Naujausios
Kalėdų karštinė
Toma sako, šių metų Kalėdoms jau beveik pasiruošusi: baigiami paskutiniai kūrybiniai darbai, netrukus prasidės žaisliukų pakavimo procesas.
Užsakymų šiųmetėms Kalėdoms meistrė nebepriima jau senokai – apsidrausdama, kad siuntiniai prieškalėdiniu laikotarpiu nesuvėluotų, kaip tai nutiko pernai, šiemet paragino pirkėjus paskubėti. Tad paskutinės kalėdinės žaislų siuntos iš Tomos namų iškeliaus jau gruodžio 2 dieną.
Į Šiaulius kiekvienais metais, o ypatingai šių metų Kalėdoms, sako, iškeliauja ypatingai daug žaislų. Viena šiauliečių šeima šiemet užsisakė net tris įvairiaspalvius zuikius. Dar penkis ilgaausius įsigijo Radviliškyje įsikūrusi parduotuvė „Kur ta Dovana?“ – šiuos zuikius Pasvalio rajone gyvenanti kūrėja į parduotuvę ketina pristatyti asmeniškai.
Darbai nesustos ir po Naujųjų – nertinių gyvūnėlių užsakymų eilutė jau nutįsusi net iki Velykų.
Toma sako, kad be kitų jos sukurtų minkštų nuotaikingų gyvūnėlių, visada labiausiai mėgstami – apie 400 gramų sveriantys zuikiai, kurių ilgis be ausų – apie 40 centimetrų, o ausys dar tiek pat ir daugiau.
Kartą nėrėja pagalvojo, kad mažam vaikui kone metro ilgumo zuikį ne taip lengva nešioti, tad nunėrė perpus mažesnį didžiojo zuikio broliuką. Mažieji – maždaug pusės metro – zuikiai taip pat greitai prigijo.
„Man mano zuikiai, kiek jų nerčiau, visi skirtingi. Nė vieno nėra tokio paties, ir ne tik apie spalvas, kurias kiekvienas užsakovas gali pasirinkti individualiai, kalbant. Jie tiesiog skirtingi“, – sako 37 metų moteris.
Siūlų spalvas būsimiems žaisliukams pirkėjai renkasi pačias įvairiausias – pradedant nuo tradicinės rožinės, labiausiai mėgstamos mažų panelių, iki mėlynos, pilkos ir kitų – tokias mamos dažniau parenka mažiems jaunikaičiams.
Gražiadarbė žaisliukus kuria atskiromis detalėmis. Jei turi užsakymą nunerti, pavyzdžiui, dešimt zuikių, pirmiausia nuneria dvi dešimtis įvairių spalvų ausų. Paskui imasi kitko. Žingsnis po žingsnio nerti gyvūnėliai ima įgauti zuikio gyvastį. Galiausiai mažame žaislo veiduke užsidega du karoliukai – akytės.
„Gaunu daugybę laiškų internetu, kaip mano žaislams sekasi gyventi naujuose namuose. Žinau, kad kai kurie ramiai sėdi tik kartas nuo karto paimami. Bet kitiems pasisekę labiau – jų vaikai nepaleidžia iš rankų: ir miega, ir namuose žaidžia, ir į darželį nešasi. Labai smagu“, – apie pačios sukurtus pasakų herojus, lyg apie gyvus, kalba Toma.
Pirmas zuikis: „nei šioks, nei toks“
Prieš šešerius metus vąšelį į rankas tik retsykiais paimdavusi T. Martinaitienė kartą ėmė ir nunėrė giminaitei tapkutes.
Paskui internete nusižiūrėjo žaislą – kodėl nepabandžius! Pabandė nerti zuikį. Jis, sako, išėjo nei šioks, nei toks – mažytis, su ausimis – vos 15 centimetrų didumo, siuvinėtomis akutėmis. Tas pirmas „nei šioks, nei toks zuikis“ apsigyveno draugės dukrelės namuose.
Bet šitas zuikis tapo pradininku, užkabinusiu mėginti nerti ir toliau. Taip po zuikio „gimė“ žirafa su taškeliais. Dramblius kolekcionuojančiai anytai nunėrė dramblį. Po Liūto ženklu gimusiai seseriai – liūtą.
„Kiekvienas nunertas žaislas ėmė po truputį gražėti, gražėti. Paprastus siūlus pakeitus minkštais puriais pliušiniais zuikiai, žirafos, avytės ar net meškutės su suknelėmis įgavo lengvumo, lankstumo“, – su meile apie savo „augintinius“ kalba žaisliukų kūrėja.
Po kone trejų tobulėjimo metų moteris įregistravo savo žaislų interneto svetainę. Pirmasis modelis – nerta garbanė avytė. Užtat, kad ji „užkabino“ gausybės vaikų ir suaugusiųjų širdis, Toma savo avytę, kurių dabar jau nunėrusi ne vieną dešimtį, svajoja įregistruoti kaip prekinį ženklą.
Didžiausias malonumas
2015 metais Toma su vyru Dariumi parvyko iš Danijos, kur gyveno ir dirbo ne vienerius metus.
Moteris sako, kad sugrįžusi gyventi namo, į Lietuvą, dar ilgokai ieškojo savęs. Dirbti pagal turimą išsilavinimą buhaltere-apskaitininke nenorėjo – ne jai. Tada baigė manikiūrininkių kursus – neprigijo. Neprigijo ir žemės ūkio paslaugų sektoriaus specialistės įgytos žinios.
Įsidarbino kepėja naktinėje pamainoje „Biržų duonoje“. Siūlai ir nėrimas tada jau buvo įkritę į širdį. Tad po pamainos numigusi keletą valandų, su didžiausiu malonumu imdavo į rankas vąšelį. Ir įjungdavo pasakišką fantaziją.
Pagaliau suprato: nė vienas amatas jai neteikia tiek malonumo, kiek jo teikia nėrimas ir iš jo gaunamas rezultatas.
Toma šypsosi, pradžioje siūlų būdavę visuose namų kambariuose – visur būdavo jų galima rasti. Kol vieną dieną kantrybės netekęs moters sutuoktinis pasiūlė įsikurti viename kambaryje.
Nuo tada vienas namų kambarys ir tapo pasakiškų žaisliukų kūrimo dirbtuve, su gausybe įvairiausių siūlų ir kitokių kūrybos procesui reikalingų priemonių.
Bet nuobodžiaujančių žaisliukų šiame kambaryje nerasti – jie čia užsibūna tik tiek, kol tampa gyvi. Nedelsiant iškeliauja pas užsakovus.
Anot Tomos, kai užsakymai užspaudžia, tenka prie vieno ar kito darbo pasėdėti ir ilgėliau. Kiek užtrunka vieno zuikio „prikėlimas gyvenimui“, niekada neskaičiavo – juk neria detalėmis! Bet kad dienos vienam užtenka – tai tikrai.
„Nieko kito dirbti kol kas nenorėčiau, didžiausias malonumas – mano žaisliukai“, – sako šiuo metu su verslo liudijimu dirbanti T. Martinaitienė.
Nors paklausa tik auga, pagalbininkių nėrėjų talkos kviesti moteris neketina, sako, tada jos žaisliukai tiesiog nebebūtų ji.
Ir šios moters nuoširdumu nesuabejosi – laimingi tie namai, kur gyvena žaislai.
