Ne šiaip šuo...

Ne šiaip šuo...

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Kri­mi­na­lis­ti­nių ty­ri­mų tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Vai­das Kaz­laus­kas var­du pa­šau­kia dar­bo ka­bi­ne­te, prie du­rų, būd­rau­jan­tį sa­vo drau­gą bor­der­ko­lį Pos­su. Gu­vus šuo aki­mirks­niu įsi­kan­da gu­mi­nį žie­dą – su vil­ti­mi, kad ne­tru­kus pra­si­dės žai­di­mai. Tai mo­men­tai, kai po psi­cho­lo­giš­kai sun­kaus dar­bo Vai­dui pri­rei­kia iš­kro­vos.

Kas­dien ne tik šei­mi­nin­ko, bet ir jo ko­le­gų dre­suo­ja­mas ke­tur­ko­jis ta­pęs tik­ru triu­kų meist­ru, su­ge­bė­ji­mais kar­tais pra­noks­tan­tis ne­tgi pa­čius dre­suo­to­jus.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Kai ne­be­li­ko Re­di

Me­tų ir ke­tu­rių mė­ne­sių Pos­su į Kaz­laus­kų na­mus at­vež­tas iš Suo­mi­jos. Šu­ny­čiui ne­bu­vo nė tri­jų mė­ne­sių. V. Kaz­laus­kas pri­si­me­na nuo ka­lės ati­trauk­to ke­tur­ko­jo liūd­ną inkš­ti­mą, ku­ris tru­ko net ke­lias pa­ras – Pos­su il­gė­jo­si ma­mos, jam bu­vo bai­su, šal­ta, o ir lie­tu­vių kal­bos ne­sup­ra­to.

Pas­kui Pos­su (suo­miš­kai – par­še­lis) at­ku­to, apsiprato. Jo kre­čia­mos iš­dai­gos grei­tai ta­po Kaz­laus­kų šei­mos kas­die­ny­be.

Bor­der­ko­lis šiau­lie­čių na­muo­se at­si­ra­do po to, kai pa­sau­lį pa­li­ko šei­mos ir vi­sų Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų, ypač Kri­mi­na­lis­ti­nių ty­ri­mų sky­riaus, my­lė­ta to­kios pa­čios veis­lės ka­ly­tė Re­di – itin pro­tin­gas ir įvai­riau­sius triu­kus krė­tęs šuo.

Pas­tan­gos iš­gel­bė­ti stai­ga ap­si­rgu­sią Re­di bu­vo be­vai­sės, ne­gel­bė­jo net krau­jo per­py­li­mas. Spė­ta, kad šuo nu­si­nuo­di­jo žiurkių ­nuo­dais.

Ne­li­kus Re­di, li­ko tuš­tu­ma, su ku­ria, anot V. Kaz­laus­ko, rei­kė­jo lai­ko ap­si­pras­ti. Ta­čiau nuo pat pir­mų die­nų jis ži­no­jo, kad ki­tas jo šuo tik­rai bus tos pa­čios veis­lės.

Taip ma­žiau nei po me­tų na­muo­se at­si­ra­do Pos­su.

Drau­gų die­na

Pa­sak kri­mi­na­lis­to, abie­jų bend­ra­vi­mas pra­si­de­da nuo la­bai anks­ty­vo ry­to – iš mies­to pie­ti­nio mik­ro­ra­jo­no ko­ja ko­jon žy­giuo­ja abu į dar­bą Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sia­ja­me po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­te Auš­ros alė­jo­je. Va­sa­rą į tar­ny­bą abu vyks­ta dvi­ra­čiu: Pos­su va­žiuo­ja spe­cia­lio­je prie­ka­bė­lė­je, ret­kar­čiais iš­šok­da­mas ir bėg­da­mas ša­lia šei­mi­nin­ko.

Du kar­tus per sa­vai­tę au­gin­ti­nis tre­ni­ruo­ja­mas Zok­niuo­se spe­cia­liai įreng­to­je šo­ki­nė­ji­mo per kliū­tis aikš­te­lė­je.

Kas­dien prieš dar­bą, apie 6 va­lan­dą ry­to, trum­pa tre­ni­ruo­tė. Ke­lios mi­nu­tės po sep­tin­tos tre­ni­ra­vi­mo es­ta­fe­tę pe­ri­ma į dar­bą at­vy­ku­si V. Kaz­laus­ko ko­le­gė.

Pra­si­dė­jus dar­bui, Pos­su ten­ka at­si­kvėp­ti, nors jis to vi­sai ir ne­pa­gei­dau­ja.

Kri­mi­na­lis­tas juo­kau­ja, kad jo au­gin­ti­niui ra­my­bės lai­kas tik­rai ne pa­ts mie­liau­sias. Ta­da ak­ty­vus šuo akių ne­nu­lei­džia nuo prie dar­bo sta­lo pa­lin­ku­sio šei­mi­nin­ko – jie jis rim­tas ir ne­kal­bus, Pos­su ži­no, kad da­bar ge­riau prie jo ne­siar­tin­ti, nes jei šei­mi­nin­kas su­si­kau­pęs sė­di prie sta­lo, va­di­na­si, nie­ko įdo­maus ne­vyks­ta.

„Bet už­ten­ka, kad po ke­lių dar­bo va­lan­dų at­si­sto­čiau rau­me­nų pra­tam­py­ti ar iš ka­bi­ne­to šiukš­les iš­si­neš­ti, Pos­su tą pro­gą pa­nau­do­ja aki­mirks­niu įsi­kąs­da­mas pri­pu­čia­mą ka­muo­lį ar­ba gu­mi­nį žie­dą, at­seit, žais­kim“, – ne­nu­leis­da­mas akių nuo au­gin­ti­nio pa­sa­ko­ja eks­per­tas.

Dar vie­nas Pos­su la­bai mie­las už­siė­mi­mas – pa­si­va­ži­nė­ji­mas ried­len­te ko­ri­do­riu­mi. Pa­sis­pir­da­mas už­pa­ka­li­nė­mis ko­jo­mis, šuo skrie­ja ant ried­len­tės net su vė­je­liu.

Bū­na, kad pa­var­gęs gu­lė­ti ka­bi­ne­te ir lauk­ti šei­mi­nin­ko poil­sio va­lan­dė­lės, bor­der­ko­lis iš­ke­liau­ja pa­si­sve­čiuo­ti. Kol pa­si­svei­ki­na su po­li­ci­nin­kais, ap­si­lan­ko jų ka­bi­ne­tuo­se, užei­na į pa­rei­gū­nų vir­tu­vė­lę ir kar­tais pa­ska­nau­ja ko­kių ant že­mės nu­kri­tu­sių gar­džių kąs­ne­lių.

„Pos­su suir­zęs ar ne­pa­ten­kin­tas nie­ka­da ne­bū­na. Bū­na tik tin­gus“, – šyp­so­si šei­mi­nin­kas. Ir pri­du­ria, kad šuo pui­kiai jau­čia jį kal­bi­nan­čių žmo­nių nuo­tai­ką. Jei žmo­gus ne­lin­kęs juo­kau­ti ir žais­ti, Pos­su ap­si­me­ta tin­gin­tis.

Jei tik į tar­ny­bos vir­ši­nin­ko ka­bi­ne­tą už­su­ka ko­le­ga, būd­rau­jan­tis ke­tur­ko­jis šo­ka lyg įgel­tas žais­ti. Kiek­vie­no dar­buo­to­jo įpro­čius Pos­su ži­no, o nuo­tai­kas tie­siog jau­čia.

Šei­mi­nin­kas sa­ko, kad jo dar­bo ka­bi­ne­te, ku­ria­me gau­su vi­so­kių kri­mi­na­lis­ti­niuo­se ty­ri­muo­se nau­do­ja­mų prie­mo­nių, smul­kių de­ta­lių, Pos­su dar nie­ko ne­sug­rau­žė. Kol kas su­nio­ko­tas tik tro­siu­kas, ku­riuo au­gin­ti­nis pri­ri­ša­mas, kai V. Kaz­laus­kas la­bai įtemp­tai dir­ba.

Grį­žu­siam iš sun­kių nu­si­kal­ti­mų vie­tų V. Kaz­laus­kui neiš­ven­gia­mai pri­rei­kia Pos­su pa­gal­bos. Su­si­tel­kęs į gy­vū­ną, pri­mirš­tan­tis pa­tir­tą įtam­pą ir nei­gia­mus iš­gy­ve­ni­mus.

Joks bo­sas

Kaz­laus­kų šei­mo­je Pos­su joks bo­sas. Šu­niui pa­skir­ta že­miau­sia hie­rar­chi­jos vie­ta: jis drau­gas, bet ne šei­mos na­rys, to­dėl nei į lo­vą, nei prie sta­lo ne­kvie­čia­mas, ir iš vie­no šaukš­to su žmo­nė­mis ne­si­vai­ši­na. Vie­ta au­to­mo­bi­ly­je suo­miui ir­gi vie­na – ba­ga­ži­nė. Jei va­žiuo­ja į sve­čius il­ges­niam lai­kui – Pos­su mie­lai su­tin­ka nak­vo­ti au­to­mo­bi­ly­je ar už­da­ro­mas į vol­je­rą.

Vis dėl­to chao­so Kaz­laus­kų šei­mo­je esa­ma. Ir tai vis Pos­su „dė­ka“. Nup­lė­šy­ti ta­pe­tai – ly­giai iki to­kio aukš­tu­mo, koks yra šuns ūgis. Dar grio­vys grin­dy­se...

Į tą grio­vį pirš­tu prie­kaiš­tin­gai vis pa­ro­do žmo­na. Pats pa­ma­to, kai tik ei­na pro ša­lį. Vis pa­ža­da už­tai­sy­ti.

Bor­der­ko­liai ir ki­ti au­gin­ti­niai

Ko­dėl bor­der­ko­lis? V. Kaz­laus­kas šiai veis­lei ne­gai­li ge­rų žo­džių. To­dėl, kad leng­vai dre­suo­ja­mas, pui­kiai at­lie­ka pa­ti­kė­tas už­duo­tis, jau­čia žmo­gaus nuo­tai­ką, ne­tgi jo kū­no kal­bą, o ir pa­ts mo­ka pa­ro­dy­ti, kaip jau­čia­si. To­dėl, kad bor­der­ko­liai lai­ko­mi pro­tin­giau­sios veis­lės šu­nys pa­sau­ly­je.

„Ir dar to­dėl, kad tai ki­toks šuo. Sa­ky­čiau, pu­sė žmo­gaus. Ki­tas žmo­gus taip ne­su­gal­vo­tų, kaip jis su­gal­vo­ja“, – šyp­so­si Vai­das. Šuo pa­gal sa­vo su­ge­bė­ji­mus ir pro­tą pui­kiai tik­tų ir po­li­cijos dar­bui – nar­ko­ti­kų ar žmo­gaus paieš­kai. Ta­čiau pa­rei­gū­nu, anot Vai­do, Pos­su ne­bus – ge­riau te­gu bū­na drau­gas lais­va­lai­kiui.

Ke­tur­ko­jis, sa­ko, yra tik­ras drau­gas, su ku­riuo ga­li­ma ir pa­bend­rau­ti, ir pa­ty­lė­ti, ir pra­si­ju­din­ti.

Kai iš Len­ki­jos vei­sė­jų V. Kaz­laus­kas nu­si­pir­ko sa­vo pir­mą bor­der­ko­lę Re­di, ji bu­vo de­šim­tas Lie­tu­vo­je re­gist­ruo­tas šios veis­lės šuo.

Ši­tos veis­lės šu­nų Lie­tu­vo­je nė­ra la­bai daug – grei­čiau­siai to­dėl, kad ne kiek­vie­nas lai­ky­to­jas iš­tver­tų jų ak­ty­vu­mą.

Vis dėl­to pir­mas kri­mi­na­lis­to au­gin­ti­nis, ly­dė­jęs jį į dar­bą Šiau­lių po­li­ci­jo­je, bu­vo ne bor­der­ko­lis, o lab­ra­do­ras Se­ra.

Vė­liau kri­mi­na­lis­to dar­bo ka­bi­ne­te at­si­ra­do te­ra­riu­mas su 120-ies cen­ti­met­rų il­gu­mo gy­va­te. Ji te­ra­riu­me iš­gy­ve­no tik kiek dau­giau ne­gu sa­vai­tę – kaž­kur iš­vin­gu­ria­vo ir pa­si­slė­pė. Nuo ta­da jos nie­kas ne­be­ma­tė, o Vai­do ko­le­gos dar il­gai kiek­vie­ną ry­tą at­vy­kę į dar­bą „pa­si­tik­rin­da­vo“ stal­čius.

Iš­vin­gu­ria­vus vie­nai gy­va­tei, ne­tru­kus pa­di­din­ta­me te­ra­riu­me ap­si­gy­ve­no dar dvi gy­va­tės: 120-ies ir 180-ies cen­ti­met­rų.

V. Kaz­laus­kas sa­ko bu­dė­ji­mo vi­są pa­rą me­tu daž­nai ku­rią nors iš­si­trauk­da­vo iš te­ra­riu­mo ir lyg ša­li­ku ap­si­vy­nio­da­vo ap­link kak­lą. Kar­tą gy­va­tė pa­lin­do po dra­bu­žiais ir pa­to­giai įsi­tai­sė įsmu­ku­si į kel­nių dir­žo kil­pą. Į ope­ra­ty­vų iš­kvie­ti­mą pa­šauk­tam eks­per­tui sun­kiai se­kė­si iš­pra­šy­ti au­gin­ti­nę iš kil­pos – te­ko tą kil­pu­tę nu­kirp­ti.

Apie ag­re­si­ją ir at­si­da­vi­mą

V. Kaz­laus­ko šu­niui sve­ti­ma ag­re­si­ja. Šei­mi­nin­kas įsi­ti­ki­nęs, kad, įsigi­jus ag­re­sy­vų šu­nį, būna tik dar dau­giau stre­so ir įtam­pos, o ne at­si­pa­lai­da­vi­mas.

Bor­der­ko­liui sve­ti­mas ir sar­gu­mas. Lo­ja jis re­tai, gal tik kar­te­lį ki­tą bu­tų du­rų skam­bu­čiui su­skam­bus am­te­li: kiek­vie­ną atei­nan­tį sma­giai su­tin­ka, drau­gau­ja su vi­sais.

Kri­mi­na­lis­to nuo­mo­ne, ag­re­sy­vus šuo ga­li bū­ti tik po­li­ci­jo­je, o na­mus ir tur­tą sau­go­ti šiais lai­kais tu­rė­tų sig­na­li­za­ci­jos ir drau­di­mas.

„Aš prieš ag­re­si­ją. Šuo tu­ri bū­ti so­cia­li­zuo­tas, drau­giš­kas, kad žmo­nės ne­bi­jo­tų jį glos­ty­ti, kal­bin­ti“, – sa­ko pa­rei­gū­nas.

„Kie­čiau­sias“ Pos­su triu­kas – ei­ti per ke­lią tik de­gant ža­liam švie­so­fo­ro sig­na­lui – su­lau­kia dau­gy­bės žmo­nių su­si­ža­vė­ji­mo. Dė­me­sys bor­der­ko­liui la­bai pa­tin­ka: jis vi­siems drau­gas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ma­lo­niau­sias bor­der­ko­lio po­mė­gis – skrie­ti ried­len­te Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos Kri­mi­na­lis­ti­nių ty­ri­mų tar­ny­bos ko­ri­do­riu­mi.

Kri­mi­na­lis­ti­nių ty­ri­mų tar­ny­bos vir­ši­nin­kas Vai­das Kaz­laus­kas ir jo au­gin­ti­nis bor­der­ko­lių veis­lės šuo Pos­su džiau­gia­si vie­nas ki­to drau­gi­ja.

Pos­su su­ge­bė­ji­mai.