Naujausios
Po jubiliejaus darbas tęsiasi
Prieš kelias dienas Šiaulių rajone, Ginkūnuose, įvyko tradicine tapusi regioninė vokalinės muzikos šventė „Auksinis ruduo“. Šįkart ši šventė kiek kitokia negu įprastai, nes 1972 metais įkurtas moterų ansamblis, 2003-iaisiais perkrikštytas „Rasos“ pavadinimu, paminėjo savo 50-ies kūrybos metų jubiliejų. Šventės proga „Rasą“ dainomis sveikino daugybė Šiaulių bei Pakruojo rajonų kolektyvų. Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Tomas Vaitkus ilgametėms ansamblio dainininkėms Genei Šveikauskienei ir Daliai Vasilkevičienei įteikė padėkas. O Nacionalinio kultūros centro padėka 50-ies metų jubiliejaus proga įteikta kolektyvo vadovei Birutei Andriukaitienei.
B. Andriukaitienė prie „Rasos“ vairo stojo 1986-aisiais, pakeitusi prieš tai buvusią vadovę Birutę Prokopavičienę.
Kalbėdama apie „Rasą“ šiandieninė jos vadovė nedaugžodžiauja: nemažai darbo tenka įdėti, kol daina suskamba taip, kad jos malonu būtų klausytis, kad ji tiesiog plaukiotų ir labiausiai išlavintos klausos labirintuose.
„Galima tik džiaugtis, kad moterys, nebūdamos muzikos profesionalės, stengiasi ir randa laiko bei noro daug dirbti, – sako pašnekovė. – Kai kurios spėja dainuoti ir „Šaltinyje“, ir „Rasoje“. Ir ne tik iš Šiaulių rajono ar miesto į Ginkūnus repetuoti atvažiuoja, bet ir iš kitų apskrities rajonų.
Greičiausiai todėl, kad daug ir atsakingai dirba. B. Andriukaitienės vadovaujama „Rasa“ 2010 metais respublikiniame solistų ir vokalinių ansamblių konkurse „Sidabriniai balsai“ pelnė laureatės vardą, taip pat ir gausybę diplomų įvairiuose konkursuose. Išdidu ir dėl išleistų dviejų kolektyvo kompaktinių plokštelių su dainomis. 2010 metais „Rasai“ vokalinių ansamblių gretose buvo suteikta aukščiausia kategorija, o per karantiną gavo antrą, kuri taip pat yra garbinga. Vokalinis ansamblis – mėgėjų meno apdovanojimų „Aukso paukštė“ laimėtojas.
Dabar kolektyvas intensyviai ruošiasi kitais metais vyksiančiai Dainų šventei. Tiesa, ten „Rasos“ moterys dainuos kartu su dar dviejų B. Andriukaitienės vadovaujamų vokalinių ansamblių Ginkūnų „Šaltinis“ ir Aukštelkės „Šermukšnėlė“ moterimis kaip jungtinis 43 dainininkių choras.
„Repertuaras nelengvas. Vyksta repeticijos, derinami balsai, kompromisų paieškos, – sako vadovė. – Dainų šventė yra kaip apvainikavimas mūsų viso darbo, kadangi dainavimas bendrai viename būryje yra nepakartojamas dalykas.“
Savo vietoje
Birutė Andriukaitienė sako, kad rinkdamasi dainas pirmenybę visada skiria Lietuvos autorių kūrybai. Todėl gausiame jos vadovaujamų vokalinių kolektyvų repertuare – daug legendinių kompozitorių Mikalojaus Noviko, Algimanto Raudonikio, Benjamino Gorbulskio, kitų kūrinių, be to, gausu ir šiuolaikinių autorių kūrybos – Linos Kairytės, Leonido Abario, Vaclovo Augustino.
„Laikas bėga greitai. Ir nepastebėjau, kaip prabėgo dešimtmečiai. Ir jie visi neatsiejami nuo muzikos“, – pati lyg nusistebi pašnekovė.
1986 metais vadovauti „Rasos“ vokaliniam ansambliui ją pakvietė Ginkūnų kultūros namų renginių organizatorė Genovaitė Doftartaitė. Chorvedės išsilavinimą turinti Birutė sutiko. Taip duoto žodžio ir nebeatsiėmė.
„Tais laikais dirbau dar ir su vyrų ansambliu. Bet bėgant metams vyrai tapo mūsų tautos aukso fondu – dėl to mišraus ansamblio nebeliko. Daug metų, net 25-erius, Ginkūnuose buvo mišrus choras „Šaltinis“, bet po kovido dainuoti vyrų liko mažuma, teko ansamblį transformuoti, ir nuo 2022-ųjų jis tapo išskirtinai moterų.“
O ir pati ji daug metų ne tik gludina neprofesionalių dainininkų balsus, bet ir kartu užtraukia dainą – taip sako palaikanti pasirodymo dinamiką.
Su muzika – nuo vaikystės
Pirma darbovietė, anot vadovės, buvo Šiaulių rajono kultūros skyriaus Einoraičių kultūros namuose, ten taip pat turėjo du ansamblius. Paskui įsidarbino Šiaulių televizorių gamyklos kultūros klube, vadovavo folkloriniam moterų ansambliui „Serbenta“.
Kai užsidarius gamyklai atvyko dirbti į Ginkūnus, dar kelerius metus nepaleido ir estradinių pasirodymų Šiaulių restorane su estrados grandais Rimu Cininu, Gyčiu Paškevičiumi, Ona Karkauskaite, kitais. Jų meno vadovė tada buvo Aldona Masėnienė. Tačiau estradinės dainos, anot ponios Birutės, jai kaip buvo, taip ir išliko viso labo pomėgis.
„Kas man yra muzika? Galvoju, ji į mano gyvenimą atėjo ne šiaip sau, o atėjo kaip pašaukimas.“
Kai dar visai maža buvo, prisimena, atsistodavusi prieš televizorių ir, užgrojus kokiam nors orkestrui, bematant šokdavo diriguoti.
„Visada labai norėjosi dirbti su instrumentine muzika, su chorais, su orkestrais. Bet gavosi taip, kad dirbu su vokaliniais ansambliais.“
Kai reikėjo gyvenime daryti pasirinkimą, įstojo į Šiaulių aukštesniosios muzikos mokyklos chorvedybos specialybę, gavo choro dirigentės diplomą, paskui Šiaulių universitete įgijo ikimokyklinio ugdymo pedagogikos ir muzikos specialybę.
„Nuo tada mano ir darbas, ir laisvalaikis yra muzika. Kitą naktį, kokią trečią valandą, prabundu ir imu dėlioti mintyse repertuarą arba naujas kūrinys skamba ir skamba ausyse. Laisvalaikiui be muzikos laiko ne kažin kiek ir lieka. Visąlaik aš – kūrybiniame procese, 24 valandas per parą. Žinote, kai sėdi savo kėdėje, apie nieką kitą ir negalvoji. Greičiausiai tai ir yra sėkmingo gyvenimo formulė.“
