Naujausios
Vieninteliai namai
Artėjanti žiema jau ragina kažką daryti, tačiau benamis dar nežino – ką. Gal prašysis priimamas į Nakvynės namus, gal nuo šalčio ginsis kokiame nors apleistame pastate ar kiaurai perpučiamoje pašiūrėje. Sako, kol šalčių nėra, gali būti ir čia.
Vygandas prekybos centro pašonėje įsikūrė maždaug prieš pusmetį. Džiaugiasi, kad jo iš atokesnės ir nuo vėjų kiek apsaugotos vietos nevaro parduotuvės darbuotojai, neužkliūva ir praeivių akys – „gerai, kad ramu, niekas neateina, niekas nepristoja“.
Rytą išsiropštęs iš plastiku uždengtos palapinės, vyras ropščiasi į neįgaliojo vežimėlį – neturint kojų šis veiksmas pareikalauja nemažai laiko ir fizinių pastangų.
Dieną praleidžia vežimėlyje, tolėliau niekur nevažiuoja, lieka prie savo „namų“ arba nurieda prie įėjimo į prekybos centrą. Gailestingi žmonės paaukoja, benamio žodžiais, vieną kitą kapeiką ar padeda kokį valgomą pirkinį.
Kur nakvos šiąnakt, kai lauke lieka tik keli laipsniai šilumos, o palapinė užstoja nebent vėją, bet ne šaltį? Vygandas atsakymo į tokį klausimą dar neturi, dabar tik dvi valandos po vidurdienio ir iki vakaro dar yra laiko.
„Gal liksiu čia, – benamis ranka mosteli į savo palapinės pusę. – Kur man, invalidui, važiuoti.“
Sako, kad nieko gero iš gyvenimo nebesitiki – nieko nepadarysi, yra kaip yra.
Teigia turintis pažįstamą moterį, kuriai atiduoda visas savo mėnesines pajamas – bendrai apie 400 eurų iš socialinio ir „Sodros“. Ta moteris Vygandą apiperka, pagamina šilto maisto. Ir dabar ta valanda, kai pagalbininkė turėtų pasirodyti su karšta kava – benamis ją vadina drauge, kuri juo rūpinasi. Gal net keliautų pas ją pernakvoti, tačiau draugė gyvena antrame aukšte, o sėdint neįgaliojo vežimėlyje mediniais laiptais pakilti į antrą aukštą, įsitikinęs, neįmanoma.
Kojas atstoja vežimėlis
Tauragiškis Vygandas į Šiaulius atvažiavo prieš 24 metus, internetu susipažinęs su moterimi. Atvažiavo ir liko. Netrukus įsidarbino. Sekėsi, sako, neblogai. Darbas keitė darbą – nuo „kariuko“, kuriuo sandėliuodavo prekes, pagalbinių užduočių iki pamaininių pareigų ceche ir t. t.
Prieš trejus metus mirė ilgametė draugė, su kuria A. J. Greimo gatvėje nuomojosi kambarį. Savininkas liepė Vygandui išsikraustyti. Sako, išėjęs kaip stovi. Nakvynės pasiprašė pas pažįstamą. Buvo neblaivus, todėl nepriimtas. Išėjo tiesiog į gatvę.
Tą pačią naktį susirado apleistą sandėliuką. Lauke, anot benamio, šalta nebuvo „tik apie minus 16“. Atsibudęs rytą nieko nepajuto – kojas pradėjo skaudėti vėliau. Pravaikščiojo dar keturias paras, galiausiai pamatė, kad galūnės ėmusios juoduoti – suprato jas nušalęs.
Patekus į ligoninę, medikai nelaimėliui nieko gero nežadėjo – galūnių audiniai buvo stipriai pažeisti. Apie savaitę kojas dar bandė atgaivinti. Veltui. Teko amputuoti: vieną – iki kelio, kitą – paliekant tik kulną be pėdos. Vygando kojomis tapo vežimėlis.
Taigi, kur važiuos atšalus orams? Benamis nežino. Sako, dar per anksti galvoti. Gal važiuos nakvynei už viaduko, į Kauno gatvę – pernai greitoji pagalba vyrą ten nuvežė tiesiog iš gatvės.
„Blogai nebuvo, bet ten 8 valandą ryto turi išeiti ir ne anksčiau aštuntos vakare pareiti“, – sako sausį 51-ojo gimtadienio sulauksiantis pašnekovas, pačiupinėdamas chirurginiu siūlu susiūtą kaktą.
Paaiškina, susižalojęs krisdamas iš vežimėlio per epilepsijos priepuolius. Jeigu tikėti Vygando žodžiais, alkoholis čia „nė prie ko“. Tikina, išgeriantis nebent alaus.
Pagalba yra, tik reikia norėti sau padėti
Šiaulių miesto savivaldybės socialinių paslaugų centro direktorė Vida Šalnienė tiek apie Vygandą, tiek ir apie kai kitus gyvenamosios vietos neturinčius žmones žino iš gyventojų pranešimų bei apsilankymų pranešėjų įvardytose benamių buvimo vietose.
„Noriu pabrėžti, kad praktiškai visi miesto benamiai mums yra žinomi. Taip pat ir šis žmogus prie minėto prekybos centro Vytauto gatvėje. Žinoma ir parke nakvojanti moteris, ji veda netinkamą gyvenimo būdą, žinome ir prie prekybos centro „Iki“ sėdintį vyrą. Mūsų darbuotojai kelis kartus važiuoja ir kiekvienąkart kalbina tuos žmones eiti gyventi į Nakvynės namus. Tiesa yra ta, kad jie patys nenori gyventi ten, bent jau kol šilta“, – sako vadovė.
Akcentuoja, kad yra Nakvynės namai Tiesos gatvėje 3, kur teikiama laikino apgyvendinimo paslauga.
„Tereikia Stoties gatvėje 9C susitvarkyti reikiamus dokumentus, praeiti komisiją ir, kiek yra laisvų vietų, tiek žmonių ten gali gyventi 12 mėnesių mažiausiai. Už gyvenimą jie turi atiduoti 20 procentų savo pajamų. Jei pajamų neturi, vieną mėnesį, kol socialiniai darbuotojai padeda susitvarkyti išmokas, suteikiama galimybė gyventi nemokamai.“
Taip pat teikiama apnakvindinimo paslauga Kauno gatvėje 6. Čia žmonės gali ateiti pernakvoti, ir taip iki septynių parų.
„Vasarą būdavo, kad ryte reikėdavo visiems nakvojusiems išeiti, o vakare ateiti aštuntą. Dabar jau leidžiama pareiti nuo penktos valandos, o nuo lapkričio 1 dienos žmonės, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galės būti visą parą.“
Jeigu nenakvoti, tai, pasak V. Šalnienės, žmonės gali ateiti į Stoties gatvę 9 C bent jau pavalgyti, jei neturi kuo apsirengti – gaus drabužių, gali susitvarkyti dokumentus dėl apgyvendinimo. Svarbiausia, jos žodžiais, kad žmogus norėtų – pavalgęs, apsirengęs ir nusiprausęs jis gali būti visada.
„Šiauliai nėra tokie dideli, kad benamiai nežinotų, kur jiems kreiptis. Bet kai kurių netenkina tai, kad, pavyzdžiui, Nakvynės namuose Tiesos gatvėje egzistuoja taisyklės, kurių kiekvienas privalo laikytis. Per prievartą nė vienas gyvenamosios vietos neturintis žmogus negali būti atvežtas į Nakvynės namus, kokį gyvenimo būdą jis gyventų“, – teigia Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro direktorė V. Šalnienė.
Šiuo metu Nakvynės namuose gyvena 75 žmonės, o vietų yra 108. Dalis vietų palikta iš įkalinimo vietų grįžtantiems, taigi laisvų šiuo metu – apie 15.
