Milijonai būdų gyventi. Naujieji Kambodžoje ir Tailande

Brigitos DIRVONSKYTĖS nuotr.
Vandens kariauna iš hostelio – nė vienas praeivis neliko sausas.
Na štai, ilgai laukti Naujieji – jau čia. Tai laikas prisėsti, prisiminti praėjusių metų įvykius, apmąstyti, ką nuveikėme, ką reikėjo nukelti, ką praradome, ką įgavome, ko išmokome. Galbūt tai buvo metai, pilni iššūkių, o galbūt – ramybės. Baigėme dar vieną „Gyvenimo knygos“ skyrių ir pradedame skaityti kitą.

Kiekvienas patyrėme šiuos metus savotiškai. Šįkart ir Naujųjų metų šventė buvo kitokia: miestų aikštėse užgeso kruopščiai puoštos eglės, policijos pareigūnai statė užtvaras, kad neitume prie jų... Susimąstau – o kokios mūsų, lietuvių, Naujųjų sutikimo tradicijos? Ar esame ką išsaugoję iš senolių laikų? Nelabai ką žinau apie tai, bet jums galiu papasakoti, kaip stipriai senąsias tradicijas yra išlaikiusi Pietryčių Azija. Šįkart keliamės į Kambodžą ir Tailandą.

Netikėtumas autobuse – lovoje su nepažįstamuoju

Kambodža. Balandžio mėnesio pradžia. Po savaitės, praleistos nuostabioje Koh Rong saloje su balto smėlio paplūdimiais ir krištoliniu vandeniu, smarkiai įkaitusi nuo saulės traukiu į vietinį autobusą. Šis keliaus 14 valandų – per naktį. Laimei, užsisakiau bilietą su gulima vieta. Atvažiavus autobusui lipu į vidų, surandu savo vietą. Bet, mano didelei nuostabai, ten jau įsitaisęs kitas keliautojas.

Tampa aišku, kad šios lovos, kurios mano akims atrodo kaip didesni gultai vienam žmogui, iš tikrųjų yra skirtos gulėti dviem. Sutrinku – negi man reikės spraustis šalia nepažįstamo vaikino?! Laimei, pamačiusi mano sutrikimą, iš šalia esančio gulto pakyla smulki vietinė moterytė ir pasiūlo gultis šalia jos.

Pasirenku šį, truputį patogesnį, variantą, įsitaisau ant šono ilgai kelionei šalia geranoriškos nepažįstamosios. Ilgai netrukus pradedame šnekučiuotis. Man paminėjus, iš kur esu, ji su džiaugsmu sušunka: „Mano vaikinas iš Lietuvos!“. Nukrenta visi barjerai ir neriamės į smagias kalbas apie jai jau pažįstamą mūsų kultūrą ir žmones.

Naujųjų metų tradicijos Kambodžoje

Po poros valandų pokalbio apie Lietuvą, kalba pasisuka apie Kambodžą. Mano bendrakeleivė pakviečia kartu švęsti artėjančių Naujųjų metų. Ši šventė, čia vadinama Chol Chnam Thmey ir skirta derliaus nuėmimui, pagal Grigaliaus kalendorių švenčiama balandžio 13–15 dienomis. Naujoji draugė pasakoja, kad tuo metu miestai ištuštėja, vykstama į kaimus – pas tėvus ir senelius.

Pirmoji diena yra skiriama namams tvarkyti ir maistui ruošti. O konservatyviosios bendruomenės šią dieną dar skiria vienišiems jaunuoliams susipažinti – tam tikri žaidimai duoda jiems unikalią progą pabendrauti.

Antroji diena skirta senoliams, mirusiesiems ir vargšams – einama melstis į šventyklas, skiriama labdara nepasiturintiems.

Na o trečioji – oficialiai pirmoji Naujųjų metų diena – skiriama maudynėms. Budistai šią dieną prausia Budos statulas, taip pat rengiama vienuolių ir senolių prausimo ceremonija. Šiuo būdu prašoma jų atleisti už visas tais metais padarytas klaidas. Ši diena seniau buvo švenčiama organizuojant dramblių ar arklių lenktynes, bokso varžybas.

Man klausantis visų šios šventės detalių pradeda smarkiau plakti širdis – kiek nuostabių tradicijų yra sukūrę žmonės šiam pasauly! Tačiau prisiminusi, kad esu jau pažadėjusi šiai šventei vykti ir gimtadienį švęsti Tailande, padėkoju šiai maloniai moteriai ir prižadu, kad dar atvyksiu ir Naujuosius kartu sutiksime kitą kartą.

Po labai nepatogios kelionės, tačiau be galo malonių pokalbių atvykstame į mano kelionės tikslą Siem Reap – miestą, prie kurio įsikūręs įspūdingasis didžiausias pasaulyje (162 ha) budistų šventyklų kompleksas Angkor Wat. Mums išlipus, nuoširdžioji pakeleivė iškviečia tuk tuk‘ą – vežimą, traukiamą mopedo, kuris nuveš mane iki hostelio. Liūdna atsisveikinti, tačiau žinau, kad kitame žingsnyje laukia nauji ir savaip stebinantys potyriai.

Autobuse į Bankoką

Po savaitės, praleistos Siem Reape, pačio įspūdingiausio gyvenime saulės pasitikimo Angkor Vat – neįtikėtino grožio ir legendų apipintose šventyklose, laikas keliauti į Tailandą. Vėl vietinis autobusas, kuriuo laukia 8-ios valandos kelionės. Tik dabar jau dienos metu, nes kertame sieną. Kadangi keliauju viena, visada esu atvira naujoms pažintims ir šalia manęs kaskart atsiranda vis kitokie ir labai įdomūs pakeleiviai.

Šįkart – renginių organizatoriai iš Filipinų. Žvalūs ir šventiškai nusiteikę šie pakeleiviai linksmina visą kelionę, tad ilgos valandos autobuse be kondicionieriaus ištveriamos lengviau. Kelionė trunka 11 valandų, mat užstringame prie sienos laukdami, kol visi išspręsime savas, su vizomis susijusias, problemas. Už lango sutemę, tačiau jau netrukus pasimato 10 milijonų gyventojų turinčio Bankoko – šios šalies sostinės – šviesos.

Išlipu laukan į transporto ir žmonių šurmulį. Nuo ilgos kelionės ir karščio sukasi galva. Atsisveikinu su linksmąja filipiniečių kompanija ir seku išmaniojo telefono nurodyta kryptimi į hostelį. Nors einu viena, o gatvėse jau tamsu, jaučiuosi saugi – vietiniai į turistus visiškai nekreipia dėmesio.

Pirmyn pirkti ginklų

Pasiekiu hostelį ir čia jau esu pasitinkama draugų, su kuriais keliavau šiaurės Vietname. Palieku daiktus ir draugų patarimu po drabužiais apsivelku maudymosi kostiumėlį. „Eisime pirkti ginklų!“ – su džiaugsmu sušunka vienas bičiulis. Jau žinau, kad šios kelios dienos bus tikrai įsimintinos.

O šie ginklai – tai vandens šautuvai. Jau pirmosiomis valandomis Bankoke tampa aišku, kodėl tailandiečių Naujieji Metai Songkran neoficialiai yra vadinami Tailando vandens festivaliu.

Songkran taip pat yra švenčiama tris dienas ir jos tradicijos gan panašios į Kambodžos. Šventės tikslas – apsivalyti ir pasirengti naujai pradžiai. Yra valomi namai, budos skulptūros nešamos į šventyklas nuplauti su gėlėmis kvepintu vandeniu, o norint išreikšti pagarbą senoliams yra plaunamos jų rankos. Nors tikroji Songrano tradicija – tik truputį apšlakstyti vienas kitą, šiais laikais tai yra išaugę į didžiulį vandens karą.

Įsigiję didžiulius vandens šautuvus išeiname į gatvę. Jaučiu šaltą ataką į nugarą, kaklą, akis. Žaidimas prasideda ir jau po pirmų 10 minučių esu kiaurai šlapia. Įeiname į pagrindinę gatvę, kur be galo garsiai skamba muzika. Priešais – tūkstantinė žmonių minia ir vienas visus jungiantis dalykas – vanduo.

Įvairaus amžiaus žmonės tarytum pamiršta savo kasdienybę ir įsilieja į masinį vandens karą. Šiandien, be viso kito, ir mano gimtadienis. 27 ar 7 metai sukanka – jau nebesvarbu. Visi juokiamės, slapstomės, šaudome, šokame. Visai kaip vaikystėje, kai gyvename ir mėgaujamės čia ir dabar esančia akimirka. Kai pamirštame visas savo atsakomybes, mus supantį kasdienį stresą, tas dienas, kai neturime laiko atsipalaiduoti, kai nebežinome, ką reiškia nuoširdžiai juoktis, žaisti ir džiaugtis. Tai tikra apsivalymo šventė – nuplaunama viskas, kas nedavė ramybės per praėjusius metus.

Švarūs ir pasikrovę teigiamos energijos po trijų dienų šventės žmonės grįžta į darbus. O aš vėl sėdu į naktinį autobusą ir keliauju į kitą nuotykį. Jau esu pratusi prie ilgų 8–12 valandų trunkančių kelionių. Tai laikas apmąstyti, ką patyriau buvusioje vietoje ir pasiruošti kitai, artėjančiai patirčiai. Tai lyg pertraukėlė tarp dviejų knygos skyrių. Kaip visada, veide – šiek tiek pavargusi šypsena. Esu be galo dėkinga sau už pasirinktą gimtadienio šventę ir pasauliui už atviras duris visa tai patirti.Ačiū, kad keliavote su manimi.