Naujausios
Knyga su privalomų knygų sąrašu
Auditorija, susirinkusi į knygos pristatymą Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, turėjo progos bendrauti su charizmatišku mokytoju, parašiusiu išskirtinę knygą. Pats ją skiria visiems, kurie mokėsi ar dar mokosi mokykloje.
K. Klimas Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos studijas. Kad galėtų dirbti mokykloje, vienerius metus studijavo pedagogiką. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju trejus metus dirbo vienoje iš Vilniaus gimnazijų.
Jis teigia, jog tai ne visai autobiografinė knyga. Bet neneigia, jog joje daug autobiografinių detalių. Knyga skaitoma kaip įtraukiantis romanas. Pagrindinis herojus jaunas žmogus ieško gyvenimo prasmės ir randa ją pradėjęs dirbti mokytoju, nors darbo krūvis didžiulis, alga vargana ir nuo įtampos sustreikuoja sveikata.
„Gastritas – profesinė mokytojų liga“, – teigia K. Klimas ir į knygos pristatymą atėję mokytojai jam pritaria.
Knygos herojus – mokytojas maksimalistas. Jo iniciatyvos skirtos keisti lietuvių kalbos ir literatūros dėstymą, skatinti mokinius kūrybiškai mąstyti, o pirmiausia skaityti. Yra ir patarimų, ir konkrečių pavyzdžių mokytojams ir mokiniams. Knygą perskaičiusi šiaulietė dalijosi, jog mokytojo patarimai naudingi ir mokinių tėvams.
Su šiauliečių auditorija K. Klimas dalijosi, kaip buvo nustebintas 40 metų mokykloje dirbančios mokytojos raginimu: „Bėk iš tos mokyklos, kol ne vėlu. Medalio tau niekas neduos.“
„Manau, ta cinizmo kaukė užsidėta, kad mokykloje galėtum ištverti 40 metų. Bet galų gale mane ta frazė pribaigė“, – ironizuoja K. Klimas.
Per trejus metus mokykloje ne tik atrado darbo prasmę, bet ir „perdegė“. Dabar daro pertrauką. Dirba nuotoliniu būdu korepetitoriumi.
Knygoje pridėtas ir garsusis „Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“. Sąraše beveik 100 knygų, daug pasaulinės klasikos ir moderniosios literatūros šedevrų. „Neprivalomų“, nes jos neįtrauktos į privalomą nagrinėti literatūrą pagal mokyklos programą.
K. Klimas įsitikinęs, naivu tikėtis, kad šiandien visiems mokiniams bus labai įdomi senoji lietuvių literatūra. „Mokykloje man pačiam buvo nuobodu skaityti K. Donelaičio „Metus“, – prisipažįsta jis.
Kad mokinys pajustų skaitymo malonumą, siūlo pradėti nuo Dž. D. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, V. Goldingo „Musių valdovo“ ar kitų lengviau įkandamų kūrinių.
Knygų sąrašą sudarė 11–12 klasių mokiniams papildomai perskaityti, suskirstė į lygius – nuo paprastesnių tekstų eiti prie sudėtingesnių. Motyvacijai sustiprinti rašė balus: vieną knygą per mėnesį perskaitai – 10 balų, neperskaitei nė vienos – vienetas (tačiau su galimybe išsitaisyti). Mokytojas akcentuoja, jog knygų skaitymas kelia ir raštingumo lygį.
Jo pirmieji dvyliktokai lietuvių kalbos egzaminą išlaikė geriausiai gimnazijoje, net penki buvo įvertinti šimtukais, o svarbiausia – pamėgo skaityti knygas.
„Vartotojiškoje visuomenėje reikia mokėti atsirinkti, kas iš tiesų ugdo ir skatina asmenybės evoliuciją, o kas sugrąžina vienu žingsneliu atgal. Deja, daugybė jaunų žmonių nuseka paskui sėkmės formules, kurių gausu populiariosios psichologijos knygų lentynose. Mačiau vienintelę išeitį iš tokios apgailėtinos padėties – duoti savo mokiniams vertės matavimo įrankius. Degiau stipriu noru juos išmokyti, kaip tarp šiukšlių ieškoti aukso grynuolių“, – sako mokytojas.
Po knygos „Mokytojas“ pasirodymo autorius sulaukė per 100 kvietimų atvykti į susitikimus mokyklose ir viešose auditorijose. Turne po Lietuvą pradėjo balandžio pradžioje. Šiaulių apskrityje knygos autorius mintimis dalijosi dar Šiaulių miesto Lieporių gimnazijoje ir Gegužių progimnazijoje, Šiaulių rajono Kuršėnų Daugėlių progimnazijoje, bendravo su skaitytojų auditorija Joniškio rajono savivaldybės Jono Avyžiaus viešojoje bibliotekoje.
„Aš atveriu švietimo sistemos žaizdas“
Po knygos „Mokytojas“ pristatymo Šiauliuose Karolis Klimas davė interviu „Šiaulių kraštui“.
– Ar išleidęs knygą tikėjotės sulaukti tokios plačios reakcijos?
– Tikėjausi, kad ji atkreips dėmesį, nes iki šiol nebuvo knygos apie mokytoją, o švietimo problematika labai aktuali. Lietuvių literatūros lauke tai pirma tokia knyga. Ji mano debiutinė knyga. Bet kad bus tokia populiari, nesitikėjau. Pirmą tiražą per dvi savaites išpirko.
Smagu dėmesys. Smagu, kad galiu važiuoti per mokyklas ir kalbėti apie švietimo problemas. Net tie, kurie neskaitę knygos ateina į pristatymus, supranta, kad reikia kažką keisti švietimo sistemoje.
– Ar neatrodo, kad mūsų mokytojai yra per daug tylūs ir nuolankūs?
– Mokytojai iš tiesų galėtų daugiau ir drąsiau kalbėti. Bet vieniems ne tas galvoje, nes per daug pavargę, o tie, kurie 40 metų dirba mokykloje, turbūt labiau galvoja apie poilsį, o ne pokyčius, ir tai visai suprantama. Jauni mokytojai drąsiai kalbėdami, manau, sulauktų atgarsio. Kuo platesnei auditorijai reikia pristatyti švietimo situacijas. Kaip kitaip visuomenė sužinos mūsų problemas? Aš kartais su humoru ir su ironija jas pristatau, kad ir žmonės, nesusiję su švietimu, jas išgirstų.
Todėl ir knyga yra skirta plačiai auditorijai – ne tik mokytojams ir mokiniams. Parašiau ją, kad visuomenė žinotų, kokiomis sąlygomis gyvena ir dirba mokytojai.
– Visiškai atsitraukėte nuo mokyklos ar grįšite?
– Patyriau perdegimą, todėl mokykloje dabar nedirbu. Dirbu korepetitoriumi nuotoliniu būdu. Ar grįšiu į mokyklą? To manęs klausia kone per kiekvieną knygos pristatymą. Ir net iš karto siūlo kokioje mokykloje įsidarbinti, tai jau lyg smagus pokštas.
Bet jau pradedu ilgėtis gyvo ryšio ir bendravimo su mokiniais. Gyvas bendravimas yra visas mokytojo darbo smagumas. Atsiranda mokyklos ilgesys, gal dar suliepsnos širdyje jai meilė? Galbūt ne kitais, o dar kitais metais vėl bandysiu laimę mokykloje. Tik nedarysiu tų klaidų, kurias dariau.
– Kaip atsitiko, kad mokykloje per trejus metus priėjote ribą?
– Mokiau vienuoliktus ir dvyliktokus. Juos reikia ruošti brandos egzaminams. Pirmais darbo metais dar pats studijavau. Be to, pradėjau dirbti ne nuo rugsėjo, o nuo spalio. Jokios pedagoginės patirties neturėjau, turėjau perprasti mokymo programas, kūrinius dar sykį perskaityti. O rašinių tikrinimas – tai darbas iki gilios nakties. Dar ir papildomai reikėjo uždarbiauti, nes mokytojo atlyginimas varganas.
Pats esu maksimalistas. Dėl to ir papildomą knygų sąrašą mokiniams sudariau. Grįžęs į mokyklą norėjau save maksimaliai atiduoti. Bet per daug savęs atidaviau, netausodamas nei jėgų, nei sveikatos.
Jauni mokytojai neretai persistengia, vyresni tik išmoksta jėgas subalansuoti. Gal čia ir yra viena iš paslapčių, kodėl mokytojai mokykloje dirba ir 40 metų?
– Ir knygoje, ir viešai kalbate apie švietimo ydas. Ar sulaukėte kokios reakcijos iš švietimo ir mokslo ministrės, politikų?
– Ne. Manau, kad su leidykla dar sugalvosime, kaip įteikti knygą ministrei. Aš kalbu apie švietimo problemas, o kaip jas spręsti, kaip sistemą keisti, turi galvoti kiti. Vienas žmogus negali visko padaryti. Aš tik atveriu švietimo sistemos žaizdas.
– Dejuojame, kad vaikai knygų neskaito, bet ar tėvai jas skaito?
– Kai kurie dabar namuose knygų nė neturi. Tai kaip vaikai jas skaitys, jeigu tėvai neskaito. Tėvai pirmiausia turėtų vaikus skatinti skaityti, vesti į spektaklius, parodas, o nesitikėti, kad mokytojai visas spragas užtaisys. Kai į vienuoliktą klasę ateina mokinys, kuris penkerius metus nėra skaitęs nė vienos knygos, labai sunku jį paruošti egzaminui. O privalomi pagal programą nagrinėti kūriniai kai kuriems mokiniams ir taip yra sunkiai įkandami.
– Esate išsakęs nuomonę, kad nereikia savęs apgaudinėti, tikintis, kad šiandien mokiniams bus labai įdomus K. Donelaitis, Maironis ar Vaižgantas. Ar manote, kad jų kūrinių mokykloje nebereikia nagrinėti?
– Pažangesniems mokiniams šių autorių kūriniai tikrai gali patikti, tačiau būtų naivu tikėtis, kad pavyks jais sudominti daugumą. Visgi aš jokiu būdu nesiūlau jų išmesti iš programos. Su mūsų literatūra reikia susipažinti, tik pačią mokymo programą reikia keisti ir tobulinti. Ji jau keičiama. Esu išsakęs nuomonę, jog lietuvių literatūros autorių programoje yra per daug, reikia suteikti ir alternatyvą – užsienio autorių literatūrą.
– Kaip manote, ar jūsų knyga neatbaidys jaunų žmonių nuo pedagogikos?
– Tikrai ne. Vienas vaikinas man prieš porą dienų kaip tik parašė, kad šeima jį atkalbėjo nuo pedagogikos studijų, bet perskaitęs mano knygą apsisprendė, kad stos į pedagogiką.
Tai yra šviesi knyga, nors vaizduojamos ir mokytojams sudėtingos situacijos. Šviesi, nes per darbą mokykloje jaunam žmogui pavyksta surasti gyvenimo prasmę ir viskas naujom spalvom nušvinta. Aš pats, kol dirbau biuruose monotoniškus darbus, tos prasmės nemačiau ir laimingas nesijaučiau.