Naujausios
Mokytojos kelias
– Kaip pasirinkote mokytojos kelią?
– Kaip šiandien pamenu, stoviu darželyje prie lango, šalia paparčio. Ir manęs paklausė, kuo aš norėčiau būti. Mano krikštatėvis buvo gydytojas. Man tai labai imponavo. Galvojau, kad norėčiau būti daktare. Bet man patiko dainuoti. Ir tada dar pasakiau, kad norėčiau būti muzikos mokytoja. Iš tiesų, išsipildė abi svajonės. Tapau mokslų daktare, antra vertus, gydau vaikų klausas, žaizdas ir visa kita...
Baigiau 18-ąją vidurinę mokyklą, dabar Universitetinė gimnazija. Įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą ir po penkerių metų įgijau pradinių klasių ir muzikos mokytojo specialybę. Metams buvau išvykusi į Vokietiją dirbti ir mokytis. Grįžusi įstojau į magistrantūrą jau Šiaulių universitete. „Romuvos“ progimnazijoje muzikos mokytoja dirbau apie 20 metų. Tuomet mane pasikvietė dirbti į Šiaulių universitetą. Mokyti didaktikos, vokalo. Dabar jau septintus metus dirbu „Romuvos“ gimnazijoje ir vadovauju kolektyvams. Nenutraukiau darbo Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje.
– Ar prisimenate pirmą savo mokytojavimo dieną?
– Mokytoja dirbti pradėjau 23 metų. Sudėtinga buvo gauti darbą, įsidarbinau Voveriškių mokykloje pradinių klasių mokytoja. Niekada neužmiršiu tų smalsių akių, šypsenų veiduose. Jie buvo ketvirtokai. Su jais kalnus verčiau, labai gera buvo dirbti. Ir labai didelis iššūkis, nes reikėjo ruoštis kiekvienai pamokai, juk tai nebuvo vien muzikos pamokos. Po metų gavau kvietimą išvažiuoti į Vokietiją. Grįžau atgal į Voveriškes, tačiau greitai įsidarbinau „Romuvos“ progimnazijoje.
– Niekada nesuabejojote savo pasirinkimu?
– Niekada nebuvo abejonių, kad gal ne tą profesiją pasirinkau. Niekada nebuvo tokių minčių. Mane vargino tik triukšmas pertraukų metu. Mano klasėje triukšmo nebuvo. Aš niekada nekėliau balso ir dabar nekeliu. Jei užkimstu, tai tik nuo viruso. Esu ta mokytoja, kurios vaikai klauso. Turiu savo, matyt, kūno kalbos ženklus, kurie puikiai veikia. Ir aš niekuomet nekalbu, kai kalba vaikai. Jie tą iškart pajaučia. Taip valdoma klasė. Gebėjau paskirstyti dėmesį, todėl nesusidūriau su bendravimo, klasės valdymo problemomis.
– Tačiau šiandien dirbate „Romuvos“ gimnazijoje...
– Aš užaugau su savo pirmuoju ansambliu „Fresco“. Jis užaugintas nuo pirmos klasės. Vaikai ansamblyje buvo iki 8 klasės, ir kai jiems jau reikėjo išeiti į gimnaziją, aš galvojau, kad eisiu į gimnaziją kartu su jais ir barškinsiu buvusiam direktoriui į duris, prašydama, kad mane priimtų, nes ateinu su visu kolektyvu. Neprireikė, nes direktorius mane pasikvietė anksčiau. Aš čia suformavau pirmąjį chorą.
– „Lietuvos balse“ dalyvavęs „Fresco“ gimė jau gimnazijoje?
– Taip, šis „Fresco“ gimė čia. Tie vaikai, su kuriais nukeliavau iki pat „Lietuvos balso“ finalo, buvo tokie gabūs, kad aš negalėjau jų palikti vien tik chore. Ir jiems to reikėjo. Ir man reikėjo, kur padėti sukauptas profesines žinias. Mes kartu kūrėme, kartu aranžavome dainas. Visi norėjome naujų iššūkių. Mes su šiuo kolektyvu buvome nuskriaustoji karta, nes turėjome išgyventi pandemijos karantiną. Dvejus metus uždaryti tiesiog pritrūkome oro, erdvės kūrybai. Pasitaikė puikus šansas – „Lietuvos balsas“. Kai kurie mano dainininkai jau buvo studentai. Jie grįžinėdavo kiekvieną savaitgalį ir mes ruošėmės labai atsakingai. Buvo džiaugsmas, kad mes nepaleidome vėjais naujos galimybės. Projekte dirbo labai gera komanda, labai daug išmokome.
– Ką jums, kaip mokytojai, davė šis projektas?
– Man projektas davė drąsos, pasitikėjimo. Supratau, kad galiu kurti ir neprastai rašyti aranžuotes. Beprotiškai greitas tempas privertė susikoncentruoti į tai, ką moku geriausiai. Labai džiaugiuosi, kad pavyko.
– Kaip reagavote į tai, kad tapote žinomi?
– Tapome žinomi Vilniuje, Kaune, bet ne Šiauliuose. Iš pradžių susidomėjimas buvo didesnis, kai praėjome kelis etapus ir patekome į finalą, viskas nurimo. Gal pavydas. Jautėme paramą tų, kurie nuoširdžiai palaikė nuo pat pradžių. Po to įvyko toks atsitraukimas. Šiaulių mieste mes buvome pakviesti tik į vieną renginį – akciją Ukrainai paremti. Daugiau niekas niekur Šiauliuose mūsų nekvietė, išskyrus į privačius renginius. Tačiau teko koncertuoti „Žalgirio“ arenoje kartu su dainininke Rosita Čivilyte.
– Jūs dirbate su gimnazistais – jaunomis asmenybėmis su savo ambicijomis, norais ir nenorais... Kaip sekasi su jais rasti ryšį?
– Aš pati užaugau ir subrendau. Aš juos labai gerbiu ir vertinu. Jie mato, kaip aš jais pasitikiu. Asmenybės brandinimas yra mano misija. Ne tik muzikinių gebėjimų, bet ir asmenybių auginimas. Dėl to, kad aš juos gerbiu, kad aš juos išklausau, kad man jie rūpi, jie ir yra tokie atsakingi. Man kiekvienas choristas parašo žinutę, jei neateis į repeticiją. Aš jiems sakau: „Jeigu šiandien labai pavargot, aptingot, numeskit man žinutę: „Šiandien nebūsiu, nes...“ ir tiesą. Ir man rašo tiesą. Mes kartais daugiau kalbame, nei dainuojame.
– Ar jaučiate, kad vaikai brangina laiką, praleistą su jumis?
– Iš tiesų taip. Aš turėjau atvejį, kai vienas berniukas labai norėjo į chorą. Susitarėme, kad skirsime terminą pasitikrinti, ar aš teisi jį pakviesdama, žiūrėsime, kaip jam seksis. Praėjo mėnuo ir kartą po repeticijos paprašiau jo pasilikti. Jis priėjo ir sako: „Tik neišmeskit manęs.“ Nors visai ne apie tai norėjau kalbėtis. Man labai smagu, jog gimnazijoje pasiekėme tokį lygį, kad dainuoti chore yra garbė.
– Muzikos pamoka dažnai vaikui nėra pati svarbiausia. Kaip pavyksta sudominti, kad jam pamokoje būtų įdomu?
– Reikia turėti didelę nuojautą. Aš jaučiu, kai mokiniams nusibosta ir reikia pakeisti veiklą. Aš tai ir padarau. Kartais mokiniai iš tiesų būna pavargę, negeba susikoncentruoti. Galbūt geriau kitą pamoką grįžti prie to, ko nespėjai papasakoti.
Viena pamoka per savaitę nėra daug. Stengiesi panaudoti savo visas žinias ir metodų įvairovę, kaip vaikams sužadinti norą mokytis muzikos dalyko. Ir tai nėra lengva. Į devintas klases susirenka mokiniai, kurie turi labai skirtingas patirtis ir skirtingus gebėjimus. Pasirinkti turinį nėra lengva. Džiaugiuosi, kad ta adaptacija mūsų gimnazijoje turi gražias tradicijas. Pavyzdžiui, mėnesį nevertinti neigiamais pažymiais ir panašiai. Ta nereikli pradžia nuima įtampą.
– Ar mokytojas mokiniams gali būti draugas?
– Aš labai džiaugiuosi, kad sugebėjome surasti tokią draugystę. Leidžiu mane vadinti vardu. Manau, kad mokytojas turi būti draugas, bet mokiniai turi ir gerbti mokytoją. Bet pagarba yra užsitarnaujama. Aš manau, jog mokytojas turi pasistengti, kad mokiniai jį gerbtų. Pats gerbdamas mokinį, leisdamas jam klysti ir parodydamas jo klaidas, kantriai paaiškindamas...
– Šiandien viešoje erdvėje dažnai yra priekaištaujama, kad į mokyklas atėjo mokinių karta, nežinanti savo pareigų, vien tik teises, skundžiamasi blogu jų elgesiu. Kaip tie vaikai tokie užaugo?
– Jie yra labai pažeidžiami. Nesvarbu, kad jie gimnazistai, ūgis didelis, bet jie yra vaikai. Jei aš anksčiau būčiau žinojusi, kad gimnazijoje tokių „fainų“ vaikų yra, būčiau nebijojusi anksčiau čia ateiti. Jie tik čia atranda save iki galo ir supranta, ką nori gyvenime veikti. Man atrodė, kad aš esu nepasiruošusi dirbti gimnazijoje. Dabar, matydama tokius nuoširdžius žmones tiek pamokose, tiek savo kolektyvuose, aš stebiuosi. Man labai gaila užguitų vaikų. Tų, kurie kažkada buvo neišklausyti, labai barti, nes jų elgesys kažkam kliuvo, bet nebuvo gilintasi į priežastis, kodėl jie tai daro.
Buvo ne vienas atvejis, kai į devintą klasę ateina ežiukai – tokie pikti, susigūžę, nieko nenorintys. Arba su komentaru, kad muzika jam buvo pats nemėgstamiausias dalykas. Aš labai jautriai į tai sureaguoju. Galvoju, ką aš, kaip mokytoja, galiu pakeisti. Ir kaip džiaugiuosi, kad po pusmečio aš matau tą, kuris labiausiai nemėgo muzikos, per pertrauką įeinantį ir bandantį pagroti pianinu.
Man viena mokytoja sako labai nustebusi, kad toks ir toks vaikas dainuoja chore. Sako, jis iš ankstesnės mokyklos atėjo su tokiu neigiamu šleifu. Bet jis nuostabus vaikas. Belieka apgailestauti, kad ten buvo neįvertintas, neatrasti jo gebėjimai. Aš kaip tik sakau: „Duokit man kipšiuką.“
Daug kalbu apie kultūrą. Man labai svarbu, kad žmogus išmoktų būti kultūringas. Pradėkime nuo klasės, tuomet išeikime į koridorių, tada su kolektyvu išeikime į kitą mokyklą. Pažiūrėkime, kiek gebame būti kultūringi. Kiek mokytoja geba įskiepyti tos kultūros.
Mokinių pagarbą reikia pelnyti
– Streikavote kartu su kitais mokytojais?
– Nestreikavau, nes man buvo labai intensyvus metas, bet palaikiau streikuojančius. Šiandieninis požiūris į mokytoją kartais nelabai pelnytas. Nuo paties mokytojo daug priklauso, kokį požiūrį jis suformuoja. Tarkim, kad ir į muzikos dalyką. „Kas iš tos muzikos, mano vaikas iš muzikos duonos nevalgys.“ O kai aš pagalvoju, kiek mokinių seka mano pėdomis, kokia graži ateitis jų laukia, aš labai jais didžiuojuosi. Džiaugiuosi ir tais, kurie nekeliauja muzikos keliu, tačiau be muzikos gyventi negali. Jie kitur save realizuoja, bet čia jie patyrė labai gražų laiką.
Man labai pikta, kai mokytojai, kurie iš tiesų nelabai verti pagarbos, labiausiai rėkia, kokie yra nuskriausti. Aš galvoju, kad kartais mokytojas pats išsikasa sau duobę. Iš kitos pusės, yra tėvų, kurie viską žino ir dar geriau už mokytoją. Jei neįvyksta bendradarbiavimas tarp tėvų ir mokytojų, jeigu yra tos didelės spragos, tai tėvai irgi prisideda prie to, kad šeimose neigiamai kalba apie mokytojus ir mokiniams formuoja neigiamą požiūrį. Aš manau, kad jei gerbi savo dalyką ir mokinius, mokiniai mato, kaip dėl jų stengiesi, tai mokiniai apie tave nekalbės blogai ir tėvams pasakys, kad mūsų muzikos mokytoja yra šaunuolė.
Mokytojai irgi yra žmonės, irgi klysta, bet yra stebimi per padidinamąjį stiklą. Yra daug mokytojų, kurie nuoširdžiai dirba, pasiekia gražių rezultatų, gražias veiklas vykdo, bet nesureikšmina savo indėlio. Gal daugiau reikėtų viešai kalbėti apie tuos mokytojus, kurie yra to verti savo darbu, neakcentuojant pavienių suklydusių.
Suprantu, kad valstybės biudžetas nėra guminis, bet iš kitos pusės, kai nieko nedarai, ima atrodyti, kad viskas yra gerai. Man labai skaudu, kai viešai ima vardyti, kokius atlyginimus mokytojai gauna. Tie skaičiai nėra realūs. Vyr. mokytojų, metodininkų, turinčių patirties mokyklose nėra daug. Žmonės dirba nepilnais krūviais, dirba keliose mokyklose. Kaip tada sukurti ryšį su mokiniais, jei esi išsiblaškęs, nes turi bėgioti per kelias mokyklas, neturi kada pasiruošti pamokoms.
– Neseniai baigėte doktorantūrą, apsigynėte disertaciją. Ką jums tai davė?
– Labai paaugau. Priešinausi tai idėjai, nebuvau tikra, kad to noriu. Kai profesorė Diana Strakšienė pasiūlė stoti į doktorantūrą, man labai trūko pasitikėjimo. Tuomet ėmiau jausti didelį palaikymą iš aplinkos – bandyk. Galvojau, na gerai, pabandysiu, bet neįstosiu. Maniau, kad kad tokios studijos skirtos patiems protingiausiems, savęs tokia nelaikiau. Atrodė, kad negebėsiu. Bet kai įstojau, trauktis nebebuvo kur. Esu užsispyrusi, jei jau užsibrėžiu kokį tikslą pasiekti, tai darau tai nuoširdžiai ir iki galo.
Mano disertacija vadinosi „Gimnazijos įtraukiosios kultūros kūrimas neformaliąja muzikine veikla“. Gimnazijoje vykdžiau kokybinį tyrimą ir pasidalijau įžvalgomis. Buvo įdomu. Manau, kad įprasminau savo veiklą, darbo metodus, idėjas, kokiomis aš gyvenu daug metų ir propaguoju kolektyvuose. Labai viliuosi, kad mano disertacija bus skaitoma ir iš jos bus pasimokoma.
Tuos penkerius metus domėjausi įtraukiuoju ugdymu, jo galimybėmis mene. Vienus metus teko studijas pristabdyti, kai „Fresco“ dalyvavo „Lietuvos balse“. Tempas buvo labai didelis. Dalyvavau tarptautinėse konferencijose, rašiau straipsnius, tačiau pats disertacijos rengimas buvo pristojęs.
Gimnazijoje, aš manau, esu mokiniams pavyzdys, kad niekada nevėlu mokytis. Kad taip aktyviai dirbant su kolektyvais, turint pilną mokytojo krūvį, užbaigti doktorantūrą ir tapti mokslų daktare yra ir garbės reikalas. Manau, kad mano mokiniai manimi didžiuojasi.
– Savo moksliniame darbe daug domėjotės įtraukiuoju ugdymu. Šiandien mokytojai teigia, kad yra nepasiruošę tokiai ugdymo formai. Ar tikrai?
– Galvoju, kad su įtraukiuoju ugdymu mokytojai turėjo būti supažindinti jau anksčiau. Kai rašiau disertaciją supratau, kokios yra spragos ir muzikos mokytojų rengimo, ir kvalifikacijos tobulinimo kursuose, kad nepasiruošę dirbti su tokiais mokiniais. Bet tai nereiškia, kad mes jų neturėjome anksčiau. Manau, kad kuo ilgiau mokytojas dirba, tuo greičiau atpažįsta specialiųjų poreikių vaikus ir pats taiko kažkokius būdus, metodus, kaip su tuo mokiniu dirbti. Ar pasiruošę dirbti? Deja, ne visi.
Svarbiausia – suprasti, kad vaikui yra labai svarbu patirti sėkmę bet kokiame dalyke. Ne visi gali laimėti pirmas vietas olimpiadose. Tarp kitko, ir tie gabiausieji yra priskiriami prie įtraukiųjų mokinių, nes jiems reikia ypatingo priėjimo. Svarbu – pažanga. O jeigu dar muzika tam padeda...
– Jūs užauginote du savo vaikus, išleidote ne vieną abiturientų laidą. Ar užauginote būsimų mokytojų?
– Mano sūnus studijuoja Vilniaus dailės akademijoje grafiką, o dukra VU ŠA studijuoja muzikos pedagogiką. Dukra pati pasirinko profesiją ir bus puiki muzikos mokytoja.
Aš prisimenu savo mamos žodžius: „Paklausyk savo širdies, kur tu geriausiai jautiesi.“ Pagalvojau, kad man patinka dainuoti, be muzikos savęs neįsivaizdavau, kaip banaliai tai beskambėtų. Manau, kad kiekvienas, suradęs save dėstomame dalyke, turi jaustis gerai. Jeigu atėjai padirbėti tik metus po studijų baigimo, na, pasitikrinti, ir tas pasitikrinimas tęsiasi jau 20 metų, koks tu mokytojas. Mokytojas be pašaukimo yra didžiausia žala mokiniams. Mano mokiniai jau ne vienas yra tapęs muzikos, pradinių klasių, anglų kalbos mokytojais. Man pavyko juos įkvėpti.
