Naujausios
Visada norėjo padėti kitiems
„Visada norėjau padėti kitiems, ypač likimo nuskriaustiems žmonėms, vaikams. Iš šitos prasmingos veiklos pati daugiau gaunu, nei duodu. Esu reikalinga, turiu, ką veikti, ir man gera daryti gerą“, – sako Joniškyje gyvenanti Gataučių Marcės Katiliūtės pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Gitana Janiulienė. 45-erių metų moteris į organizacijos „Niekieno vaikai“, besirūpinančios vienišais vaikais ligoninėje, kurie palikti be tėvų ar kitų teisėtų atstovų priežiūros Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, veiklą įsijungė praėjusiais metais. Kaip tik prieš kurį laiką buvo gavusi bičiulės siūlymą prisidėti prie savanorystės projekto senelių namuose, tačiau paaiškėjo, kad taikomi tam tikri amžiaus ribojimai, veikla skirta vyresniems žmonėms. Tačiau netrukus jai į akis pakliuvo bendrų draugų pasidalinta nuoroda į jau minėtos ne pelno siekiančios organizacijos puslapį. Tiesiog kaip likimo pirštas.
Organizacijos „Niekieno vaikai“ tikslas – kad nė vienas mažylis ligoninėje neliktų vienišas. Kol kas savanoriai likusiems be tėvų ar kitų teisėtų atstovų priežiūros vaikus lanko didžiųjų miestų gydymo įstaigose, tačiau pamažu, ieškant talkininkų, veikla plečiasi ir į mažesnius rajonus.
Tokiose situacijose, kai šalia nėra artimųjų, dažniausiai atsiduria vaikai iš globos institucijų, nes jos neturi pakankamai žmogiškųjų išteklių, kad galėtų su sergančiu vaiku į ligoninę siųsti ir ten budėti savo darbuotoją, arba iš šeimų, kuriose susidaro krizinė situacija ir vaikas laikinai paimamas iš nesaugios aplinkos.
Savanoriai mažiesiems pacientams suteikia emocinį palaikymą, žaidžia, ramina, migdo, nešioja, guodžia, išklauso, padrąsina, moko naujų įgūdžių, palydi į procedūras. Jie kartu būna ne tik darbo metu, bet ir vakarais, savaitgaliais, esant poreikiui – ir naktį.
Savanorystės patirtys
„Pamaniau: mano vaikai jau užauginti – dukrai jau 24-eri, sūnui – 17-a – tad dalelę savęs galiu atiduoti svetimiems, bet taip šilumos trūkstantiems mažyliams. Todėl ilgai negalvojusi užpildžiau anketą ir išsiunčiau. Koordinatorių buvau pakviesta į Šiaulius pokalbiui. Susirinko mūsų tuo metu gal 15 žmonių. Kalbėjomės, kodėl norime savanoriauti. Vėliau mokymuose aptariam, ką reikia žinoti apie vaikus, turinčius negalią, kaip elgtis su paimtais iš šeimos dėl tam tikrų aplinkybių ir patiria didžiulį stresą, – pasakoja G. Janiulienė. – Man kol kas teko savanoriauti prie kūdikių amžiaus arba vos kelerių metų mažylių. Pamenu, pats pirmasis vaikelis buvo paveiktas alkoholinio vaisiaus sindromo. Nors daugiau kaip metukų amžiaus, jis atrodė kaip penkių mėnesių, labai sulėtėjusi raida. Koks buvo džiaugsmas, kai per mėnesį, kol buvo ligoninėje, mums pavyko jį išmokyti ropoti.“
Kita mergaitė – su cerebriniu paralyžiumi. Ji ne tik nevaikščiojo, bet ir negirdėjo, nematė. Jos nebuvo galima net kiloti iš lovos, kad nepažeistų. Tad savanorė paimdavo mažylės rankytę į delną ir dainuodavo. Pamažu pajusdavo pirščiukų virptelėjimus, lyg atsaką.
Kai kurie iš globos institucijų arba krizinių šeimų paimti vaikai linguodavo pirmyn–atgal, patys save apsikabinę, nebendraudavo.
„Sunkausia su jais buvo sukurti emocinį ryšį, jie sunkiai pasitikėdavo. Kad būtų lengviau, prie vieno vaiko keisdavomės vis tiek patys savanoriai. Pradėdami savanorystę visi pasirašėme sutartis, kad pagal savo galimybes kiekvienas per mėnesį budėsime bent penkias dienas po penkias valandas. Žinoma, prie kiekvieno prisiriši. Tačiau turi išmokti atsiriboti uždarydamas ligoninės duris“, – teigia savanorė.
Moteris apgailestauja, kad dėl koronaviruso pandemijos šį pavasarį per karantiną ir vėl šiuo metu negali vaikučių ligoninėje lankyti.
Mokytoja dirba jau 23-ejus metus
Gitaną Janiulienę maži vaikai supo visada. Ji jau 23-ejus metus dirba pradinių klasių mokytoja, baigusi vaikų darželio auklėtojos–pradinių klasių mokytojos specialybę. Dar studijuodama per vasarą ji atostogų išleisdavo vaikų lopšelio–darželio „Saulutė“ auklėtojas. Studijas baigusi 22-ejų metų jaunoji pedagogė pirmąją darbo vietą susirado Mekių pradinėje mokykloje.
„Tada mano šviesaus atminimo mama dirbo Švietimo skyriuje ir pasakė, kad ten yra vieta. Anuomet net nelabai įsivaizdavau, kur tie Mekiai. Iki Jauniūnų kaimo nuvažiavau autobusu, o toliau myniau dviračiu. Tokiu pat būdu grįžau po pamokų atgal. Ir taip kursuodavau. Mokyklėlė buvo maža, tekdavo vienu metu dirbti su jungtinėmis 1-3 ir 2-4 klasėmis. Bet atrodė viskas gerai, su vaikais ir tėveliais visada sutariau, kiekvienam rasdavau tinkamą žodį. Gal tik vienas dalykas erzino – norėjosi nesuprakaitavusiai būti. Juk numynus dviračiu kelis kilometrus tekdavo persirengti, nes ir suplukdavau, ir rudenį, pavasarį nusitaškydavau purvais, – prisimena pedagogė. – Bet po ketverių metų išsilaikiau vairuotojo teises ir jau vargo nebebuvo. O po dešimtmečio perėjau į Gataučių Marcės Katiliūtės pagrindinę mokyklą, kurioje dirbu iki šiol.“
Pedagogė sako, kad mažieji pradinukai mokytojus dar laiko autoritetu, o bendraujant su vyresniaisiais tiesiog reikia mokėti prie jų prieiti, rasti tą vienintelį kelią ir po to jie pradeda gerbti.
„Einu per širdį, – sako ji. – Ir savo auklėtiniams, dabartiniams trečiokams, paaiškinu: „Nesvarbu, kad jus pabaru, tačiau vis tiek labai myliu“.
