Moterišką dviratį mynęs mėgėjas aplenkė net patyrusius dviratininkus

Mo­te­riš­ką dvi­ra­tį my­nęs mė­gė­jas ap­len­kė net pa­ty­ru­sius dvi­ra­ti­nin­kus

An­ta­nas Nor­vai­šas iš Žiu­rių kai­mo (Jo­niš­kio ra­jo­nas) su dvi­ra­čiu be­veik ne­si­ski­ria. Ener­gi­jos 61-erių me­tų vy­rui ga­li­ma pa­vy­dė­ti. Šie­met jis pa­si­ry­žo avan­tiū­rai – pir­mą kar­tą run­gė­si dvi­ra­ti­nin­kų „Volks­wa­gen MTB“ tau­rės tre­čio­jo eta­po var­žy­bo­se, or­ga­ni­zuo­to­se Ža­ga­rė­je, ir už nu­ga­ros pa­li­ko spor­ti­niais dvi­ra­čiais my­nu­sių, pa­ty­ru­sių bei jau­nes­nių spor­ti­nin­kų bū­rį.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Už nu­ga­ros pa­li­ko ne vie­ną

„Ga­vau lanks­ti­nu­ką su Vyš­nių fes­ti­va­lio pro­gra­ma ir su­si­do­mė­jau. Ta­čiau ma­niau, kad dvi­ra­čių var­žy­bo­se da­ly­vaus tik vai­kai, jau­ni­mas, spor­ti­nin­kai, o ki­ti ra­miai pa­si­va­ži­nės po gam­tą, kaip tu­ris­ti­nia­me žy­gy­je, be di­de­lės įtam­pos ir pa­stan­gų. Jau re­gist­ruo­da­ma­sis, klau­si­nė­ja­mas mer­gai­čių vi­so­kių duo­me­nų, su­pra­tau, kad pa­puo­liau. Ne­bu­vo kur dė­tis, ne­gi pa­si­trauk­siu. Sto­jau prie star­to li­ni­jos, nors ne­tu­rė­jau nei spor­ti­nių ba­te­lių, avė­jau pa­pras­tais kas­die­niais ba­tais, nei rū­bų, – pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai pa­sa­ko­ja An­ta­nas Nor­vai­šas. – Aš gal net du ra­tus bū­čiau va­žia­vęs, bet or­ga­ni­za­to­riai pa­ta­rė – už­teks vie­no. Vi­so­je tra­so­je ne­gė­riau jo­kių skys­čių, nors bu­vo la­bai karš­ta, tad grį­žau su­plu­kęs, šla­pias. Ma­čiau pa­ke­liui pri­mė­ty­tų skar­di­nių – grei­čiau­siai kai ku­rie var­to­jo ener­gi­nių gė­ri­mų.“

„Volk­wa­gen MTB“ dvi­ra­čių tau­rės var­žy­bo­se run­gė­si apie tūks­tan­tį eko­lo­giš­ko trans­por­to mė­gė­jų ir pro­fe­sio­na­lų. Lais­va­lai­kio gru­pė­je Žiu­rių kai­mo gy­ven­to­jas, 24 ki­lo­met­rų il­gio tra­są įvei­kęs per 1 va­lan­dą 44 mi­nu­tes ir 4,96 se­kun­dės, už nu­ga­ros pa­li­ko apie de­šimt ki­tų šios gru­pės at­sto­vų, grei­čiau kirs­da­mas fi­ni­šo tie­sią­ją. O dar vi­sas bū­rys dis­tan­ci­jos dėl įvai­rių prie­žas­čių ne­bai­gė.

Po trau­mos nu­si­lpo vie­na akis

Tra­sa, pra­si­dė­ju­si nuo Ža­ga­rės dva­ro rū­mų alė­jos, tę­sė­si mies­to gat­vė­mis, lau­kais, ėjo pro Ka­ti­liš­kių, Ver­šių, Žiu­rių kai­mus, vin­gia­vo miš­ku, ki­lo į ozą, stai­ga su­ko Švė­tės upės pa­kran­te. Ne vie­nas da­ly­vis stai­giuo­se po­sū­kiuo­se ne­ti­kė­tai kri­to, stri­go ir klim­po pel­kė­to­se, šla­pio­se miš­kin­go­se vie­to­se.

„Su tra­sa iš anks­to ne­bu­vau su­si­pa­ži­nęs, ta­čiau vie­tos pa­žįs­ta­mos. Per pur­vy­nes tie­siai ne­mo­viau, ap­va­žiuo­da­vau šo­nu. To­dėl ki­ti ste­bė­jo­si, kad grį­žau ne nuo gal­vos iki ko­jų pur­vi­nas. Tik miš­ke, kai li­kau vie­nas, ki­ti spor­ti­nin­kai jau bu­vo nu­rū­kę pir­myn, o da­lis dar ne­pa­si­vi­ję, vos ne­pa­sik­ly­dau. Ne­leng­va bu­vo pa­ste­bė­ti re­gu­liuo­jan­čias ro­dyk­les. Aš vie­na aki­mi ne­la­bai ma­tau,“ – stai­ga pri­si­pa­žįs­ta A. Nor­vai­šas ir pa­siū­lo įdė­miau pa­si­žiū­rė­ti.

Kai­rio­ji akis kiek tam­ses­nė. Po ope­ra­ci­jos. Se­na trau­ma. Su­siau­rė­jęs ma­ty­mo lau­kas ir įtam­pa run­gian­tis neiš­ven­gia­mai da­ro įta­ką. Ta­čiau žiu­riš­kis sa­ko neišgy­ve­nęs, la­bai sa­vęs ne­ver­tęs spaus­ti di­de­lio grei­čio, nors at­si­lik­ti ir ne­si­no­rė­ję.

„Pas­kui vi­si bū­tų sa­kę: ką tas se­ne­lis su­gal­vo­jo – lenk­ty­niau­ti su spor­ti­nin­kais, už­tat ir ap­si­juo­kė. Man, re­gis, pa­vy­ko įro­dy­ti, kad vis­kas yra įma­no­ma, net ne­tu­rint tin­ka­mų prie­mo­nių,“ – šyp­so­si vy­ras, ro­dy­da­mas trans­por­tą, su ku­riuo ir iš­si­ren­gė į pir­mą­sias gy­ve­ni­me var­žy­bas.

Tai – mo­te­riš­kas dvi­ra­tis, ku­rio ra­tai skir­tin­gi. Vie­ną at­ne­šė pa­žįs­ta­mas pi­jo­kė­lis ir pa­siū­lė. Ti­ko ir nu­si­pir­ko. Rė­mą įsi­gi­jo naudotų dvi­ra­čių par­duo­tu­vė­je.

Va­žia­vo pa­ty­ręs trau­mą

Ne­ga­na to, dvi­ra­čių spor­to mė­gė­jas var­žy­bo­se da­ly­va­vo, iš­va­ka­rė­se pa­ty­ręs trau­mą. Ei­da­mas iš va­ka­ri­nio Vyš­nių fes­ti­va­lio kon­cer­to, tam­so­je ge­rai ne­ma­ty­da­mas už­kliu­vo už vie­to­je už­tva­ro sto­vė­ju­sio ak­mens ir griū­da­mas ge­ro­kai su­si­tren­kė bei iki krau­jo nu­si­bal­no­jo de­ši­nės ko­jos blauz­dą.

„Bent jau per šven­tes val­džiai reik­tų la­biau pa­gal­vo­ti apie Ža­ga­rę už­plūs­tan­čius žmo­nes ir įreng­ti ap­švie­ti­mą ten, kur pa­grin­di­nis ju­dė­ji­mas neiš­ven­gia­mas,“ – pa­sta­bą iš­sa­ko Žiu­rių kai­mo gy­ven­to­jas.

Dvi­ra­tis – neat­sie­ja­ma An­ta­no Nor­vai­šo gy­ve­ni­mo da­lis. Mi­na jį be­veik kas­dien. Kai kal­bė­jo­mės, bu­vo ką tik grį­žęs iš Dauk­šių kai­mo ir ruo­šė­si dar tą pa­tį va­ka­rą lėk­ti į Ter­ve­tę (Lat­vi­ja), kur sa­kė no­rįs pa­ma­ty­ti šven­ti­nius fe­jer­ver­kus. Iš­va­ka­rė­se bu­vo nu­my­nęs į Skaist­gi­rį, Rei­bi­nius. Tai vis – ke­lios de­šim­tys ki­lo­met­rų.

Nu­my­nė net iki Kry­žių kal­no

Va­žia­vo jis ir praė­ju­siais me­tais Ža­ga­rės kle­bo­no Ma­riaus Dyg­lio or­ga­ni­zuo­ta­me dvi­ra­čių žy­gy­je Šv. Jo­kū­bo ke­lio at­kar­pa nuo Se­no­sios Ža­ga­rės baž­ny­čios iki Juo­dei­kių kai­mo šven­to­vės. Da­ly­va­vo dvi­ra­čių žy­gy­je Jo­niš­ky­je. Kar­tu pri­kal­bi­no va­žiuo­ti ir ža­ga­rie­tį Vla­dą Dau­gi­nį. Ži­no­ma, iki Jo­niš­kio (apie 30 ki­lo­met­rų) taip pat nu­my­nė pe­da­lus. Il­giau­sia ke­lio­nė be poil­sio per­trau­kų bu­vo į Kry­žių kal­no at­lai­dus – apie 60–65 ki­lo­met­rai į vie­ną pu­sę.

„Bet ir ta­da užė­jo lie­tus, tai trum­pam su­sto­jau Ga­tau­čių kai­mo au­to­bu­sų sto­te­lė­je, – pa­tiks­li­na žiu­riš­kis. – Ne­bu­vo leng­va va­žiuo­ti, nes nuo Ga­tau­čių nė­ra dvi­ra­ti­nin­kų ta­kų, ke­lias ga­na siau­ras, o di­džio­sios ma­ši­nos – vil­ki­kai – le­kia net ne­pa­suk­da­mos nuo kelk­raš­čio.“

Pats A. Nor­vai­šas tu­ri vai­ruo­to­jo tei­ses, bet au­to­mo­bi­liu daug me­tų ne­va­ži­nė­ja. Vai­ruo­to­ju yra dir­bęs, taip pat ir sta­ty­bi­nin­ku tarp­ko­lū­ki­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je.

Va­ži­nė­jant dvi­ra­čiu prieš akis at­si­ve­ria gam­tos gro­žis, ga­li­ma pa­ma­ty­ti lau­ki­nių žvė­re­lių, paukš­čių. Pa­si­tai­ko ir pa­lai­dų šu­nų. Bet, anot dvi­ra­čių spor­to mė­gė­jo, rei­kia ži­no­ti jų psi­cho­lo­gi­ją, ne­žiū­rė­ti tie­siai į akis, elg­tis ra­miai, už­tik­rin­tai.

Ro­mual­do LE­VEI­KOS nuo­tr.

61-erių me­tų An­ta­nas Nor­vai­šas, ne­tu­rė­da­mas nei tin­ka­mo spor­ti­nio dvi­ra­čio, nei ap­ran­gos, 24 ki­lo­met­rų var­žy­bų tra­są bai­gė ne­pras­tu re­zul­ta­tu ir už nu­ga­ros pa­li­ko kur kas stip­res­nių spor­ti­nin­kų.

Au­to­rės nuo­tr.

An­ta­nas Nor­vai­šas su dvi­ra­čiu ne­si­ski­ria daug me­tų, be­veik kas­dien nu­va­žiuo­ja po ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų.