Naujausios
Brandinti pyragai ir nespalvoti meduoliai
Radviliškio rajone, Mankiškių kaime, gyvenanti G. Jasevičienė, konditerijos įmonės „Gintariniai tortai“ savininkė, tik juokiasi paklausta, kokiais skanumynais šiemet ketina pradžiuginti artimus žmones. Esą planavimo laikas seniai praeityje, dabar jau pats darbymetis. Kitaip ir būti negali, jeigu norisi kažko įmantresnio, ne tokio tradiciško, įprasto. Juolab kad šie saldumynai skirti ne vien šeimai ir draugams, bet ir užsakovams.
Prieš kokius aštuonerius metus G. Jasevičienė savo namų antrame aukšte įsirengė visus reikalavimus ir standartus atitinkančią virtuvę, kurią vadina konditerijos cechu. Asmeninis verslas – tai naujų saldumynų skonių, kepinių receptų kūrimas ir saldžiųjų gardėsių gamyba.
Pirmieji ragautojai ir pagrindiniai naujai sukurtų saldumynų vertintojai – Gintarės šeima ir giminės. Jie ne tik skanauja, bet ir duoda vertingų patarimų bei originalių idėjų naujai kuriamiems konditeriniams šedevrams.
Vis dėlto nesulaikomai tirpstant prieššventiniam laikui, G. Jasevičienė linkusi pasikliauti senais, laiko ir skonio patikrintais bei valgytojų įvertintais kepiniais – vaisiniai pyragai jau bręsta, didesnė dalis imbierinių meduolių paruošta, kitkas – pakeliui.
„Brandinti pyragai kepami labai iš anksto, nes turi pastovėti tris – keturias savaites, kad tinkamai subręstų ir pasibrendintų“, – sako šeimininkė.
Žodis „pasibrendinti“ – jokia klaida. Kiekviena kepėja žino, kad brandintas kalėdinis vaisių pyragas yra neatsiejamas nuo brendžio.
„Subrandintas pyragas turi daug daug džiovintų vaisių, kurie porą parų mirkomi brendyje. Prisigėrę brendžio ir kaip reikiant suminkštėję, vaisiai iškepami tešloje. Tada tris savaites, lygiai kas savaitę, pyragas laistomas brendžiu, kad sugertų jo aromatą“, – sako ponia Gintarė.
Kepėja tikina, esą nieko panašaus, kad brandintas pyragas – suaugusiųjų saldumynas.
„Brendis išgaruoja ir lieka vien jo aromatas. Valgyti tikrai gali visi, nebent nemėgsta džiovintų vaisių, kurių pyrage yra daug.“
Kitas G. Jasevičienės kalėdinis kūrinys – imbieriniai meduoliai ir meduoliukai. Būtina išsamiau pakalbėti apie meduolius, kurie yra maždaug 20 centimetrų didumo, ir juos, Gintarės sumanymu, valgytojai turi savarankiškai nusispalvinti – specialiame rinkinuke ji prideda teptuką ir po keletą lašelių įvairių spalvų maistinių dažų. Idėja prigijo vaikų ugdymo įstaigose, kurios jau antri metai užsisako G. Jasevičienės meduolių edukaciniams užsiėmimams.
„O kodėl šeimose visiems kartu neišsikepus tokių meduolių ir, susėdus prie bendro stalo, neišmarginus spalvingais maistiniais dažais? Kalėdos juk ne vien skonis, bet ir veikla, buvimas kartu, bendravimas, – sako konditerė. – Juo labiau kad meduolinės imbierinės tešlos net minkyti nereikia, jos galima įsigyti prekybos centruose. Išsikepat sausainių, visi kartu pasipuošiat Kalėdų eglutę – tai taip vienija šeimą“, – mano pašnekovė.
Namų konditerijos ceche G. Jasevičienė kartais užsibūna iki vėlyvos nakties, o darbymečiu, būna, ir iki paryčių. Jei gamybos procesas labai intensyvus, šeimos nariai jai net valgyti atneša, kad nebūtų vien saldumynais soti.
„Kartais baigusi ilgą procesą į virtuvės pusę žiūrėti nebenoriu. Bet pailsiu ir vėl traukia“, – juokiasi 13 metų dukrą ir 16-metį auginanti moteris.
Gerai, sako, kad vaikai jau savarankiški – antraip ar galėtų šitiek „naktinėti“.
Pradžių pradžia
Gintarė, nors ir įgijusi maisto technologės specialybę, nėra profesionali konditerė. Tiesa, saldžiajai virtuvei prijaučia nuo pat vaikystės, kai močiutė namų virtuvėje kepdavo tais laikais labai populiarų „Medutį“ arba kapotos tešlos sausainukus su obuoliais, vadinamus „Vikšreliais“.
Gal šeimininkauti mėgusi močiutė ir įskiepijo norą kepti saldumynus. O gal turėjo įtakos Gintarės tėtis, dirbęs Radviliškio duonos ceche vairuotoju, kuris ją nusivesdavo į darbą.
O ir pati Gintarė kažkada dirbo „Radviliškio duonoje“. Dirbo neilgai – išėjo auginti vaikų ir nebegrįžo apsisprendusi, kad nori kurti kažką savo. Taip rekonstruoto nuosavo ūkio pastato antrame aukšte ir gimė kepyklėlė. Po to – begalės kursų, kuriuose sužinota neįkainojamų konditerijos paslapčių. Ir nors anksčiau pasitaikydavo klaidų, dėl kurių kepinį tekdavo perdaryti, nes „ne taip įmaišyta, ne tik įdėta, netinkamai išplakta“, daugėjant patirties, sako šeimininkė, suklydimų, galima sakyti, nebebūna.
„Šiais laikais geras tortas – prabangos prekė. Turiu omenyje tortus iš kokybiškų produktų, be pakaitalų. Nepaisant nemažos kainos, jie tikrai populiarūs ir vestuvėse, ir jubiliejuose, ir įmonių baliuose.“
Ir ne vien tortai. Morkų keksas, kriaušių, aguonų pyragai, kuriuos, pasak Gintarės, gali nesunkiai pagaminti ir didelės patirties neturinti šeimininkė. Be to, šie kepiniai puikiai tinka kalėdiniam stalui – aguonos išties asocijuojasi su Kalėdomis.
Patyrusi kepėja neslepia mėgstanti paragauti ir prekybos centruose parduodamų kepinių.
„Pati esu sausaininė-bandelinė. Kepyklėlės bandelės toks skanumėlis! Mėgstu saldumynus, o kas jų nemėgsta“, – juokiasi ji.
Jau kvepia meduoliais
Konditerinio cecho „Gintariniai tortai“ savininkė Gintarė Jasevičienė „Šiaulių krašto“ skaitytojams siūlo išsikepti kalėdinių meduolių, kuriais pamalonintų artimuosius.
Meduoliniai sausainiai
Reikės: 100 gramų medaus, 100 gramų cukraus, 100 gramų sviesto, 1 arbatinio šaukštelio sodos, 1 kiaušinio, apie 400 gramų miltų, druskos, po 1 arbatinį šaukštelį imbiero miltų ir cinamono.
Puode sumaišyti medų, cukrų, sviestą, imbierą ir cinamoną. Išmaišius, kaitinti ir maišyti tol, kol ištirps cukrus. Suberti sodą ir intensyviai maišyti, kol masės tūris gerokai padidės. Atvėsinti iki kambario temperatūros.
Įmušti kiaušinį, druską, suberti persijotus miltus ir minkyti tešlą, kol ji taps minkšta ir elastinga.
Tešlą padalyti į nedidelius gabalėlius, iškočioti 3–5 milimetrų storio tešlą ir formuoti imbierinius sausainius. Kepti 180 laipsnių temperatūroje 7–10 minučių.
Imbieriniai meduoliai paruošti, belieka juos nudažyti maistiniais dažais.
