Naujausios
Močiutės dainai — šokio ritmas
Rasa Stoškuvienė — populiarios neofolkloro grupės „Kitava“ dainininkė, užkrečianti publiką savo ugningu temperamentu ir žemaitiška kalba. Kartais ji savęs klausia — kas ji? Mokytoja, atlikėja, mokslininkė? Sau atsako: “Aš esu labai laiminga“.
„Kitava“ šiemet mini dešimties metų gimtadienį, o dainininkės maratonas tęsiasi.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
Šaknys
Garbaus amžiaus žmonės suklūsta, kai išgirsta vaikystėje girdėtą liaudies dainą. Jaunimas nenustovi vietoje — ritmas „rauna stogą“. Šio muzikinio kokteilio receptą žino Rasa Stoškuvienė, “Kitavos“ siela ir atlikėja.
— Kaip gimė „Kitava“?
— Viskas prasidėjo prieš dešimtmetį Šiaulių universitete. Grodavome centrinių rūmų šešto aukšto koridoriuose, nes neturėjome patalpų repeticijoms. Vėliau puikias sąlygas suteikė Socialinių mokslų fakultetas. Ten repetuojame iki šiol. Tačiau pradžių pradžia buvo pas močiutę, tikrame Žemaitijos kaime.
— Kas pasėjo meilę folklorui?
— Tai nutiko natūraliai. Esu intuityvi folkloristė. Mano močiutė buvo tikras liaudies dainų ir pasakų lobis. Vaikystėje viską tik girdėjau, stebėjau. Vėliau supratau, kad man tai velniškai gražu. Tai gavau per savo šaknis.
— Iš kur tiek energijos ant scenos?
— Genetika — esu juoda žemaitė. Kai krimtau magistrantūrą ir srėbiau doktorantūros barščius, iš knygų sužinojau, kad kartais žemaičiai dainuodavo priklaupę ant vieno kelio. Prisiminiau, kad taip darydavo ir dėdė Zigmas, visų dainų vedžiotojas. Išlydėdamas svečius, jis visada dainuodavo. Taip ir įsirėžė atmintyje: tvenkinys, trešnė, akmuo sodybos pakrašty ir toli nuaidinti dėdės daina.
— Tai kaip dainuodavo žemaičiai?
— Kartais man atrodydavo, kad jie lenktyniauja, kuris garsiau. Dėdė Zigmas priklaupdavo, kiti įsiręždavo patogiai, kad balsas sklistų galingai ir toli.
Savotiškumo paieškos
„Kitava“ — autentiško folkloro kokteilis su “drum&bass“, “rock“, “jazz“ ir “pop“ elementais. Visi muzikantai ir atlikėjai — profesionalai. Tačiau jei ne tik valdo muzikos instrumentus ar balsą, bet jaučia liaudies dainos jėgą.
Dar niekada folkloras nebuvo toks pašėlęs. Žodis „kitava“ žemaitiškai reiškia “kitaip“. Taip ir buvo pavadintas pirmasis šios grupės albumas. 2005 metais grupė pristatė pirmąją kompaktinę plokštelę “Kitaip“, o 2007 metais — antrąjį albumą “Oi ant kalno“. Įrašinėjamas trečiasis albumas, kuris turėtų klausytojus pasiekti pavasarį.
— Kodėl liaudies dainos vieniems patinka, o kitiems ne?
— Studijuodama supratau, kad mūsų dainos ne tik gražios. Ritmai ir vibracijos tarsi įrašytos mūsų genetikoje. Visi tai turime, tačiau dažnai nemokame vaikams to grožio perteikti. Per prievartą čia nieko nepasieksi. Galime vaikui paaiškinti visus dainos kodus, tačiau jis jos nesupras — jo gyvenimas ne toks kaip mūsų senolių. Šiuolaikinė muzika ir liaudies melodija — geras derinys folkloro pažinimui.
— Kaip tai paaiškini mokiniams?
— Pabandykite afrikiečiui liepti išbelsti valso ritmu dešimt taktų — sunkiai pavyktų. Jie negali be sinkopinių ritmų, o mums patinka visai kas kita. Net kiekvienos šalies „pop“ muzika yra kilusi iš vietos folkloro. Sakau vaikams, nesvarbu, kad jūsų drabužiai afrikietiški, bet kūnas lietuviškas. Jei nepažinsite savęs, taip ir liksite pakabomis.
— Kodėl „Kitavai“ taip gerai pinasi autentiškos liaudies dainos su šiuolaikine muzika?
— Velniškai patinka žmonėms dovanoti laimę. Mes nevaidiname, nebėgame nuo savęs ir nuolat darome tai, kas mums patiems patinka. Dažnai susiduriu su skeptiškais, kurie žiūri, klauso ir galvoja, nagi, ką man čia parodysi? Iš pradžių tokie gailisi kad atėjo, o paskui — liūdi, kad nesilinksmino. Traukinys nuvažiavo, o taip norėjo įlipti.
— Kokia dar yra tavo muzikinė veikla?
— Šiaulių universiteto gimnazijoje turiu du kolektyvus: šokantį mišrų chorą ir folkloro studiją „Čiūto“, kurie groja ir dainuoja kažką panašaus į “Kitavą“. Repetuojame su “Kitava“ ir dailiname naują albumą.
Svarbiausia — džiaugtis
„Rasa, varyk!“ tokius žodžius ištarė dainininkės bendrabučio draugės, kai magistrantūros studentė išskubėjo į pirmajį pokalbį dėl darbo. Nuo to laiko praėjo dešimt metų. Dabar žmonės sunkiau randa darbą, išvyksta į užsienį laimės ieškoti. Galėjo išvykti ir “Kitavos“ siela.
— Ar sunkiai radai darbą?
— Studijuodama sužinojau, kad vienai mokyklai reikia muzikos pedagogo. Nuėjau ir priėmė, nors tuomet man tai atrodė neįmanoma. Mokyklose nebuvo populiarūs folkloro ansambliai, tačiau man pavyko jį sukurti. „Kupolė“ — mano pirmasis ansamblis, kuris visada sukelia daug gerų prisiminimų. Manau ir dabar žmonės gali rasti darbo, jei tik labai nori. Mušk kakta sieną — kažkada pramuši.
— Ar patinka gyventi Šiauliuose, Lietuvoje?
— Man visur gerai. Atvykau iš nuostabaus gamtos prieglobsčio — Kvėdarnos miestelio. Tuomet Šiauliai man pasirodė kioskelių miestas, tačiau svarbiausia yra ne pastatai, o žmonės. Išvažiuoti iš Lietuvos niekada netraukė, o pakeliauti mėgstu. grįžus iš šiltesnių kraštų taip ir norisi pasakyti — koks gražus tas mūsų lietuviškas purvynėlis.
— Tu dažniausiai linksma. Ar tau būna liūdna?
— Kai gyvenimo ežere įsiveisia varlės ir pradeda kurkti, nelaukiu kada jos subujos. Tas varles reikia nuryti, kad ir kokios neskanios. Jei kurkia iš ryto — nelauk vakaro. Vaidiname rūsčius šiauriečius, o kartais juk užtenka tik nusišypsoti, kad šiaurietiški ledai ištirptų.
— Tai kas tu — mokytoja, mokslininkė, atlikėja?
— Aš tiesiog labai laiminga. Turiu mylimą vyrą, nepakartojamus vaikus, mėgiamą darbą. Su vyru mes visur kartu. Dirbame toje pačioje mokykloje, abu esame „Kitavos“ nariai, gyvename po tuo pačiu stogu. Laimingas tas žmogus, kuris per gyvenimą nors vieną smėlio pilį pastato savaip. Užuodžiu žemę, jaučiu vėją ir rytmetinę drėgmę kuri sukrečia nuo nosies galiuko iki kulnų.
LAIMĖ: Rasa Stoškuvienė, „Kitavos“ dainininkė, teigia, kad laimei reikia tik artimų žmonių, o ne pastatų ar ypatingų vietų.
ŠYPSENA: Dainininkės šypsena tirpdo rūsčių lietuvaičių ledus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.