Naujausios
Mokytojas kalba apie savo jausmus
Kelmės „Aukuro“ vidurinės mokyklos mokytojas Vaidotas Špokauskas buvo pristatytas kaip pretendentas į M. Lukšienės premiją. Labai veiklus. Mėgstamas vaikų. Taiko naujausius mokymo metodus. Turi tris aukštojo mokslo bakalauro ir magistro diplomus — taip lakoniškai jį apibūdina kiti. Ir dar jis — dvejų vaikų tėtis, ūkininkas.
Regina MUSNECKIENĖ
Mokytojas, ūkininkas, tėvas, visuomenininkas
Penkerius metus Vaidotas Špokauskas studijavo fiziką ir astronomiją Vilniaus pedagoginiame universitete.
Iš kaimo kilęs Vaidotas nesiskundžia pasirinkęs mokytojo darbą. „Praktiką atlikau Karoliniškėse. Buvo labai įdomu. Pamačiau, jog mokytojas turi daug galimybių. Pusė jo sėkmės — įdomi užklasinė veikla. O Vilniuje — teatrai, kino teatrai, muziejai, parodos — tik lavink vaikus.“
Baigęs universitetą pradėjo dirbti Molėtuose. Čia galimybių buvo mažiau, bet Vaidotas turėjo neblogas sąlygas toliau studijuoti. Nusprendė, jog mokytojui labai pravers psichologija. Galėjo studijuoti magistrantūroje tame pačiame universitete.
„Buvo nelengva, — pripažįsta Vaidotas. — Iki pietų pamokos. Popiet važiuoju į paskaitas Vilniuje.“
Molėtuose kaip ir visur pradėjo mažėti mokinių. Jaunas mokytojas nusprendė grįžti į tėviškę. Juolab, kad ir jo žmona buvo kilusi iš Liolių. Apsigyveno erdviuose Vaidoto tėvų namuose. Jautėsi saugiau. Tėvai ūkininkauja. Vėliau tėvai Vaidotui perrašė ir ūkį.
Kelmėje trūko informatikos mokytojų. Vaidotas Kauno technologijų universitete baigė ir informatikos studijas. „Studijuočiau ir dar, jeigu leistų galimybės, — kalba mokytojas. — Bet esu dviejų vaikų tėvas. Auginu trečiokę dukrą ir metų bei keturių mėnesių sūnų.“
Trylika metų mokykloje
Kelmėje nedingo Vaidoto įsitikinimas, jog pusę mokytojo darbo sėkmės lemia užklasinė veikla. Tik Kelmėje viskas žymiai sudėtingiau negu Vilniuje. Čia nėra tiek galimybių semtis kultūros, kaip sostinėje.
Tuščią nišą tenka užpildyti pačiam. Mokytojas dainuoja folkloro ansamblyje „Taduja“. Kilo mintis mokinius pratinti prie liaudiškos muzikos ir papročių, išmokyti lietuviškų šokių. Surengė tautinių šokių vakaronę — vienos nakties stovyklą. Suvažiavo per šimtą vakaronės dalyvių. Daugiau kaip pusė iš kitų šalies mokyklų.
Kitąmet jau buvo per du šimtus dalyvių. Iš jų — trisdešimt belgų. Stovyklos tapo tradicinėmis.
Mokytojas susikūrė internetinį puslapį. Per jį bendrauja su mokiniais. Patalpina mokomosios medžiagos, kontrolinio darbo užduočių. Socialiniame tinklapyje turi subūręs grupelę bendraminčių mokinių. Su jais diskutuoja įvairiais klausimais.
Jaunas mokytojas pats organizuoja ir finansuoja septintų — aštuntų klasių mokinių uždavinių sprendimo konkursus. Taip rengia mokinius fizikos olimpiadoms. Konkursas — tai būdas sudominti. O lėšos, kurias skiria konkursui, pasak mokytojo, — simbolinės. Galėtų rengti projektus, prašyti lėšų konkursui. „Bet tektų sugaišti daug laiko ir prirašyti daug prašymų. Paskui dar tektų atsiskaityti, kaip juos išleidau, — svarsto Vaidotas. — Jau paprasčiau paaukoti autorinį honorarą, kurį gaunu už vadovavimą rajono fizikos mokytojų metodiniam būreliui, ir nupirkti prizus.“
Drauge su savo mokiniais Vaidotas kuria filmus. Jų darbas „Piliečių respublika“ pelnė prizą Šaukėnų mėgėjiškų filmų festivalyje.
Krūvį privalo vežti jauni
Paklaustas, ar labai nusiminė negavęs M. Lukšienės premijos Vaidotas atsakė turįs savybę nesureikšminti savo nuopelnų ir neskaičiuoti savo pinigų. Jo nuomone, kiekvienas iš keturiolikos kandidatų buvo kažkuo ypatingas ir vertas premijos. „Tik renginyje norėjosi detaliau susipažinti su kitų kandidatų darbais.“
Vyresniojo fizikos ir informacinių technologijų mokytojo vardą turintis Vaidotas kuria metodikas. Jis vadovauja fizikos rajono mokytojų metodiniam būreliui. Ar ne per didelis krūvis?
„Aktyvieji fizikos mokytojai — jau visi garbaus amžiaus, be to, jie dėsto po kelis dalykus, — sako Vaidotas. — Mes jauni turime prisiimti tą krūvį. Be to, sunku rasti nemokamos metodinės medžiagos. Laboratorinių darbų komplektas kainuoja apie du tūkstančius litų, programos apie tūkstantį. Todėl pats ieškau informacijos ir pasidaliju su kitais mokytojais. Vyresnieji kolegos mielai tą informaciją priima.“
Mokytojo ir ūkininko Vaidoto darbo diena kartais trunka po dvidešimt valandų. Dažniausiai prasideda penktą valandą ryto. Tada mokytojui geriausia ruoštis pamokoms. Iki šešioliktos valandos dažniausiai būna mokykloje. Sugrįžęs kimba prie ūkio darbų. Fizinis darbas padeda pailsėti emociškai.
Kai užmiega vaikai, mokytojas taiso sąsiuvinius, internetu bendrauja su kitų mokyklų mokytojais, atsakinėja į elektroninius laiškus mokiniams, su jais diskutuoja. Kartais iki pirmos — antros valandos.
Svarbiausia natūralumas
— Trylika metų dirbate mokykloje. Ar keitėsi per tą laiką vaikai?
— Labai keitėsi. Kasmet vis labiau buvo akcentuojamos vaikų teisės, bet pamirštamos jų pareigos. Dabar vaikai dvasiškai labiau apleisti, bet materialiai bent mūsų mokykloje neblogai aprūpinti. Dauguma turi kompiuterius, mobiliuosius telefonus, per pertraukas valgo nepigiai kainuojančius traškučius, nors tėvai — socialiai remtini. Su jais bendraudamas labiausiai jauti vaikų dvasinį alkį. Jie taip nori dėmesio.
Negaliu smerkti jų tėvų. Gyvenimo sąlygos verčia uždarbiauti užsienyje arba labai daug dirbti Lietuvoje ir nepalikti laiko bendravimui su vaikais. O su bendraamžiais vaikams taip pat nėra kur pabendrauti. Kartais keli mano auklėtiniai paprašo, kad leisčiau pasilikti kabinete. Nori pasišnekėti, padiskutuoti.
— Ar mokytojas gali užpildyti šią spragą?
— Manau, kad gali. Mokytojas privalo gyventi realybėje, o neatsitvėręs nuo vaikų. Turėtų nelikti dualumo: namuose aš vienoks — nuoširdus, tikras, darbe — kitoks, užsidėjęs kaukę. Mokytojas toks pat žmogus kaip ir kiti.
Jei vaikai įskaudina, reikia jiems taip ir pasakyti. Atvirai kalbėti apie savo jausmus. Jei pyksti, reikia tai parodyti. Mūsų tautos bruožas nemokėjimas rodyti jausmų. Būtų lengviau gyventi, jei šį kompleksą įveiktume.
Vaikai ignoravo vieną bendraklasį, iš jo tyčiojosi. Tinklalapyje parašiau, jog man dėl to labai nesmagu ir skaudu. Atvirai išsakiau, kaip dėl to jaučiuosi. Vaikai atsiprašė. Internetu lengviau atsiprašyti negu akis į akį stovint prieš mokytoją. Patyčios baigėsi.
Diskutuoju apie tai su kitais mokytojais socialiniame tinklapyje. Daugelis nelinkę mokinių įsileisti į savo asmeninį gyvenimą, pernelyg su jais atvirauti. Suprantu ir tuos, kurie pasistato užkardą. Gal tai sveikas požiūris? Juk iš tiesų mokytojas vaikui nėra tėvas. Bet man patinka daugiau negu privalu bendrauti su mokiniais. Pats tarsi pasikraunu.
JAUSMAI: Vaidotas Špokauskas sako, jog mokytojas neturi slėpti nuo mokinių, ką jaučia.
Autorės nuotr.
ŽODŽIAI: Per išleistuves jaunas mokytojas Vaidotas išeinantiems turi ką pasakyti.
ATGAIVA: „Tadujos“ ansamblyje Vaidotą Špokauską ( antroje eilėje trečias iš kairės) atgaivina liaudies daina.
Špokauskų šeimos albumo nuotr.