
Naujausios
Mokytoja Amerikoje surado Mato Slančiausko gimines
Joniškio Mato Slančiausko progimnazijos anglų kalbos mokytoja Laima Kurauskienė, internete ieškodama pasakų knygų mokiniams, netikėtai užėjo vienos rašytojos paskyrą, kurioje ji save pristatė esant vieno Lietuvos knygnešio giminaite. Kažkas tarsi pakuždėjo, kad reikia užkalbinti tą rašytoją. Atsakymas tiesiog pribloškė: „Labas. Esu Mato Slančiausko proprovaikaitė.“
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Kaip Joniškio Mažylis
„Atradusi tautosakininko Mato Slančiausko gimines JAV, jaučiuosi, lyg būčiau Joniškio vietinis Mažylis“, – su šypsena pokalbį pradeda Mato Slančiausko progimnazijos anglų kalbos mokytoja Laima Kurauskienė, šio palyginimo su profesoriumi Liudu Mažyliu, aptikusiu Vasario 16-osios akto originalą Vokietijos archyvuose, sulaukusi iš kolegų. Jos rankose – Amerikoje išleistas M. Slančiausko pasakų rinkinys anglų kalba, susirašinėjimo su giminėmis rezultatas.
Be to, gauta naujų žinių apie garsų kraštietį, kurio vardą turi šiemet 40-metį mininti mokykla, ir istorinių nuotraukų failų. Iš jų žvelgia pats tautosakininkas M. Slančiauskas su dviem dukromis, Jadvyga Slančiauskaitė su sūnumi.
Pastūmėjo auklėtinių smalsumas
Mokytoja atvirauja niekada tikslingai neieškojusi informacijos apie Matą Slančiauską. Kiek žinojo istorinių duomenų, jo biografijos faktų, kuriuos paprastai visi progimnazijos pedagogai auklėtiniams atskleidžia specialiose klasės valandėlėse per žymiajam švietėjui skirtą savaitę, kasmet organizuojamą vasario mėnesį (M. Slančiauskas gimęs vasario 21 dieną – aut. past.), tiek užtekdavo. Tačiau šiais mokslo metais smalsūs auklėtiniai šeštokai Laimai Kurauskienei pateikė nelauktų ir netikėtų klausimų: koks žmogus buvo tautosakininkas? kiek jis turėjo vaikų ir kaip su jais bendravo? ar pasakas pradėjo kurti kaip rašytojas, ar jas norėjo sekti savo atžaloms?
„Buvau maloniai nustebinta jų smalsumo ir pamaniau, kad iš tiesų apie šį žmogų žinome labiau sausą informaciją, jį priimame kaip ypatingą asmenį be kasdienių situacijų. O juk jis buvo toks pat žmogus, turėjo žmoną, du sūnus, kurie mirė maži, ir keturias dukteris. Kaip klostėsi jų santykiai ir gyvenimai? Koks jis buvo tėvas, vyras?“ – apėmusias mintis pasakoja Laima Kurauskienė.
Ieškodama knygų rado M. Slančiausko giminių
Tačiau kaip ir kur ieškoti tokios informacijos?.. Atsitiktinumas nuvedė tiesiausiu keliu.
„Kadangi dėstau anglų kalbą, internete ieškau naujų knygų vaikams anglų kalba, domiuosi jų autoriais. Taip užtikau vaikų pasakų knygų kūrėją Susan Olsen, kuri savo tinklaraštyje prisistatė esanti tolima Lietuvos knygnešio palikuonė. Parašiau jai užklausą, ar kartais ji ne Mato Slančiausko giminaitė, ir galite suprasti, koks buvo mano nustebimas, kai moteris patvirtino šį spėjimą, – tęsia pasakojimą pedagogė. – Tada prasidėjo mūsų susirašinėjimas. Paaiškėjo, kad rašytoja dar turi 80 metų tėvelį, kuris yra Mato Slančiausko proanūkis Robertas.“
Jo močiutė Jadvyga kartu su trimis kitomis seserimis – Kristina, Elžbieta ir Anele – bei savo dukrele Kristina buvo išsiųstos į Ameriką, galbūt per Karaliaučių, kur M. Slančiauskas turėjo ryšių. Jam grėsė kalėjimas už visuomeninę veiklą, lietuviškos literatūros platinimą, tad taip stengėsi apsaugoti savo vaikus nuo galimų persekiojimų ir represijų. Jauniausiai dukrai tada galėjo būti apie 15, vyriausiai – gal iki 25-erių metų.
Užaugusi M. Slančiausko anūkė Kristina JAV ištekėjo už lietuvių kilmės gydytojo Jono Stanislovavičiaus. Jie susilaukė 4 sūnų: Pauliaus, Artūro, Eugenijaus ir jau minėto Roberto. Vaikų pavardė svetimoje šalyje buvo sutrumpinta iš Stanislovavičiaus į Staneslow.
Išleido pasakų rinkinį
Svetimoje šalyje stengusis pritapti Jadvyga labai daug savo artimiesiems nepasakojo, tačiau išliko jos susirašinėjimo su tėvu M. Slančiausku laiškai, kuriuos, tvarkydamas šeimos archyvą ir surado Susan Olsen tėvas Robertas Staneslow. Jis dar labiau nustebo, kai skaitydamas suprato aptikęs bent keliolika knygnešio, tautosakininko sukurtų pasakų, kurias pastarasis siuntė artimiesiems į JAV.
Robertas kreipėsi į vietos lietuvių bendruomenę, kurios pastangomis pasakos buvo išverstos į anglų kalbą ir išleista knyga „Šiaurės Lietuvos pasakos“. Močiutės užrašuose vyras rado daug istorijų, įvykių, pagal kurių atpasakojimą suprato M. Slančiauską buvusį ne tik drąsią, pilietišką asmenybę, bet ir mokantį pokštauti bei rūpestingą žmogų.
„Gavau skenuotą M. Slančiausko laiško dukroms fragmentą. Jis toks šiltas, gražiai rašytas“, – pastebi mokytoja L. Kurauskienė.
Ji rankose varto ir jau minėtos pasakų knygos egzempliorių, kurį Mato Slančiausko artimieji vasario pradžioje atsiuntė paštu.
Lietuviškai moka kelias frazes
Su Susan Olsen pedagogė bendravo anglų kalba. Rašytoja lietuvių kalbos jau nemoka, išskyrus tris frazes: „Ačiū“, „Sveiki“ ir „Viso gero“. Jos tėvas taip pat lietuvių kalba šneka sunkiai. Pati pasakų rašytoja ir Mato Slančiausko proproproanūkė susirašinėjimuose išreiškė norą atvykti į Lietuvą ir aplankyti garsaus giminaičio gimtinę. Tai ji ketina padaryti po poros metų, kai jau bus sutvarkytas visas turimas artimųjų archyvas.
O mokytoja Laima Kurauskienė sako tęsianti tolesnį bendravimą. Taip pat reikės išversti atsiųstos knygos pasakas į lietuvių kalbą, galbūt paaiškės, kad dalis jų niekada į jokius leidinius Lietuvoje nėra pakliuvusios.
18 metų pedagoge dirbanti L. Kurauskienė sako esanti labai dėkinga savo smalsiems auklėtiniams, kurie pastūmėjo ją paieškoms ir gilesniam domėjimuisi garsia krašto asmenybe. Keturias laidas auklėtinių išleidusi mokytoja džiaugiasi, kad su savo mokiniais turi glaudų ryšį, jie praneša apie savo pasiekimus, tolesnį gyvenimo kelią, kartu susėdę ant sofos išgeria arbatos, neformalus bendravimas tęsiasi.
Apie Matą Slančiauską
Matas Slančiauskas gimė 1850 metų vasario 21 dieną bežemio amatininko šeimoje. Mokėsi Rudiškių špitolėje pas vargonininką, ten pramoko ne tik vargonuoti, bet ir lietuviškai skaityti. 1857 metais įstojo į Joniškio parapinę mokyklą.
Sulaukęs 16 metų ėmėsi siuvėjo amato. Juo dirbdamas aplankydavo daug žmonių, kartu ir jų vaikus pamokydavo lietuviško rašto. Nuo 1866 metų jis pradėjo užrašinėti išgirstus pasakojimus, nutikimus, nuo 1874 metų ir pats kūrė eiles, daineles, pasakas.
Vargoninkavo Žarėnuose – Latveliuose, Šiupyliuose ir kitur. Prenumeravo Mažojoje Lietuvoje gotišku šriftu leidžiamą laikraštį „Konservatyvų draugystės laiškas“. Pasirodžius „Aušrai“ 1883 metais organizavo platinimą, pradėjo laikraščiui siuntinėti korespondencijų, savo kūrinėlių. Pats spaudos iš Prūsijos nenešė, jos įsigydavo iš kuršėniškio Stanislovo Rupšio bei kitų knygnešių. Nuo 1889 metų naudojosi Jurgio Bielinio paslaugomis. Apie 1885 m. pradėjo leisti laikraštėlį „Dainų nešėjas”. Pirmojo numerio buvo išleista 200 egzempliorių, bet pasirodžius antrajam, uriadnikas pareikalavo nutraukti leidybą.
1889 metų gegužės 1 dieną jis kartu su Jonu Trumpuliu, vargonininku Augustinu Baranausku, Aleksandru Ratkumi įkūrė draugiją „Atgaja“. Buvo faktiškas šios draugijos vadovas. Be savo pagrindinio uždavinio – tautosakos rinkimo, draugija rūpinosi ir draudžiamos spaudos platinimu, turėjo bibliotekėlę.
Matas Slančiauskas susirašinėjo su Jonu Basanavičiumi, siuntė jam savo bei kitų atgajiečių surinktą tautosaką, buvo pažįstamas su Kaziu Griniumi, Juozu Miliausku-Miglovara, Jonu Šliūpu, kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais inteligentais.
„Atgajos” draugiją susekė žandarai. 1895 metų liepos 18 dieną per kratą M. Slančiausko namuose jie rado 71 sąsiuvinį su tautosaka, jo paties kūryba, Jurgio Bielinio, Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių, Martyno Jankaus, Juozo Miliausko ir kitų asmenų laiškų, „Atgajos“ statutą, kalendorių ir dainų knygelių. M. Slančiauskui buvo paskirtas kardomasis areštas Šiaulių kalėjime, kuriame išbuvo vienerius metus ir dvylika dienų. Caro paliepimu 1896 metais trejiems metams ištremtas į Rygą.
Grįžęs namo nenustojo platinti draudžiamos spaudos ir rinkti tautosakos.
1904 metais už draudžiamos spaudos platinimą persekiojamas žandarų slapstėsi miške. 1905–1907 metų revoliucijos pakilimo laikotarpiu kūrė eiles, kviečiančias darbo žmones vienytis ir kovoti už laisvę.
1921 metais jis parašė autobiografiją. 1923 metais surinkta tautosaka išleista Jono Basanavičiaus tautosakos rinkiniuose, tęstiniuose leidiniuose.
1900–1905 metais nemažai jo straipsnių spausdinta laikraščiuose „Skardas“, „Žarija“, „Ūkininkas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Tėvynės sargas“, „Kova“, „Lietuvos ūkininkas“.
Laimos KURAUSKIENĖS archyvo nuotr.
Mokytojos Laimos Kurauskienės rankose – JAV išleista Mato Slančiausko pasakų knyga.
Roberto STANESLOW archyvo nuotr.
Roberto Staneslow atsiųsta Mato Slančiausko fotografija su keturiomis dukromis.
Matas Slančiauskas rašydavo šiltus, gražius laiškus artimiesiems, apsigyvenusiems JAV.