Naujausios
Pagal statistiką, mūsų šalis yra viena pirmaujančių ne tik nuostabių sportininkų skaičiumi, bet ir alkoholio vartojimu. Pastarasis faktas nedžiugina, žinant besaikio alkoholio žalą sveikatai, piniginei, šeimai, veiklai ir kitoms gyvenimo sferoms. Na, bet jaučiu pareigą savo straipsniu ne dar labiau patamsinti, o prašviesinti, orientuotis ne į alkoholio žalą, o į pasaulį ir galimybes, kurios atsiveria jo atsisakius. Tad noriu pasidalinti savo prisiminimais apie tai, kaip vakarėlio išmainymas į blaivius nuotykius Kambodžoje suspindėjo kitomis spalvomis.
Rojaus sala ir girti lankytojai
Baltutėlis smėlis ir be galo skaidrus vanduo. Ar aš rojuje? Esu pačiame gražiausiame, švariausiame ir tuščiausiame paplūdimyje, apie kurį niekada anksčiau nebuvau girdėjusi. Tai Koh Rong Samleoum sala Kambodžoje. Po burzgiančio miesto, kur per taršą nesimato dangaus, čia būti – tikra atgaiva. Nėra motorinio transporto, nėra nei interneto. Laukiniai paplūdimiai, draugiški salos šunys ir dar draugiškesni vietiniai.
Vietname sutikto draugo pakviesta vėl susiburti šioje saloje, nuvykstu į hostelį (viešbutį pigiai nakvynei, kur viename kambaryje dažniausiai apsistoja nuo 4 kartais net iki 16 žmonių). Ši vieta yra garsi jaunųjų keliautojų iš Anglijos, Amerikos, Vokietijos, Australijos ir Izraelio vakarėliais. Dieną linksmybės perkeliamos ant tilto, naktį – paplūdimio bare. Muzika nutyla labai vėlai, o pusryčiams pasirodo tik keletas veidų.
Atšoku vieną naktį. Dievinu šokį ir tą sukurtą bendrystę tarp keliautojų iš skirtingų pasaulio kraštų, tačiau palieku vakarėlį ganėtinai anksti. Nors ir smagu, nejaučiu pilnos laimės – lyg būčiau ne savo vietoje. Alkoholis tik svaigina, bet viduje atsiradusios tuštumos neužpildo, tik dar labiau praplečia, pagilina.
Nutarusi, jog kitą dieną praleisiu kitaip, kopėčiomis užlipu į antrą dvigulės lovos aukštą, už čiužinio kraštų užkaišioju nuo uodų saugantį tinklelį, nuo triukšmo į ausis įsikišu kamštukus ir užmiegu pasisemti jėgų kitokiai dienai.
Bendraminčiai, džiunglės ir slapti paplūdimiai
Rytas. Pro akių vokus skverbiasi be galo nuostabi, ugninga šviesa. Išėjusi į lauką pasisveikinu su savo mėgstamiausiu vaizdu – saulėtekiu. Atsisėdu ant akmens ir stebiu šios vietos realybę – vietinius žmones, renkančius kalnus vakarykščių skardinių ir šiukšlių, grėbstančius paplūdimį ir atsargiai apeinančius ten užmigusius girtus „baliauninkus“.
Man besimėgaujant šviežiomis vaisių sultis, prieina kolega keliautojas iš Los Andželo (JAV). Pasidalinę įspūdžiais apie šią salą abu nusijuokiame – norai sutampa, tad jau netrukus imame planuoti, kaip ištrūkti iš čia ir pamatyti, kas slepiasi kitose salos dalyse. O jau po kelių minučių sėdime salos taksi – laivelyje – ir keliaujame į Auksinį paplūdimį. Tiesa, norint pasiekti jį reikia dar valandą žingsniuoti per neišgrįstus kelius ir „džiungles“.
Eidami truputį pasiklystame ir lyg tyčia iš niekur išdygsta sportiška, lengvu žingsneliu pėdinanti panelė. Ši po pasaulį keliaujanti jogos mokytoja iš Vokietijos mums ne tik parodo kelią, bet ir rekomenduoja vėliau ateiti į Saulėlydžio paplūdimį. Pasak jos, nuostabesnio saulėlydžio nei šiame slaptame rojuje nerasime. Intriguoja, bet racionaliai pamąstę numojame ranka – gi nespėtume į paskutinę valtį grįžti atgal. Tad pasakome AČIŪ ir keliaujame nurodyta kryptimi Auksinio paplūdimio link.
Pasiekiame nuostabaus grožio ir visiškai tuščią auksinio smėlio krantą. Po valandėlės pasimėgavimo šiuo nedaugelio atrastu rojaus kampeliu jaučiamės lyg laimėję sidabro medalį – visgi kirba mintis apie išgirtąjį Saulėlydžio paplūdimį. Tačiau vėl numojame ranka ir nusprendžiame keliauti atgal, kad spėtume į paskutinį taksi. Bet sutapimas – kelyje vėl sutinkame šią grakščią merginą, kviečiančią į „savo“ paplūdimį. „Juk tai, kad vėl susitikome, yra ženklas!“ – sušunka ji.
Jau po pusvalandžio esame šiame tyliame paplūdimyje. Iš bambuko suregztos pastogės, jaukios lemputės tarp palmių, hamakas ir sūpynės, žvelgiančios į begalinį horizontą. O šis kinta su kiekviena sekunde, skaidri oranžinė spalva atsispindi vandens veidrodyje... Sustoja laikas. Prisimenu tetos Birutės žodžius: „Sulėlydžiui per ankšta akyse, įsileisiu širdin“. Ši nuostabi atmosfera užpildo tuštumą...
Laive gyvenantys vietiniai
Sutemus laikas vėl grįžta į egzistenciją. Su bendrakeleiviu pažvelgiame vienas į kitą, droviai nusišypsome – o kas dabar? Naktį keliauti per salos džiungles ir kažkaip rasti, kas mus parplukdys namo? Mums pavyks!
Po valandos brovimosi per tamsumą ir šabakštynus, esame kitame krante, kur išsirikiavę daug visokiausio dydžio laivų laivelių. Nerimauja širdis: juk vėlus vakaras – ar rasime, kas mus galėtų pargabenti?
Užduotis tikrai nelengva ir po pusvalandžio jau esame beveik praradę viltį, kai pamatome ant tilto sėdinčią šeimą. Nedrąsiai prieiname ir klausiame to paties: „Gal žinote, kas būtų toks geranoriškas ir galėtų mus parplukdyti į „Pamišusios beždžionės“ hostelį?“
„Žinoma! – atsako vyriškis – Prisėskite, o mes pasirūpinsime“. Sėdame ant medinio tilto. Šalia mūsų – moteris ir guvi jos 5-erių dukrytė. Kitas vyriškis ant grotelių kepa žuvį. Bematant prieš mus atsiranda lėkštutės, į jas dedama šviežiai pagauta ir iškepta žuvis. Nors šeima nelabai kalba angliškai, susikalbame ta visuotine „paukščių“ kalba ir gestais, o svarbiausia – šypsena. Šeimininkas mums papasakoja, kad šeima gyvena laive, todėl tokios vakarienės yra jų kasdienybė.
Pagaliau susiskambinus su hostelio valties savininkais paaiškėja, kad šie girti ir negali atvykti mūsų pasiimti. Tačiau netrukus išvystame atplaukiančią didžiulę motorinę valtį. Padėkojame nuostabiai šeimai ir sėdame į savo transportą tikėdamiesi, kad vairuotojai nėra tiek girti, kad užstrigtume kelionės viduryje. Mums pavyko!
Kas tikrai užpildo širdį
„Stop!“ – sušunku mums nuplaukus į tamsumą. Valtis sustoja ir jos šeimininkai žino, kodėl. Perbraukiu vandenį ranka. Jaučiuosi lyg būčiau atkeliavusi iš kitos planetos. Po kiekvieno rankos judesio lyg blizgučiai sužaižaruoja tūkstančiai švieselių. Planktonas. Tai mažyčiai jūros gyventojai, šviečiantys tamsiame vandenyje. Lyg vaikai braukiame per vandenį ir krykštaujame . Ar tai realu?
Ar tai tikra?
Atsitokėju tik grįžus į „kitą pasaulį“, kur garsiai plaka muzika ir aidi dainuojantis jaunimas. Nepasiekusi vakarėlio atsisėdu neapšviestoje paplūdimio vietoje ir stebiu mėnulio šviesą nenuilstančiose bangose. Štai kas mane tikrai nuoširdžiai džiugina – gamta ir jos sukurti stebuklai, vietiniai žmonės ir jų atviros širdys. Įsikasu kojas į šiltą smėlį ir dėkoju sau už viską, ką patyriau šiandieną. Už tai, kad išmainiau visos dienos vakarėlį į keliavimą, į gamtą, už spontaniškus sprendimus ir švelnų nerūpestingumą.
Už tai, kad įsiklausius savo širdies ir atsisakius to, kas nebetenkina, atsiveriu naujoms galimybėms. Sutinku nuoširdžių žmonių, atrandu daugiau tikrų, nesuvaidintų patirčių, kurios ne tik praturtina mano istorijas, bet ir augina mane kaip asmenybę, pasiruošusią ir toliau žengti pasaulio keliais ir mokytis iš pakelėje sutiktų žmonių ir gamtos.
Ačiū, kad keliavote su manimi.
