Naujausios
Monblanas pasidavė iš pirmo karto
Joniškietė policininkė Jurgita Norkutė visada mėgo sportą: stalo tenisą, tinklinį, krepšinį, šaudymą. Apie alpinizmą ji negalvojo. Tačiau šių metų vasarą, kai nebežinojo, kur praleisti atostogas, vienam bičiuliui pasiūlius ilgai nesvarsčiusi nusprendė kopti į kalnus.
Ji įveikė Monblaną, aukščiausią Vakarų Europos viršukalnę ir vis dar teberegi prieš akis šokuojančius ožius, skaidrias kaip krištolas ežerėlių „akis“, iš kurių semdavo vandens atsigerti ir maistui gaminti, tarpeklius, per kuriuos teko šokinėti. Jurgita atvirauja – kalnai užbūrė.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
„Guli palapinėje vakare po ilgo kopimo, kai jau rankų, kojų nebejauti, ir girdi – kalnai „kvėpuoja“. Kaip? Sunku apsakyti būseną. Jūra visada ošia, kalnai – ūžia. Arba – eini taku per akmenis, o tolumoje statmenai per uolas nurieda Puntuko dydžio akmuo“, – įspūdžiais ir pojūčiais dalinasi Jurgita, Monblano viršukalnėje dangų pasveikinusi šių metų liepą.
Tai buvo pirmasis toks jos žygis į kalnus. Anksčiau išmaišė beveik visas Europos šalis.
„Draugai, kolegos įprato, kad kiekvienais metais kažkur keliauju. Artėjo atostogos, o aš neturėjau plano. Pasakiau: siūlykite variantus. Vienas draugas taip ir padarė: buvo formuojama grupė kopti į Monblaną, galėjau prisijungti. Atsakiau „taip“ ilgai negalvojusi. Kai kiti pradėjo klausinėti, kaip ruošiuosi, gal treniruojuosi, maniau, viskas ir taip bus gerai. Nedaug ir laiko buvo likę, gal trys savaitės“, – sako jauna moteris.
Devynių žmonių grupėje iš visos Lietuvos buvo du naujokai: Jurgita ir dar vienas vaikinas. Būsimi bendražygiai pasirūpino palapine, miegmaišiu, ledkirčiu, batais, specialia įranga.
„Man tereikėjo kojines nusipirkti“, – bendražygių draugiškumu neatsižavi joniškietė.
Kalnuose kiekvienas atsakingas už žygiuojančius priekyje ir už nugaros, nes grupę jungia viena virvė. Žygyje nelieka titulų, profesijų.
Tik tada, kai vienai merginai atsinaujino kojos trauma ir ji nusprendė nebešturmuoti viršukalnės, pasilikdama aikštelėje 4 kilometrų aukštyje, iš pokalbio išsprūdo, kad ji – balerina.
Policininkės Jurgitos apie darbą taip pat niekas neklausinėjo, kalbėdavosi susėdę vakarieniauti apie tai, ką regėjo, ką valgys.
Kopiant pradingo kasdienis pasaulis, galvoje neliko minčių, viskas išsigrynino, išsivalė. Pareigūnė sako, kad jai niekada dar neteko tokio jausmo patirti – malonios ramybe alsuojančios tuštumos.
Prieš akis vėrėsi nepaprasti vaizdai: žali slėniai, juose esančiose gyvenvietėse užsižiebiantys žiburiai, aukščiau – akmenys, tarp jų – ryškiažiedės gėlės, skaidrūs, nepaprastai šalti ežerėliai ir upeliai, iš kurių semdavo vandenį maistui gaminti, dar aukščiau – ledas ir sniegas, minusinė temperatūra.
„Net ir su drumzlėmis pasemtas vanduo ten geras ir skanus. Palaukti, kol viskas nusės, ir geri. Arba – palendi po varvekliu ir laikai puodelį, kol prilašės, – pasakoja joniškietė – Žingsniuodami skynėme aitriai kvepiančius čiobrelius. Vakare užverda vanduo ir dediesi sau į arbatą, ištraukęs iš kišenės.“
Iš už uolų vis galvas kyštelėdavo smalsūs kalnų ožiai, kurie kanopomis pažerdavo akmenėlių fontanus. Nuritindavo ir didesnių riedulių.
Teko kopti statmenomis sienomis, kabinantis ledkirčiais ir „katėmis“, atsargiai judėti atbrailomis, kur, regis, tako net nėra, arba – šokti per tarpeklius, kurių kraštai apledėję.
Grupė turi rinktis vietą, kad visiems einantiems būtų patogu stryktelti. Jei kažkas negali, ieškai siauresnės vietos.
Į viršukalnes kopiantys žmonės turi taisykles: privalai gerbti kalnus, nešiukšlinti, nešūkauti, pasidalinti bendrą nešamą svorį, atlikti savo užduotis.
Oras retėja, kai kuriems darosi sunku kvėpuoti, svaigsta galva.
Jurgita neslepia patyrusi akmirkų, kai atrodė – viskas, kuprinė slegia, spaudžia žemyn, tegul kas nors nukelia į slėnį. Bet kiekvienas toks etapas praeidavo, atsirasdavo naujų jėgų.
Iš grupės į viršūnę įkopė tik penki iš devynių. Buvo bandančių Monblaną šturmuoti ne pirmą sykį, bet pasiliko keturių kilometrų aukštyje. Kitiems dar teko įveikti 810,45 metrų.
„Atrodė, ne, daugiau nekopsiu. Tačiau grįžusi namo netrukus save pagavau galvojančią pirkti alpinizmui reikalingą įrangą. Kalnai mane priėmė“, – sako J. Norkutė.
Jau 18 metų šalies vidaus tarnybos sistemoje dirbanti moteris mano, kad kopti į Monblaną jai labai padėjo profesinė patirtis.
Anksčiau pasienio tarnyboje, dabar – policijoje operatyvaus valdymo dalyje tenka susidurti su įvairiomis nekasdienėmis situacijomis, reaguoti į žmonių konfliktus, muštynes. Reikia vidinės ramybės, gero psichologinio pasiruošimo, kad vien žodžiais sugebėtum sutramdyti girtą kumščiais mosikuojantį asmenį.
Nuotraukos iš asmeninio albumo
VIRŠŪNĖJE: Jurgita Norkutė – Monblano viršūnėje.
AUKŠTYN: Pakeliui į kalno viršūnę.
OŽYS: Kalnų ožiai lakstydami pažeria akmenų.
TARPEKLIAI: Sudėtingiausiose vietose tyko tarpekliai.
EŽERAI: Iš skaidrių ežerų vandenį galima gerti.
Autorės nuotr.
POLICININKĖ: Į Monblaną įkopusi Jurgita Norkutė dirba policijoje: ji mano, kad šiame darbe įgyta patirtis, ištvermė padėjo įkopti į kalną.