savomis kojomis. Jau po operacijų, gydymo ligoninėje išvažiavau į reabilitaciją. Po kurio laiko buvo sukviestas gydytojų konsiliumas. Jie aptarinėjo mano būklę, išėję į koridorių, tačiau palatos durys liko praviros ir išgirdau, kaip į klausimą, ar dar galima kažką padaryti, gydytojai atsakė: „Mokykit jį judėti su vežimėliu“, – bene skaudžiausią akimirką prisimena joniškietis.

Sėdėdamas vežimėlyje dalyvavo sporto varžybose

Išgirdus tokią naujieną, kai visą laiką dar turėjai vilties, bet kuriam nusvirtų rankos. G. Balčiūnas prisipažįsta tada tikrai labai išgyvenęs, paniręs į depresiją. Bet prigimtinis pozityvumas neleido ilgai juodose mintyse skendėti. Tad jaunas vyras ėmė mankštintis, sportuoti, per pažįstamus sužinojo apie žmonių su fizine negalia sporto klubą „Entuziastas“ Šiauliuose ir jau po metų dalyvavo tarptautinėse lengvosios atletikos varžybose Maskvoje, kur varžėsi skirtingų nuotolių rungtyse neįgaliojo vežimėliu. Su minėtu klubu joniškietis vyko į ne vienas varžybas Latvijoje, Estijoje, Rusijoje. Sankt Peterburge net 21 kilometro trasą įveikė.

„Važiuojant didesnius nuotolius ir stengiantis tai padaryti greitai, per tam tikrą laiką, buvo ne kartą ant rankų pritrintų pūslių, žaizdų. Tačiau prie visko priprantama. O tiems negalią turintiems žmonėms, kurie sportuoja profesionaliai, dalyvauja parolimpinėje komandoje, 21 kilometras tėra tik lengvas „pasivaikščiojimas“. Kaip kiti eina bėgioti rytais, taip jie panašią trasą iš ryto pravažiuoja“, – juokiasi pašnekovas.

Paskatintas draugo baigė studijas

Daugelis joniškiečių, kurie prieš keliolika metų lankėsi Joniškyje „Sauroloje“ veikusioje picerijoje, Gintarą turbūt pamena. Tada neįgaliojo vežimėlyje sėdintis žmogus ir turintis darbą, ypač provincijoje, buvo tarsi stebuklas. O jis, pakviestas picerijos savininko, buvusio bendradarbio, užėmė administratoriaus pareigas, kol įmonė užsidarė.

Iki socialinio darbuotojo pareigų jam dar teko dirbti vienoje viešojoje įmonėje Pakruojo rajone. Vyras turėdavo stebėti įrengtas filmavimo kameras.

„O tada draugas sugalvojo stoti į socialinę pedagogiką Šiaulių universitete ir pasiūlė man kartu. Na, kiek namie lovoje gulėsi? Jei pats sau nepadėsi, niekas nepadės, ir kitiems negalėsi pagelbėti. Tad įstojau į šią specialybę ir sėkmingai ją baigiau. Nors nebuvau tikras, ar gausiu darbą pagal įgytą išsilavinimą, bet tikėjau, kad bet kuriuo atveju dirbsiu. Po studijų užsiregistravau Užimtumo tarnyboje, bet pats pamačiau skelbimą, kad reikalingas darbuotojas Beržėnų senjorų namuose. Tai atsitiko turbūt prieš aštuonerius metus“, – pasakoja G. Balčiūnas. Beržėnuose jam teko prižiūrėti garbingo amžiaus žmones. Pati pradžia, nauji dalykai. Tekdavo daug konsultuotis su Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistais ir mokytis jau praktiškai. Įgyta patirtis – neįkainojama.

Kartais lankytojai nustemba

O štai, nuo 2019-ųjų Gintaras atsidūrė Jurdaičių socialinės globos namuose. Kaip pats sako: „Žuvis ieško, kur giliau, o žmogus – kur geriau.“

„Vėl pamačiau skelbimą, kad Jurdaičių socialinės globos namams reikalingas socialinis darbuotojas. Pasiskambinau, atvažiavau, pasikalbėjome ir buvau priimtas. Sąlygos geros, visur galima privažiuoti neįgaliojo vežimėliu – įrengti pandusai, liftai“, – sako G. Balčiūnas.

Jam pačiam niekada neatrodė kažkas netikėto turint negalią dirbti. Tik, pamena, yra buvę, kad atvažiuoja artimieji, giminaičiai lankyti socialinių globos namų gyventojų ir pamatę vyrą su neįgaliojo vežimėliu, galvoja, kad jis irgi gyventojas, o ne socialinis darbuotojas. Matyt, dar žmonių sąmonėje išlikęs įsitikinimas, kad tas, kuriam sudėtinga judėti, darbo neras. Bet laikmetis keičiasi, pamažu pritaikoma aplinka, be to, randasi naujų profesijų, darbų, kurie atliekami netgi per nuotolį, tad atsiveria ir didesnės galimybės. Tad užsidaryti niekada nėra teisingiausias sprendimas.

Susijusios naujienos